Rugsėjį atšventę "Vakarų ekspreso" dvidešimtmetį, ir toliau šeštadieniais vartome istorijos puslapius bei tęsiame publikacijų ciklą, skirtą dienraščio nueitam keliui ir žmonėms, maitinusiems jį savo vaizduote, įžvalgomis bei operatyvumu.
Kaip įšokai į "Vakarų ekspresą"? - šįkart prašau prisiminti D. Grikšaitės, vėliau išbandžiusios ir televiziją, ir viešuosius ryšius.
Banali istorija: neįstojau į žurnalistiką, atvažiaviau į Klaipėdą, kelyje pasitaikė "Mažoji Lietuva". Pasiūlė parašyti bandomąjį straipsniuką, aš jo net iškarpą turiu. Tai buvo dieduko iš Ablingos gražus gyvenimiškas paporijimas apie tai, kas vyko tuo metu Lietuvoje, kaip jis tai supranta, o jo esminė išvada buvo tokia: "Viskas bus gerai, jeigu vainos nebus". Ta citata ir tapo straipsnio pavadinimu. Buvo Sąjūdis, valdžių kaita, politinės rietenos, kurias mes pirmą kartą išgirdome, ir visi buvo labai sudirgę, susinervinę, daug ko nesuprasdavo ir jautriai vertindavo. O senas žmogus, kasdamas bulves, man išpasakojo visą gyvenimą.
Ir iškart griebeisi tautai, miestui svarbių temų.
Ne savo valia galbūt, ne iš didelio pasitikėjimo savimi, tiesiog tuo metu jau redaktorius ir jo komanda brandino mintį apie dienraštį, ir kažkam reikėjo užimti tą nišą - informacijos apie savivaldybėje priimamus sprendimus.
Aš, aišku, tuo metu buvau ant Sąjūdžio bangos augęs jaunas žmogus, be galo domėdavausi politika, savaitraščiai "Atgimimas" ir "Mažoji Lietuva" buvo godžiai skaitomi, ir man iš principo buvo įdomi ta politika, savivalda, miesto Taryba... Nelabai ką apie tai nutuokiau, bet kad jau pasisiūliau entuziastingai dirbti, mane nuvedė į Klaipėdos miesto savivaldybę, pristatė Vytautui Čepui ir pasakė, kad ši mergina bandys darbuotis šitoj srity. Na, ir vaikščiojau, rinkau po trupinį, rašiau, kaip supratau, kaip įsivaizdavau, klausiausi, stebėjau akis išpūtus ir likau prie tos oficialiosios informacijos, realybės kronikos.
Kita vertus, vieno iš redaktoriaus pavaduotojų bandymas nusiųsti mane aprašyti kultūrinių renginių buvo visiškas mano fiasko. Buvau pastėrusi, išsigandusi, supratau, kad tai - ne man.
Koks buvo tas kultūrinis reiškinys, sukėlęs tau stresą?
Kęstutis Oginskas nusiuntė į spektaklio "Elektrai skirta gedėti" premjerą. Nuėjau kaip žiūrovas, po to sugebėjau išlementi tris sakinius abstrakčius, kaip iš mokyklinio rašinėlio. Dar didesnis šokas ištiko, kai pamačiau juos laikraščio kamputyje...
Dar teko nueiti į vieną šiuolaikinės estų dailės parodą, pasivaikščiojau tarp keistų mechanizmų, supratau, kad nieko nesuprantu, nors pakalbintas menotyrininkas Petras Šmitas irgi pasakė: "Šitas darbas labai panašus į variklį." Pamaniau, geriau jau apie tai rašyk tu, nes už abstrakčių potėpių įžvelgi siužetą, dramą arba komediją. Ir kapituliavau.
Esi labai linksmas žmogus, netinkamiausiu metu juokiesi, krizeni, o tai erzina melancholišką tautietį.
Su tuo juoku buvo visokių situacijų. Šiaip šypsena atsiranda iš prigimties: einu į žmogų, šypsausi, visada sulaukiu geranoriškumo. Tai nėra kažkokia dirbtinė poza. Kita vertus, teko girdėti, kaip restorano vadovė jaunutei padavėjai prieš svarbų banketą patarė: "Jeigu tu šypsosies, tada tavo klaidų nepastebės."
Šypsena labai svarbus dalykas užmezgant pokalbį, nors dėl to kartą vos nenukentėjau fiziškai. Per Sausio 13-osios įvykius teko budėti miesto Taryboje, naktis leisti, ir kai jau buvo nutrūkusios transliacijos iš Vilniaus, atvažiavo žmogus su kamera, buvęs Klaipėdos dramos teatro direktorius Romas Pletkauskas, ir buvau paprašyta atsiųsti televizinį reportažą, kokia padėtis Klaipėdoje. Teko kalbinti žmones prie laužų, o aš vis šypsojausi. Pirmą kartą buvau su mikrofonu ir televizijos kamera. Tą siužetą transliavo naktį. Kitą dieną Liepų gatvėje besidalindama įspūdžiais su pažįstamu, matyt, vėl šypsojausi, tad galiausiai sukėliau patriotiškai nusiteikusios moters pyktį: mane išbarė, esą - tautai didžiulis pavojus, o aš dantis rodau.
Ar būdavo, kad susirgdavai dėl žmonių bėdų, kiek tave jaudino jų istorijos, kiek į jas įsitraukdavai?
