Šventė visada su tavimi

Šį trečiadienį, rugsėjo 15-ąją, su dėkingumu atvėrėme redakcijos duris visiems, atėjusiems pasidžiaugti 20-uoju "Vakarų ekspreso" gimtadieniu. Svečiams šurmuliuojant, leidome naują laikraščio numerį, skubėjome pranešti karštąsias naujienas interneto svetainėje, priimti skelbimą ar prenumeratą, apgaubti dėmesiu klientą, pasirūpinti sklandžiu spaudos platinimu... Gimtadienis, kaip ir visos kitos dienos "Vakarų eksprese", buvo skirtos Jums, mieli mūsų skaitytojai, nes be Jūsų nebūtų mūsų. O šiandien pasišnekučiuokime su tais, kurie rašo Jums ir apie Jus...

Gintaras Tomkus, vyriausiasis redaktorius

Jūsų gyvenime šį rudenį - jubiliejų derlius. Kokie žmonės visada buvo šalia Jūsų? Kam šiandien norėtumėte paspausti ranką?

Man visada sekėsi būti šalia išradingų, kūrybiškų, gerų ir puikių žmonių. Visiems jiems su malonumu paspausčiau rankas. Gyvenau taip, kad įgyčiau kuo mažiau priešų. Tikiuosi, kad pavyko. Gal tik vienas kitas žmogus šiek tiek nuvylė ar pavedė. Bet ir jiems paspausčiau rankas, nes idealių žmonių nėra, o jei ir buvo, tai jie jau ilsisi mauzoliejuose...

Kaip per 20 metų pasikeitė laikraštis? Kaip pasikeitėte Jūs?

Aš pasenau visais 20 metų, paseno ir laikraštis. Iš buvusio smarkaus isteriško choleriko, nuolat nenustygstančio vienoje vietoje, tapau ramus taikus diedukas. Tiesa, per tuos metus išmokau būti daug laimingesnis ir labiau branginu kiekvieną puikiai praleistą akimirką. Laiku supratau, kad man skirtas laikas nėra beribis...

Viskam, matyt, yra savas laikas. Tuo pačiu keitėsi ir "Vakarų ekspresas". Iš jaunatviško, smagaus, judraus, skandalingo, naftalinu dvelkiančius kanonus laužančio leidinio palengva evoliucijonavome į sausesnį, ramesnį ir konservatyvesnį oficialų dienraštį.

Kokių savybių turi turėti žmogus, kad sukurtų ir išlaikytų privatų verslą - ir dar tokį specifinį -mažiausiai 20 metų?

Toks žmogus turi degti noru sukurti ką nors naujo, modernaus, nematyto ir negirdėto bei uždegti būrį aplinkinių tokiu pat noru kurti tai, kas tarnauja žmonėms, kas reikalinga žmonėms, kas patinka žmonėms....

Gediminas GUDAVIČIUS, redaktorius

Gediminai, geras žurnalistas - tai...

Patirtis rodo, kad žurnalistu netampama vien tik baigus žurnalistikos mokslus. Ypač Klaipėdoje...

Didžiausias šios profesijos pliusas yra ir jos minusas - tai turi būti gyvenimo būdas. Iš pradžių būna smagu, kai ryte nežinai, kur atsidursi ar su kuo bendrausi dieną, kai nesi tikras, jog vakare grįžęs namo ten ir miegosi. Natūralu, kad ilgainiui tokie siurprizai nebetampa labai malonūs, ypač kai atsiranda šeima, vaikai ir t.t. Tiesa, yra tokių žurnalistų, kurie ne tik sugeba visa tai suderinti, bet ir su metais nepraranda noro domėtis, sužinoti, būti visur, kur reikia ir kur nereikia. Matyt, tokie ir yra geri.

Kalbant apie profesinius įgūdžius, paprastai geriausiais laikomi tie, kurie sugeba išknisti tai, ko plika akimi nematyti, pagauti esmę iš informacijos nuotrupų ar "suvesti galus" iš krūvos paprastam žmogui nieko nesakančių dokumentų. Tik visuomet yra pavojus atrasti netikrą ar ne visą tiesą. Pagaliau žurnalistai irgi yra žmonės, ir dažniausiai jie nesugeba išlikti visiškai objektyvūs. Tad kai tokie ima labai reikšmingai skelbti "tikrąją tiesą", atrodo labai neskaniai. Tiesa dažniausiai yra daugialypė (arba - anapus). Savo poziciją, be abejo, reikia turėti, tačiau jai reikšti yra ir atitinkamos formos.

Beje, yra ir dar vienas gero ar blogo žurnalisto matas: neigiamas straipsnio herojus, net jei publikacija atitiks visus nešališkumo, etikos ir kitus principus, visuomet pasakys, kad ją rašęs žurnalistas yra blogas...

Geras redaktorius - tai...

Dažniau susiduriu su nuomone, kad redaktorius turi būti ne geras, o blogas. Tai yra turėtų vaikščioti po redakciją su ilga lazda ir vaikyti žurnalistus. Tačiau stumdomas žmogus, jei neturės vidinio poreikio judėti, niekada niekur ir nenueis (panašiai kaip užsispyręs asilas). Tik be reikalo iššvaistysi energiją. Manau, yra ir kitų būdų susitarti.

Tai čia apie santykius su darbuotojais. O kalbant apie profesines redaktoriaus savybes, čia jau reikia ne tik mokėti, žinoti (tai, kas priklauso, ir dar truputį daugiau), bet ir sugebėti pajausti, turėti tam tikros intuicijos, kur ieškoti "lobių", kas patrauks auditoriją ir pan.

Dėl asmeninių savybių - geram redaktoriui galioja tie patys reikalavimai, kaip ir geram žurnalistui, plius labiau pažengęs atsakomybės jausmas ir nusistovėjusios moralinės vertybės.

Norėčiau toks būti...

Geras laikraštis - tai...

Manau, kad prieš kurį laiką šalyje kilusios diskusijos apie neva prastą spaudos padėtį Lietuvoje labiau jai pakenkė nei padėjo. Skelbiami kažkokie abstraktūs tyrimų rezultatai apie tariamą korupciją spaudoje, nors nepateikiami jokie faktai ar pavyzdžiai. Užtat dabar bet koks kenkėjas, jei jam nepatiko tiesa apie jį straipsnyje, labai paprastai pasiaiškina, neva ta publikacija užsakyta konkurentų, ir nukreipia dėmesį nuo tikrų faktų. Net lietuviškose muilo operose rodoma (ir kartu formuojamas stereotipas), kaip koks veikėjas ateina su maišu pinigų į redakciją ir gauna, ko nori. Kažkoks absurdas!

Iš dalies man neatrodo nuoširdi ir diskusija apie tai, ko daugiau yra ir ko daugiau reikia - negatyvo ar pozityvo - laikraščiuose. Internete, kur suskaičiuojamas kiekvienas paspaudimas, labai aiškiai matyti, kokie straipsniai ir kokios temos labiausiai domina auditoriją...

Žinoma, tai nereiškia, kad reikia plaukti pasroviui: laikraštis ne tik informuoja, bet ir formuoja tam tikras vertybes. O geras laikraštis, manau, turi išlaikyti balansą tarp šių dalykų: specialiai neužsimerkti prieš blogybes, bet ir nesimėgauti jomis, paieškoti atsvaros.

Geras laikraštis, kaip ir geras gyvenimas (niekada nesužinosi, kad yra gerai, jei nebuvo blogai), turi būti visoks.

Gediminas Gudavičius 1997-aisiais - kai atėjo dirbti į "Vakarų ekspresą", ir dabar. Išvardink 3 skirtumus.

1. Daugiau skaitau nei rašau.

2. Darbo metu rečiau išeinu iš redakcijos.

3. Po darbo rečiau pasilieku redakcijoje.

Martynas VAINORIUS, redaktoriaus pavaduotojas

Buvai studentas, beveik politologas, paskui sugalvojai laimėt konkursą į žurnalisto vietą VE. Galiausiai įsitaisei prie redaktorių stalo. Rudenį vaišini mus obuoliais iš savo sodo. Kaip visi šie ingredientai (studentas/ politologija, žurnalistika, redaktoriavimas, privati nuosavybė) yra susiję?

Gyvenime reikia išmokti pažinti ženklus, siunčiamus iš aukščiau. Ir imti veikti. Manau, kad visus tuos ingredientus sieja ženklai, kuriuos pamatęs nesėdėjau rankų sudėjęs. Aš dar iš tų, kurie mano, kad aukštasis išsilavinimas reikalingas. Lietuvai reikėjo profesionalių politikų, todėl idealistiškai tikėjau, kad galėsiu padaryti daug gero savo tėvynei. Tačiau jau pirmame kurse pamačiau mėgstamo dienraščio paskelbtą konkursą studentams; geriausiam buvo pažadėta bendradarbiavimo galimybė. Tai užmušė manyje politologą, užtat pagimdė žurnalistą. Kita vertus, buvusio ekspresiečio Artūro Šulco pavyzdys rodo, kad galima ir atvirkštinė transformacija, tad manau, kad ir man dar ne viskas prarasta.

Kaip atsidūriau prie redaktorių stalo? Esu dėkingas už pasitikėjimą tiems, kurie irgi turbūt pamatė tam tikrus ženklus ir priėmė tokį sprendimą. Apie sodą: jo neturėčiau, jei irgi nebūčiau pastebėjęs ženklo. Tai ilgoka ir tik man pačiam įdomi istorija, bet faktas, kad jei prieš aštuonerius metus nebūčiau atsiradęs "Vakarų eksprese", to savo sodo tikriausiai neturėčiau.

Kuruoji ekonomikos temas. Dabar verslui sunku, ir būtent dabar jam reikėtų taikyti lengvatas, o ne didinti mokesčius. Kodėl neleistinai pamirštas monetarinis ekonomikos gaivinimo svertas?

Nors dabartinė valdžia man nelabai patinka (geros valdžios išvis nebūna), tačiau nedrįsčiau tvirtinti, kad minėta ekonomikos priemonė būtų davusi geresnį efektą nei turime šiandien. Vieni tvirtina, kad reikėjo mažinti mokesčius, kiti - kad tai būtų atvedę valstybę prie bankroto. Aš manau, kad tiesa - per vidurį. Berods pernai sumažinus akcizą dyzeliniam kurui jo vartojimas ir biudžeto pajamos neišaugo taip, kaip žadėjo šio žingsnio šalininkai. Daugelį lengvatų, kurias panaikino ši valdžia, reikėjo naikinti dar tuomet, kai buvo ekonomikos pakilimas, bet tuometinė valdžia buvo nusiteikusi populistiškai ir to daryti tiesiog nenorėjo. O dabartinė jau privalėjo tai padaryti, nors ir itin sunkiomis sąlygomis. Bet valdžia padarė ir daug techninio broko. Jei traukiasi verslas, tai diržus veržtis turėjo ir valdžios aparatas. Ypač reikėjo mažinti kontroliuojančių institucijų skaičių...

Tomas GUKAUSKAS, svetainės www.ve.lt naujienų redaktorius

Kokios karštos naujienos populiariausios tarp interneto skaitytojų?

Turbūt geriausias produktas - su ženklu "Pagaminta Holivude" ir "Sukramtyta "McDonaldse". Trijų sakinių vesternai iš Bandužių gatvės. Raudonųjų žibintų kvartalas Zauerveino gatvėje, būtinai su filmuota vaizdo medžiaga. Heroino virtuvėlė "Rybporte" su kainininku. Dar - naujos pramogos "Akropolyje" ir tema "Kuo Vakarų moterys rengsis šį rudenį" ("O aš rengsiuosi taip pat, kaip pernai, nes vyro alga buvo nukirpta..."). Kodėl? Todėl, kad gyvenimas toks...

Kodėl 2 mln. lietuvių dar neišvažiavo iš Lietuvos?

Išvažiuos. Tiesiog kol kas net skrydis "Ryanair" mums yra per brangus. Todėl išvažiuos automobiliais, kai nors šiek tiek atpigs kuras.

Pabaik sakinį: "Dirbdamas naujienų redaktoriumi supratau, kad...

... norėčiau bokalo šalto alaus. Arba dviejų. Begalybės ženklas čia irgi tinka.

Džiugas LUKOŠEVIČIUS, interneto administratorius

Ilgą laiką "Vakarų eksprese" kuravai pasaulio naujienas. Ne per seniausiai pradėjai administruoti mūsų interneto portalą www.ve.lt. Klausimas labai asmeniškas: popierinis laikraštis išnyks?

Popierinis laikraštis neišnyks - pagal evoliucijos dėsnį jis turėtų būti leidžiamas ant pigaus elektroninio popieriaus, kuriame keisis antraštės, nuotraukos, komentarai, - viskas atkeliaus bevieliu ryšiu ir periodiškai atsinaujins. O prireikus laikraštį vis vien bus galima panaudoti pagal paskirtį - silkei suvynioti ar pasitiesti ant taburetės kabinant naujas užuolaidas (kad aukščiau būtų).

Jeigu imtum interviu iš kompiuterio, ko norėtum jo paklausti?

Paklausčiau: kaip jautiesi, bičiuli, bendraudamas su žmonėmis?

Dalia BIKAUSKAITĖ, jūra

Ar žurnalistinio darbo praktikoje yra tekę sirgti jūros liga?

Taip, kartais susergu ir būdama krante. Būna net blogiau už 24 m/s vėją Baltijos jūroje. Pavyzdžiui, pasipiktinu neteisybe arba susižaviu kokiais nors gerais dalykais - tarkim, keistuoliais, statančiais laivus. Pradeda taip svaigti galva, kad nejaučiu žemės po kojomis. Einu kaip po mėnesio plaukiojimo išlipusi į krantą. Tokiais atvejais stengiuosi neišleisti iš akių horizonto, kad nenutiktų taip, kaip vienam mano kolegai sporto žurnalistui regatos "Gero vėjo" metu. Tada jis dosniai maitino žuvytes, o įgula buvo pripirkusi jam pusę jachtos alaus, į kurį šis ir pažiūrėti negalėjo...

Esi "Jūros vartų" kapitonė. Kiek jau laiko prie šturvalo? Kas labiausiai džiugina horizonte? Kas liūdina?

Laive "Vakarų ekspresas" plaukiu jau 16 metų. Prie jūrinio priedo šturvalo stoviu 2-3 metais trumpiau. Džiugina tai, kad ir po daugelio žurnalistinio darbo metų dar tikiu, jog horizonte manęs laukia niekieno neatrastos salos. Labiausiai bijau, kad mano laivo krenas nebūtų per didelis, o liūdina, kad Lietuva jūros niekada taip negerbs kaip krepšinio, kad laivo pardavimui mano šalyje taikomi tokie patys įstatymai kaip prekybai bandelėmis...

Ar mėgsti žuvį, jūros gėrybes?

Nemėgstu. Bet viešumoje valgau ir apsimetu, kad mėgstu, nes įkyrėjo replikos, kaip aš, rašanti jūrine tematika, galiu nemėgti žuvies!

Ir kaipgi gali?!.

Penkių mėnesių reisui artėjant į pabaigą įgula išnešiojo iš kambuzo visus prieskonius, maisto atsargų užsienio uoste nebuvo nupirkta, tad piktas kokas kokį mėnesį virė žuvienę be prieskonių ir maitino visus tik žuvimi. Bet skanesnės žuvies nei laive "Simonas Daukantas", kurį Lietuva prarado su kitais įmonės "Jūra" laivais, mechanikų "žučiokas" (folijoje savo sultyse kepta žuvis) su iš kambuzo nukniauktais prieskoniais antrą valandą nakties mašinų skyriuje arba "straganina" tame laive Atlanto vandenyno vidury, gyvenime neteko valgyti - nei Vokietijos, nei Nyderlandų, nei Švedijos restoranuose.

Pernai prieš Kalėdas, kai Lietuvoje buvo gerokai karpomi atlyginimai, Baltijos jūros žvejai man atnešė kelias žuveles. Paprastu būdu pakeptos ant keptuvės, jos buvo stulbinamai skanios, nes dovanotos iš širdies.

Edita GUDAVIČĖ, aktualijos

Koks malonumas glūdi žurnalistikoje?

Ji leidžia sugrįžti į vaikystę. Gali klausinėti visų, ko tik širdis geidžia, ir niekas neturi teisės pagalvoti, kad esi neišprusęs.

Augini dvynukus. Ką iš šios patirties panaudoji darbe?

Aš mokausi iš savo berniukų, kurie dar neturi trejų metukų. Pavyzdžiui, eidami miegoti manęs paklausia: "Kokia tavo pavardė?". Išgirdę atsakymą, matyt, nusiramina, kad čia ta pati mama, bet dėl visa ko pasitikslina: "O kokia tavo mašina?" Ir taip kas vakarą... Dabar vienas pagrindinių jų žodžių yra "kodėl". Suaugusiajam sunku suprasti, kad po to, kai tau jau buvo atsakyta, to paties dar galima paklausti n kartų... Matyt, aš taip pat turiu dar tūkstančius "kodėl", o mano tėvai ir sutuoktinis jau seniai nebeturi kantrybės atsakinėti į tuos pačius klausimus. Todėl aš dirbu žurnaliste.

Ir vaikų auginimas, ir straipsnių rašymas panašus tuo, kad tu negali sėdėti vienoje vietoje. Ir dar tuo, kad iš anksto negali žinoti rezultato.

Neturintys ką veikti užsienio mokslininkai aptiko, kad didžiąją laiko dalį darbe žmogus daro ne tai, ką turi daryti. Kuo didžiąją laiko dalį užsiima žurnalistai?

Kartais taip atsitinka, jog nesiseka rašyti ir jautiesi itin nejaukiai, nes visi kolegos aplinkui tik ir tarškina klaviatūromis, suprask - įnirtingai dirba. Bet kai eidamas pro šalį "netyčia" užmeti akį į kurio nors kolegos kompiuterio ekraną... o Dieve, koks palengvėjimas! Nors, kita vertus, kas sakė, kad elektroninių laiškų rašymas arba "čatinimas" labai nutolęs nuo darbo? Drąsiai galima teigti, jog žurnalistai, kitaip nei kitų profesijų atstovai, visuomet užsiima būtent tuo, kuo ir turėtų užsiimti. Net "pletkinimas" geriant kavutę su kolegomisar naujų mados tendencijų aptarimas gali puikiai pasitarnauti laikraščio turinio paįvairinimui.

Gražina JUODYTĖ, aktualijos

Už knygą "Klaipėdos akvarelės" Jums buvo įteikta Vinco Kudirkos premija. Jeigu galėtumėte įsteigti savo premiją, kokią įsteigtumėte ir kam ją įteiktumėte?

Gražinos Juodytės premija būtų "Už garbingą ir etišką žurnalistiką". Ir pirmajam ją įteikčiau Juozui Erlickui. Tegul rašytojui, nerašančiam tiesiai apie Vardenį Pavardenį, bet pasakančiam tiek tiesos apie mūsų gyvenimo piktžaizdes... Su humoru, kuris verčia iš koto.

Nuolat gesinate "karštąjį" redakcijos telefoną. Ko dažniausiai teiraujasi, prašo, reikalauja žmonės?

Prieš kokį dešimtmetį skaitytojai skambindavo ne tik kai juos kas sunervindavo, nuskriausdavo, bet ir kai nustebindavo, prajuokindavo iki ašarų. Dabar nors užmušk neatsimenu, kad kas nors praneštų ką nors džiaugsminga. Nemažai žmonių dabar kreipiasi į žurnalistą (nebūtinai į mane) kaip į savo asmeninių reikalų tvarkytoją - užuot pats pabandęs ką nors išsiaiškinti, išspręsti. Sunku žmogui išaiškinti, kad tu nesi nei advokatas, nei statybininkas ir kad tais klausimais reikia kreiptis visai ne į redakciją.

Pažinote, pakalbinote ir aprašėte begalę įdomių žmonių. Ar yra tema arba herojus, kuriuos žūtbūt norėtumėte dar aprašyti?

Jeigu to nebūtų, tai jau reikėtų "pašelvonytis" iš žurnalistikos. Žinoma, yra. Bet tai idėjos, kurių visai nenorėčiau viešinti.

Valdas PRYŠMANTAS, interneto reporteris (šiuo metu reziduojantis Londone).

Citata iš tavo straipsnio: "Žinių laidos Lietuvoje susideda iš tų pačių žodžių: partija, Seimas, trigalvis slibinas, nesutarimai, pabrango, skundžiasi, apiplėšė, žuvo." Ką analizuoja britų spauda? Kaip jautiesi Londone?

Jaučiuosi visai neblogai, nors jau spėjau suprasti, kad tokiam mieste gyventi nenoriu. O šiaip čia viskas taip pat, kaip ir pas mus, tik daugiau žmonių ir jie spalvoti.

Spauda analizuoja vietinių dievukų nuklydimus (panašiai kaip pas mus kokios nors Zvonkės), negaili kritikos politikams ir ypač valdantiesiems konservatoriams. Tie tai visur vienodi.

Kaip Lietuva atrodo iš toliau?

Praktiškai čia yra Lietuva. Neįmanoma nepastebėti tautiečių. Praėjusio sekmadienio vakarą juos buvo galima atpažinti iš trispalvėmis išdažytų veidų, lietuviškų marškinėlių ir besipinančių kojų - mūsiškiai net ir metro gali švęsti Lietuvos krepšinio rinktinės pergalę pasaulio čempionate. Girdėjau, kad tą pačią dieną dalis mūsiškių Londono centre nusiaubė sporto barą, nes anglai vietoj krepšinio rodė futbolą ir kriketą. Ir rado anglai drąsos tai pasakyti grupei įkaušusių lietuvių...

O www.ve.lt ir iš čia atrodo geriausias Lietuvoje.

Esi linksmų plaučių žmogus. Rašei apie sportą, paskui apie kriminalus, dabar - interneto reporteris. Kuri sritis linksmiausia?

Linksmiausia būtų rašyti apie kultūrą. Bet aš rašau tik apie rimtus dalykus.

Kai nėra naujienų, kai kuriose redakcijose (žinoma, ne mūsų!) žurnalistai patys jas sukuria. Prisipažink: ar teko kartais ką nors rašyti "iš lempos"?

"Iš lempos" nerašiau niekada, nors kam nors galėjo taip pasirodyti dėl šių priežasčių: 1) padariau klaidą; 2) perteikiau pilnaties paveiktos bobutės pasakojimą (nors ji gi - irgi šaltinis! O kaip skaitytojams perteikti skurdžią informaciją apie vyrą, kuris ant savo pasididžiavimo užsimovė guolį?..); 3) kažkas skaitė mano straipsnį išjungęs lempą.

Denisas NIKITENKA, aktualijos

Kai moralizuoja geras žmogus, - sukelia pasibjaurėjimą, kai blogas - baimę (Nyčės mintis). Kaip manai, kokius jausmus savo straipsniais sukeli valdžiai ją kritikuodamas?

Yra toks universalus posakis kiekvienam žurnalistui ir politikui: kuo panašūs politikas ir musė? Juos abu galima pribaigti laikraščiu... Valdžią reikia kritikuoti, nes kitaip ji užmigs, tačiau tai daryti būtina ne šiaip sau, o siekiant rezultatų. Mūsų miesto politikai į kritiką reaguoja įvairiai: kai užmini ant skaudamos vietos, - rodo ragus, kai pataikai į dešimtuką - tyliai pripažįsta klaidas.

Įsivaizduok save po 20 metų. Apie ką rašysi?

Padiktuos gyvenimas. Tikiuosi, kad bus daugiau gerų žinių, optimizmo. "Vakarų ekspresas" ir eina šiuo keliu: stengiasi atspindėti ir teigiamus dalykus, kurti miesto istoriją kartu su skaitytojais.

Vaida JUTKONĖ, aktualijos

Ruošiesi svarbiam įvykiui. Kokia nuotaika, kokios mintys sukasi galvoje?

Labai greitai susitiksiu su dviem savo gyvenimo stebuklais - už savaitės kitos į pasaulį ateis mūsų dukrytės dvynukės. Laukimas ramus, kaip ir tikėjimas, kad viskas vyks sklandžiai, o mergaitės neapvers gyvenimo aukštyn kojom, nors dauguma pažįstamų tuo nuolat gąsdina. Tiesa, pasikeis šeimos statusas - vadinsimės daugiavaike šeima, nes auginsime jau tris atžalas. Keista, bet ir tai kol kas nekelia rūpesčio: suprantu, kad visi vaikų auginimo vargai vargeliai praeis, o glėbyje laikysiu patį didžiausią turtą ir likimo dovaną.

Žurnalistai kasdien išklauso kitus žmones, sprendžia jų problemas, išgyvena jų bėdas ir džiaugsmus. Kuris iš tavo pokalbininkų įstrigo atmintin labiausiai?

Net pačiai keista, kad per keliolika metų žurnalistikoje atmintyje neliko nė vienos kalbintos garsenybės žodžių, bet iki šiol prieš akis stovi šimtametė močiutė, padeklamavusi dar vaikystėje išmoktą eilėraštį ir žaviai padariusi "niuksą" - nusilenkusi taip, kaip tuomet mama ją buvo išmokiusi. Tada dar dirbau Palangoje, rengėme ciklą apie kurorto ilgaamžius. Šį darbą prisimenu labai aiškiai. Gal dėl to, kad mano šimtamečiai pašnekovai buvo tokio skaidraus proto ir sveiko humoro, kurio pavydėti galėtų bet kuris. Ta eilėraštį deklamavusi močiutė, išyvenusi karus, badą ir netektis, tikino, jog visą gyvenimą džiaugėsi smulkmenomis ir dažnai juokdavosi. Kitas senolis - tikras kuršis, gyvenęs visai šalia jūros, tvirtino, kad šimto sulaukė, nes visą gyvenimą darė tai, ko labiausiai norėjo - plaukė jūron žvejoti ir vengė miesto triukšmo.

Prisimenu ir kas labiausiai erzindavo arba keldavo šypseną. Kartą vienas labai žymus Klaipėdos veikėjas, treneris, duodamas interviu, nutarė žurnalistę pamokyti, kaip dirbti. Kalbamės, o jis man - "Kodėl neužrašinėji, ką sakau? Kur tavo diktofonas? Nepasiėmei? Nu tu ir prasta korespondentė..." Žodžiu, leido suprasti, kad gera yra tik ta, kuri visiems kaišioja po nosimi diktofoną. Kitas - valdiškos įstaigos vadovas, labai sielojosi, kad galiu nespėti užsirašyti jo genialių minčių, kalbėjo labai lėtai, vis pabrėždamas: "Panele, rašykite, brieeeedžiai graaaužia tų medeeelių šakas..."

Jeigu nedirbtum žurnaliste, kuo norėtum dirbti tuomet? Kas artima tavo sielai?

Jei ne žurnalistika, savęs, ko gero, ieškočiau "moterų pasaulyje". Taip vadinu viską, kas susiję su grožio industrija - spalvomis, madomis, kosmetika, juvelyrika ir pan. Beje, kažkur skaičiau, kad kosmetologės yra pačios pozityviausios ir mažiausiai stresinės profesijos atstovės.

Dar būtų neblogai kur nors pamiškėje turėti triobą su pirtimi ir tiesiog nieko nedirbti - gyventi sau ramiai, niekur nebėgti, neskubėti, pamiršti tą nuolatinį "nuo skambučio iki skambučio", nepriklausyti nuo niekieno malonės, gal net pradėti tapyti ar verti karoliukus prie židinio...

Jurga PETRONYTĖ, kultūra

Ilgai netrukdysiu, nes vis tiek neleis sūnelis. Beje, kuo vardu, kiek sveria, ar gerai miega, kaip pilvukas?

Herkus dabar sveria jau per 4 kg, miega gerai tik lauke ir naktį (iki 3 val.), o šiaip beveik iš viso nemiega. Tik valgo arba verkia. Jeigu būna ramus ilgiau nei 10 minučių, tai atrodo, kad jau namuose mirtina ramybė. Tiesa, prieš daugiau kaip savaitę pradėjo labai gražiai šypsotis, kai kalbiname. Tai kai nusišypso, pasimiršta ir nuovargis, ir pyktis išgaruoja...

Ar susilaukusi antrojo vaikučio jauti kokį nors, taip sakant, multikultūrinį šoką? Gal palinkai į sentimentaliąją poeziją, o gal - į siurrealizmą?..

Du vaikai - dvigubas džiaugsmas, bet dvigubas ir vargas. Gustei juk irgi reikia ne ką mažiau dėmesio, nes pradžia mokykloje - irgi stresas. Tad ne poezija man galvoj, kai sunku atrasti laiko net po dušu palįsti...

O kultūrai ar lieka laiko?

Gimus Herkui neliko nei laiko, nei didelio poreikio kultūriniams renginiams, tačiau kai tik galėsiu ištrūkti - tai pirmiausiai eisiu į kokį nors koncertą. Labiausiai pasiilgau klasikinės muzikos, beje, namuose dabar tik tokios ir klausau.

Paulius MATULEVIČIUS, sportas

Ar sekmadienį skandavai "Lietuva"? Ką atsakytum interneto komentatoriams, kurie rašo, esą lietuviai šiaip tai varo ant tos Lietuvos, o kai jau krepšį vyrai laimi, - tai jau "Lietuva, Lietuva!"?

Sekmadienį po lietuvių triumfo ne tik skandavau "Lietuva", bet ir lyg pamišęs automobiliu laksčiau su bičiuliais po Klaipėdos gatves paskui kitų mašinų kolonas, be paliovos skambėjo automobilių sirenos, liejosi džiaugsmo proveržiai. Nebuvau kuo nors išskirtinis, manau, dauguma lietuvių tądien buvo šiek tiek gerąja prasme "išprotėję".

Keistas jausmas, kai po tokių pergalių nepažįstami vieni kitiems spaudžia rankas, sveikinasi ir džiūgauja kartu lyg geriausi draugai. Panašūs dalykai suvienija tautą.

Tačiau neslėpsiu, man keista, kai didžiausi pesimistai ir sakytojai, kad Lietuva - runkelių ir bananų šalis, staiga po pergalių prie automobilių prisitvirtina trispalves ir didžiuojasi savo šalimi. Po velnių, kur tas patriotizmas dingsta tuomet, kai Lietuvos krepšininkai pralaimi?

Daugeliui moterų, pavyzdžiui, neaišku: kam tas sportas išvis reikalingas.

Na, yra tokių moterų, kurioms sportas asocijuojasi su suprakaitavusiais atletais, mažai ką išmanančiais gyvenime. Ar net šiek tiek pamišusiais. Tai pasenęs stereotipas. Šiuolaikinis sportas - tai milijonus žmonių pritraukiantis ir didžiulius pinigus uždirbantis reginys, sukeliantis daug emocijų, padedantis pamiršti bėdas.

Dar pasakyk, kad sportas - sveikata, bet vienas mano pažįstamas turi žalingų įpročių - ir sveikas kaip ridikas, o kitas sportuoja - ir nuolat negaluoja.

Nesakau, kad profesionalus sportas suteikia sveikatos, tačiau įvairūs tyrimai rodo, kad žmogus, kuris sportuoja, būna fiziškai aktyvus (kad ir pamina dviratį, spartesniu žingsniu pavaikšto gryname ore, pabėgioja ar pan.), nors ir nevengia alkoholio ar cigarečių, vis vien turi mažiau sveikatos problemų nei tas, kuris apskritai nesportuoja.

Giedrė NORVILAITĖ, ekonomika

Domiesi archeologija. Ką įdomesnio atkasei "Vakarų eksprese"?

Ilgai ir giliai kapstyti nereikėjo - lobį supratau radusi tikriausiai jau pirmą dieną, kai pasirodžiau redakcijoje. Įdomiausia, kad vis iš naujo jį atrandu jau šešerius metus. Be abejonės, turiu galvoje kolektyvą. Po ankstesnės darbo patirties kitose bendrovėse niekaip negaliu suvokti ir atsistebėti ne tik tuo, kaip po vienu stogu pavyko surinkti šitiek įdomių ir protingų žmonių, bet ir tuo, kaip tos individualybės bei asmenybės išsitenka vienoje erdvėje...

Sakoma, kai žvaigždės išeina į viešumą, širdį palieka namuose. Ką namuose palieka žurnalistas, kai išeina į darbą?

Žurnalistui bent jau dalį širdies būtų pravartu turėti, bet vien su širdimi - be galvos - kažin kur nenužygiuosi. Pamokomų istorijų būtų galima papasakoti ir apie tai, kas būna, kai žurnalistas palieka namie rankas, kojas, striukę arba telefoną. Gerai pagalvojus, peršasi išvada, kad būtų idealu "pilna komplektacija".

Vilius MAČIULAITIS, fotoreporteris

Fotografuoji, filmuoji, vairuoji, remontuoji automobilius, organizuoji redakcijos bernų futbolo rugtynes. Ir visada turi ką pasakyti. Kodėl nerašai?

Neturiu kam. Aš geriau pasakau.

Tavo vairuojamoje VE mašinoje - sterilu kaip operacinėje. Ko taip saugaisi?

Saugausi kaip toje "Anties" dainoje - zombių. Na, nėra ten sterilu.

Kukliniesi. Sakyk, už kurį fotokadrą apdovanotum save Fotonobelio premija?

Apie tokį kadrą dar anksti galvoti.

Eimantas CHACHLOVAS, fotoreporteris

Kai buvai mažas, kuo svajojai tapti užaugęs?

Laikrodininku. Nelabai suprantu kodėl.

Kas tau yra fotografijos autoritetas?

Sunkus klausimas, nes tokių neturiu. Labiausiai vertinu ne meninę fotografiją - tą surežisuotą, o reporterinę (jei yra toks žodis), kai gražūs ir įdomūs kadrai pagaunami atsitiktinai, nesikišant į vykstančius įvykius.

Ko reikia geram fotografui?

Pastabumo. Kaip sakoma - akies. Be abejo, greitos orientacijos, nes kadras gali daugiau ir nepasikartoti. Šiek tiek drąsos kartais... Turi nebijot bendrauti su žmonėmis. Žinoma, nepakenktų ir gera fototechnika.

Valerija LEBEDEVA, kultūra

Baranauskas buvo matematikas. Be žurnalistikos, studijavai teisę - o rašai apie kultūrą. Iš kur tokios metamorfozės: iš protėvių, iš gamtos, iš KU..?

Aš už Renesanso žmogų - įvairialypį ir universalų. Jeigu pačiai pavyks bent kiek atitikti šią sampratą, būčiau labai laiminga, todėl manau ir viliuosi, kad mokytis nenustosiu niekad.

Klaipėdos universitete studijavau žurnalistiką, Mykolo Romerio universitete - teisės ir valdymo magistrantūroje, norėdama griežtesnių disciplinų žiniomis paįvairinti stilistikos, žiniasklaidos sistemų bei reporterio darbo margumyną. Lygia greta dirbdama redakcijoje pamažu priartėjau prie dažno praktikanto svajonių veiklos baro - kultūros. Galimybė ne vien skaityti kolegių Ivonos Žiemytės ir Jurgos Petronytės tekstus, bet ir pačiai patekti į "Kultūros uosto" puslapius tapo tikra dovana.

"Kultūrizmas" man - džiaugsmas, atgaiva ir galimybė per kiekvieną interviu užsikrėsti pokalbininkų kūrybingumu.

2002 m. liepą straipsnyje "Sezoninis verslas: prekyba uogomis ir grybais" rašei: "Mėlynių kainos svyruoja nuo 2,50 Lt iki 2,70 Lt už litrą." Kiek šią vasarą kainavo litras mėlynių?

Žinoma, nuo šios pirmosios mano publikacijos, pasirodžiusios "Vakarų eksprese", kasmet fiksuoju mėlynių kainas - šią vasarą jos buvo dukart didesnės, ir tai tik uogoms atpigus. Gerai, kad bent ne aštuoniskart - tiek metų nepastebimai prabėgo nuo minėtojo įstabaus istorinio rašinio pasirodymo.

Ką manai apie Prancūziją draskančią romų problemą?

Ši situacija mane liūdina, kaip ir visi pranešimai apie konfliktus bei nesantaiką. Tikiuosi, kad atsakingiems asmenims netrūks išminties ją išspręsti. Sudėtingiausia, kad tokioje situacijoje atsakingas yra kiekvienas.

Gyvenkime draugiškai ir rūpinkimės vieni kitais!

Genovaitė PRIVEDIENĖ, sveikata

Sveikas laikraštis - tai koks?

Toks, koks yra "Vakarų ekspresas" - visada jaunatviškas, pulsuojantis gyvybe, "informaciškai" judrus, optimistinis, stiprus energetiškai - įsikraunantis nuo artimo bendravimo su skaitytojais. Todėl ačiū jiems, mūsų energijos akumuliatoriams.

Ar sunku būti laimingam... būnant žurnalistu?

Būti laimingas gali kiekvienas, o ypač žurnalistas. Kas kitas, jei ne jis, turi daugiausia progų pasimokyti iš "laimės srityje" daug pasiekusių žmonių? O ir iš svetimų klaidų, padarytų ieškant laimės, daug progų yra pasimokyti. Todėl... informacija valdo!

Jolanta BENIUŠYTĖ, Vakarų Lietuva

Apie ką buvo pirmasis tavo straipsnis?

"Vakarų eksprese" pradėjau dirbti prieš 18 metų - dienraščio korespondente Klaipėdos rajone, ir iki šiol ja dirbu. Pirmojo straipsnio, deja, neišsaugojau. Visą laiką rašiau savivaldos, žemės ūkio, verslo, politikos, socialinėmis rūpybos ir kt. temomis, kurios aktualios rajonui ir įdomios miesto bei kaimo žmonėms. Džiaugiuosi, kad "Vakarų ekspresas" yra populiarus tarp rajono skaitytojų. Gargžduose "Vakarų ekspreso" skyrius veikia nuo 1994 metų ir mes turime daug skaitytojų, kurie jo nekeistų į jokį kitą leidinį.

Jeigu kas nors norėtų nustebinti patyrusį žurnalistą, ką jis turėtų padaryti?

Be naudos sau aukotis: artimui savo, idėjai, bendruomenei...

Ką daryti, kad būtų linksmiau gyventi?

Yra toks posakis: jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją. Kai imi tuo vadovautis, net stresinė situacija kartais tampa juokinga. O humoras, kaip visi žinome, yra pats geriausias vaistas nuo visų ligų. Kasdien nutinka daug linskmų dalykų, tik reikia juos sugebėti pamatyti ir nuoširdžiai pasijuokti.

Eglė RUŠKUTĖ, aktualijos

Šiemet baigei Klaipėdos universitetą. Kas labiausiai įsiminė iš studijų metų? Ar rekomenduotum bristi į žurnalistiką, tarkim, geriausiam draugui? O priešui?

Iki šiol negaliu pamiršti dėstytojos, neradusios išėjimo iš fakulteto, kuriame dirba jau ilgus metus. Ir kitos dėstytojos, kuri per egzaminą pasikūkčiodama raudojo dėl prastų mūsų pažymių ir neatneštų pienių stalui papuošti. Niekada nepamiršiu ir ketverius metus į galvą kaltos žurnalistinės tiesos, jog šiame darbe prireiks užrašų knygelės, tušinuko ir patogių batų. Ir rekomendacijos dar įsigyti ir amatą, mat iš žurnalistikos nepragyvensi. Su kurso draugais juokdavomės, jog smagu būtų turėti batsiuvio-žurnalisto arba konditerio-reporterio specialybę. Tokį patarimą duočiau ir draugams, norintiems bristi į šią sritį... O priešai kaip kolegos man nereikalingi, todėl geriau tegul nebrenda.

Ar tavo darbas ir yra tai, apie ką svajojai?

Gėda prisipažinti, bet į žurnalistiką stojau, nes atitiko balai. Prieš stodama ir dar gerus metus po to galvojau, kad tiesiog įgysiu aukštąjį išsilavinimą, o ką jau dirbsiu, - nesvarbu. Šoką sukėlė pirmoji paskaita, kurioje reikėjo papasakoti, kodėl pasirinkome žurnalistiką. Visi postringavo, kaip apie tai jau daug metų svajojo, kaip ruošėsi dirbdami mokyklų laikraštukuose, o aš bijojau prisipažinti, kad išsirinkau sritį, apie kurią net negalvojau ir nieko konkretaus nežinojau, todėl greitai suvapaliojau kažkokią banalybę apie tai, jog žurnalistika - mano gyvenimo svajonė.

Tačiau po pirmosios praktikos, kurią buvo privaloma atlikti, supratau, jog pakliuvau, kur reikia. Prilipo man ši sritis.

Ką sužinojai "Vakarų eksprese", ko nemoko universitete?

Pirmąją praktiką atlikau dienraštyje "Klaipėda". Didelio įspūdžio nepadarė, todėl kitąmet pasirinkau "Vakarų ekspresą". Atėjau čia dar ir vedama bandos jausmo, nes, be manęs, ėjo dar kelios bendrakursės. Maniau, bus drąsiau. Pirmajame susirinkime pasirodžiau 2008 m. liepos 7 d., ir nuo to laiko niekam nepavyksta manęs iš čia iškrapštyti. Kartais net paskaitas praleisdavau, bet labai dėl to nesigraužiu, nes "Vakarų eksprese" išmokau visko, ko reikėjo. Nuo pat pirmosios dienos tai buvo geras spyris į užpakalį. Buvo nedrąsu kalbinti žmones, bijojau suklysti rašydama, o prieš skambinant pokalbininkui tekdavo skirti bent 10 minučių savo baimei išdrebėti. Tačiau tai ir buvo, ir tebėra geriausia žurnalistinė, o kartu ir gyvenimo mokykla, kurios tiesų jokiame universitete neišmoksi.

Dabar esu jauniausia darbuotoja redakcijoje, todėl džiaugiuosi, kad senbuviai mielai priėmė į savo smagią šeimą ir smarkiai neskriaudžia...

Ivona ŽIEMYTĖ, kultūra, žmonės

Esi vienintelis žmogus redakcijoje, nuėjęs kelią nuo 1-ojo "Vakarų ekspreso" numerio iki 20-mečio. Kaip apibūdintum tai, ką dabar jauti?

Jaučiuosi be galo laiminga tarp ypatingos dvasinės sąrangos kolegų; čia atradau jaukią šeimą, o "Vakarų ekspresas" - šventė, kuri visada su manim. Smagu žiūrėti į šmirinėjančius kolegas alkanais skalikų veidais. Labiausiai gyvenime branginu laisvę, o čia jos niekada niekas nevaržė. Patirta nuopuolių ir nušvitimų, bet tas mūsų darbas vis tiek išlieka terra incognita.

Man giliai įstrigo viena tavo metafora. Pakalbinusi dvi moteris, straipsnio įžangoje parašei: "<...> savo rankose laikiau dvi sielos išnaras." Visada buvai meistrė žodžiu pataikyti į širdį. Ar pati nepavargai per 20 metų nertis iš sielos rašydama apie žmonių sopulius?

Iš tikrųjų galima vaizdžiai sakyti, kad mintame žmogiena. Balzamu vilgydama kitų žmonių sopulius, gydau ir savo širdį - nuo cinizmo, melancholijos, tingulio... Nors labiau myliu gyvūnus, žmones - taip pat, jie nusibosti negali, stulbina sielos visata. Kaip sakė psichiatras - ir vidutinybėje slypi deimantų kasyklos. Jaučiuosi kone mistiškai: kaip medžio dvasia driadė turiu galimybę pagyventi tai viename, tai kitame, ir ačiū Dievui, kad vidutinybių sutikau saujelę, o asmenybių - minias...

Ko norėtum paklausti Dievo?

Dievo visą gyvenimą nepaliaujame ko klausę. Aš gal neklausčiau, o paprašyčiau, kad neleistų blogio jėgoms sunaikinti šio gražaus pasaulio ir kad "Vakarų ekspresas" gyvuotų amžinai... Kaip neprisiminsi išminčių: žurnalistika - pirmoji profesija žemėje, o kai ateis Paskutiniojo teismo diena, žurnalistai dar išnešios žinias, kaip ten viskas vyko.

Taigi visiems - prasmingos amžinatvės.