Nebuvo, kad įsijausčiau tiek, jog pradėčiau gyventi savo herojaus gyvenimą. Bet nusidriekdavo ryšiai, būdavo, susiskambini, pakalbi. Žurnalistas pašnekovui dažniausiai būdavo reikalingas, kai kildavo konfliktas dėl būsto, kažkam nedavė kambario (tuo metu dar buvo dalijami), kažkas eilėje nepasistūmėjo į priekį. Buvom kaip instrumentas žmogaus tikslams pasiekti, reikalingas tik tam tikrą etapą. Išsispręsdavo savo problemą, ir dingdavo, nors kartais ir pačiai buvo įdomu, o kaip viskas pasibaigė.
Kolektyve nepamenu buvus gandonešių, intrigantų. Gal todėl esame taip smarkiai prisirišę vieni prie kitų?
Taip, buvau prisirišusi, kai reikėjo išeiti, verkiau ir galvojau, o kaip dabar gyvensiu? Į tą klausimą sunku atsakyti, ir galvoju, kad čia kalta ta jaunystė, kai kaupi metų kraitį, paskui pažvelgi į praeitį, ir pradedi idealizuoti ją. Ir saulė skaisčiau švietė, ir žiemos gražesnės buvo... Bet iš tikrųjų tai buvo pirmas kartas, pirmoji patirtis, pirmoji darbovietė. Kolegos buvo labai kantrūs, demokratiški, išlaukė, kol praeisiu savo gyvenimiškus universitetus. Atėjusi iš mokyklos suolo neturėjau bendravimo įgūdžių, supratimo, kas ta žiniasklaida, ko jai reikia, o kas yra naujiena. Viską teko pačiai patirti, ir, ačiū Dievui, redaktoriai buvo kantrūs, leido man klysti, taisytis ir augti.
Priklausei redakcijos elitui, gyvosioms legendoms.
Per šių metų Spaudos šventę girdėjau idealizuotas, truputį mistifikuotas istorijas, kaip buvo "Eksprese" prieš penkiolika, dvidešimt metų, pasijaučiau tokiu dinozauru, praktiškai - iškasena...
Mes gyvenom, mylėjom, mes darėm darbą, kuriame matėme prasmę, jam atsidavėme visu šimtu procentų, turėjom galimybę skleistis. Turėjome tolerantiškus vadovus, aplinką, kurioje buvome jauni, laisvi, beatodairiški žmonės. Leisdavom sau daug, visuomenė irgi buvo mums pakanti - mūsų pokštams, triukams, triukšmams, eksperimentams...
Buvome bendraminčių kuopelė, tuo metu dar daugelio mūsų nesaistė nei šeimyniniai įsipareigojimai, nei paskolos. Nežinau net kokią vietą aš joje užėmiau, regis, sėdėjau, tylomis dirbau savo darbą ir šypsojausi. Noriai įsitraukdavau į veiksmą, kartais kildavo šelmiškų minčių, vienas ką sugalvodavo, kiti urmu stodavo ir darydavo.
Kad tave mylėjome, liudija ir faktas, jog gimtadieniui tau dovanojome gyvą kiaulaitę, vardu Ekspresija. O paskui ją kolektyviai suvalgėme...
Nesu dalyvavusi tokiame akte, kaip kiaulės pjovimas, nors gimiau ir užaugau kaime, skerstuvių diena man būdavo kančia ir siaubas, po to dar keletą parų mėsos į burną nedėdavau. O kai pritrūksta pramogų, reikia savo gyvenimą paįvairinti. Buvo sugalvota mano gimtadienį švęsti gimtuosiuose Vėžaičiuose, prie tvenkinio padarėme pikniką, susirinko minia žmonių. Jau paskui, kai ta kiaulaitė užaugo, tėvai, jos skerdynių dalyviai, sakė, kad ji buvo toli gražu ne pačios geriausios sveikatos: "Matyti, kad miestiečiai išrinko, įkišo jiems turguje tą paskutinį paršą."
Ar esi gavusi kyšį?
Tai buvo pusė kilogramo saldainių "Aronija"... Vyko vidinė drama: ką dabar man su jais daryti - ar čia kyšis, ar dovana? Kažkoks žmogus pasiskundė, konfliktavo su kaimynu dėl žemės. Paprastai po straipsnio niekas nebeateina, nes būna išklausytos abi pusės ir abi lieka nepatenkintos. O čia ateina tas žmogus iš Jakų ir man atneša saldainių. Galvojau, gal blogai parašiau, kad jis toks laimingas? O šiaip nesakyčiau, kad driekdavosi eilės žmonių su padėkomis.
Kai dabar iš toliau, gal iš aukšto žvelgi į "Vakarų ekspresą", - koks vaizdelis?
Aš niekada nebūsiu objektyvi šituo klausimu. Kaip ir sakiau: pirmas kartas, visada jį romantizuoji, ir man šis dienraštis, kad ir kaip būtų, savas. Džiaugiuosi, kad likimas suvedė, kad tapau jo dalimi ir jau pirmajame numeryje buvo mano žinutė.
Dar čia dirba daug žmonių, kuriuos vertinu, kaip savus gimines, draugus, kurių negalėčiau kritikuoti. Jie yra tokie, kokie yra, ir savimi būti jiems yra leista, niekas nespraudžia į sausus rėmus. Prisimenu tavo parašytą frazę: "Išaušo obuolio gražumo rytas" - niekada taip genialiai neparašyčiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą