Klaipėdoje stovi unikali bažnyčia

Klaipėdoje stovi unikali bažnyčia

Tikriausiai nedaugelis klaipėdiečių žino, jog uostamiestyje, dabartinėje Vytauto gatvėje 38, stovi seniausias Europoje iki šiol veikiantis baptistų bažnyčios pastatas, nepaliestas ir didžiojo Klaipėdos gaisro metu. Ši seniausia baptistų bendruomenė Lietuvoje rytoj rinksis švęsti savo 170 metų gyvavimo sukaktį. Tiesa, ji nebėra tokia gausi, kokia buvo XIX-XX amžiaus pradžioje. Dabar bendruomenė turi tik apie 100 narių.

Jie nuo 1991-ųjų renkasi bendruomenei sugrąžintame 1851 m. pastatytame bažnyčios pastate, virš kurio durų yra užrašas "Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų".

"Sekmadienis - Dievo dovana"

Šiuolaikinių baptistų judėjimas prasidėjo 1609 m. Olandijoje, kai Amsterdame apsigyveno grupė emigrantų iš Anglijos, atvykusi dėl religinių persekiojimų. Dalis šios grupės, vadovaujama Tomo Helviso, grįžo į tėvynę ir 1612 m. netoli Londono įkūrė baptistų krikštytojų bendruomenę, greitai judėjimas išplito šalyje ir Šiaurės Amerikoje. Žemyninėje Europoje baptistai atsirado tik XIX a. pirmoje pusėje Vokietijoje, Hamburge. Jo pastorius J. G. Onkenas krikštijo ir pirmuosius įtikėjusius Klaipėdoje, kurioje 1841 m. įsikūrė bendruomenė.

POŽIŪRIS. "Mes gal neišskirtume bendruomenės narių, nuveikusių kažkokius visai šaliai reikšmingus darbus, bet vieni kitiems esame labai svarbūs ir reikalingi", - sakė bendruomenės pirmininkas Saulius Gricius ir diakonė Rūta Inkenaitė. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

 

"Mes manome, kad kūdikių krikštas nėra paremtas Šv. Raštu ir Kristaus paliepimu. Pirmiausia reikia skelbti Evangeliją, o krikštyti tik sąmoniningai įtikėjusius žmones. Mes nemanome, kad jeigu nepakrikštysi ką tik gimusio kūdikio, tai jam nutiks kas bloga, ir kad prigimtinė nuodėmė nuplaunama krikštu. Mariją mes gerbiame, bet šventųjų neturime, nes Biblijoje parašyta, kad yra vienas tarpininkas tarp žmonių - Jėzus Kristus, pastorių tarpininkais irgi nelaikome. Išpažinties neiname, nes išpažįstame nuodėmes Dievui tuoj pat, kai tik nusidėjome. Nėra maldaknygių, žmonės meldžiasi žodžiais iš širdies. Yra tik malda "Tėve mūsų". Giesmių turime labai daug, linksmų ir liūdnų, vaikiškų, giedame ir choralus, tik ne grigališkuosius. Pamokslą gali skaityti ne tik pastorius, bet ir kiti galintys pamokslauti, jie ima temą iš Biblijos ar pakomentuoja kurią jos dalį, kaip jie supranta", - esminius skirtumus tarp baptistų ir katalikų aiškino Klaipėdos bendruomenės diakonė Rūta Inkenaitė.


Diakonė sakė, kad baptistai priima komuniją, kurią vadina Viešpaties vakariene, ir nesako, kad ji pavirsta Kristaus kūnu: kartą per mėnesį bendruomenės nariai valgo paprastą duoną ir geria iš taurės vyną. Anskčiau ir Naujuosius metus pasitikdavo kartu maldos namuose, giedodami džiugias giesmes ir pasakodami linksmus pasakojimus.

"Sekmadienis yra Dievo diena, nedirbame jokių darbų, ateiname į pamaldas su šeimomis, vėliau kartu važiuojame kur pabendrauti, pavalgyti. Savo namuose prieš pradėdami valgyti visada pasimeldžiame, kartais ir giesmelę giedame, nes tai patinka vaikams", - pasakojo bendruomenės pirmininkas Saulius Gricius.

XIX AMŽIUS. Taip atrodė 1851 m. atidaryti Klaipėdos baptistų maldos namai, neveikę tik sovietmečiu.

 

Pasak jo, klaipėdiečiai baptistai draugauja su kitomis bendruomenėmis ir važinėja į Latviją, Estiją. Baptistai esą labai daug meldžiasi, kartais, pasikeisdami - visą parą meldžiasi už miestą, jo valdžią, už Lietuvą. Bendruomenės nariai dalyvauja krikščioniškose lyderystės konferencijose, morališkai palaiko, sušelpia ir meldžiasi už žmones, turinčius priklausomybę. Bažnyčioje sargauja žmogus, išsilaisvinęs iš ilgus metus trukusios priklausomybės.

"Stengiamės atrasti turinčius Dievo dovanas: turime saksofonistą, pianistę, smuikininką. Aišku, gaila, kad daug gražių balsų netekome žmonėms emigravus. Turime gražią idėją bendruomenės patalpose įkurti krikščionišką vaikų darželį. Idėją palaiko mūsų draugai švedai, jau turintys tokius darželius", - sakė Saulius.

Senus ir ligotus žmones namuose lanko, maistu ir vaistais paremia bendruomenės nariai, juokais vadinami "greitąja pagalba". Į šventines pamaldas pasiklausyti pamokslo, bažnyčios istorijos ir giesmių pasikviečiami svečiai iš kitų šalies religinių bendruomenių - evangelikai liuteronai, laisvieji krikščionys, Miesto bažnyčios nariai.

A. Žalio ranka

"Baptistų bendruomenės, po karo netekusios pastato, ilgai nenorėjo įregistruoti. Mes rinkdavomės tai pas vienus, tai pas kitus butuose, vėliau Jurbarko gatvėje, kur tuomet buvo "Baltijos" žvejų kolūkio teritorija. Namelyje, visai sulindusiame į žemę, gyveno trys šeimos, susirinkimams buvo skirtas 10 kvadratinių metrų ploto kambarėlis. Kai mirė jo senieji nuomininkai, jis negalėjo atitekti bendruomenei. Tada pagalbon pasisiūlė seserys Palmyra ir Zanė Burbulytės. Jos atsisakė eilės komunaliniam butui su patogumais gauti ir leisdavo bendruomenei rinktis tame sename namelyje", - prisiminė diakonė Rūta.


Netrukus iš seserų buto, kur vykdavo pamaldos, traktoriumi atvažiavę vyrai išsivežė suolus, fisharmoniją, knygas, net aukų dėžutę. Bet po kelių dienų viską sugrąžino.

Po karo baptistų bažnyčioje buvo jūrininkų klubas, vėliau - sandėlys, po to - Mokytojų namai. Baptistams buvo pasiūlyta statyti naujus maldos namus, tačiau tuometis miesto vadovas Alfonsas Žalys atsargiai užsiminė, jog jeigu bendruomenės nariai įrodytų savo teisę į senuosius, jie būtų sugrąžinti. Taip ir buvo padaryta 1991 m.

Šiandien šiame pastate už didžiosios salės, kurioje stovi švediška fisharmonija, yra įrengtas misijinis kambarys, vadinamasis portikas, kur ateina žmonės iš miesto, kuriuos domina tikėjimas ir Biblija. Ten motinos su kūdikiais ir augesniais vaikais dalyvauja judesio, dailės, muzikos ir dramos mokyklėlėje "Veranda", žaidžia žaidimus pagal Biblijos išminties knygas, kiti suaugusieji lanko teologijos, filosofijos paskaitas.

Istorija

Albertas Latužis, buvęs Klaipėdos, o dabar esantis Ylakių baptistų bendruomenės pastorius, yra parašęs knygą "Po jo sparnais. Baptistų istorija Lietuvoje 1841-1990".
Bendruomenės atsiradimas Klaipėdoje yra susijęs su dailidės Eduardo Grimo dvasiniais išgyvenimais. Uždarbiaudamas jis keliavo, o pasiekęs Šveicariją susipažino su pamokslininku S. Frėlichu, įtikėjo, pakrikštytas grįžo į gimtąjį miestą. Kvietė pažįstamus į savo būstą ir kalbėjo apie išganymą. Netrukus šie žmonės užsitraukė miesto valdžios ir dvasininkijos nemalonę. Kubiliui Palmui 1840 m. gimus vaikui reformatų kunigas kreipėsi į civilinę valdžią ir net padavė jo tėvus į teismą dėl to, kad jie nesutiko kūdikį krikštyti. E. Grimas taip pat nukentėjo, buvo atleistas iš darbo ir išvarytas iš buto. Tačiau pamaldų lankytojų skaičius augo. Tarp jų buvo anglų kapitonas D. Hegas, įtikinęs Grimą, jog teisingiausia krikštyti įtikėjusįjį ne apipilant vandeniu, o panardinant. Vėliau Grimas kelis kartus buvo uždarytas į kalėjimą.

ĮKŪRĖJAS. Klaipėdos baptistų bendruomenės įkūrėjas Eduardas Grimas.

1843 m. gegužę Klaipėdoje pasirodė pajuokiantys plakatai apie "davatkų bažnyčią", o vieną dieną baptistams atėjus į maldos namus, šiuos apsupo minia, kuriai daugelis smuklių parūpino degtinės, tad ji rėkė ir švilpė. Teko net įsikišti kariuomenei. Sukiršinta liaudis apmėtė bendruomenės vadovo Grimo langus akmenimis. Kadangi jo gyvybei grėsė pavojus, E. Grimas išplaukė į Angliją, vėl grįžo, bet dėl bendruomenės susiskaldymo išvyko į Ameriką, kur įkūrė 4 naujas bendruomenes.


Išaugusi iki 200 narių bendruomenė nebetilpo į maldos namus. Dar neturint lėšų statyti bažnyčią susirinko jos statybos komitetas. Į jį buvo išrinktas Karlas Degimas - pasiturintis laivininkystės bendrovės ir žemės sklypų savininkas, kuris bendruomenės nariu tapo tik po kelerių metų. Jis nupirko du gretimus sklypus senųjų miesto kapinių aikštėje, ir miesto magistrui įteikė prašymą leisti čia statyti baptistų maldos namus. Pastatyti tokį didelį pastatą miesto centre atrodė beveik neįmanomas dalykas. Vienas iš kunigų tuomet sakė: "Velnias turbūt miegojo, kai baptistai gavo tą sklypą statybai."


Statybos nevyko sklandžiai, kilo nesutarimų, trūko pinigų. Be to miesto magistratas neleido statyti bažnyčios su gotikinio stiliaus langais, kad ji nesudarytų konkurencijos valstybinei bažnyčiai. Neleido net arkinių langų, bet kai K. Degimas nurodė kitame upės krante stovinčius sandėlius su arkiniais langais, magistratas nusileido.


Plytos ir čerpės bažnyčiai buvo plukdomos iš Štetino. Įkurtuvės įvyko 1851 m. spalio 12-ąją. Rašoma, kad iškilmėse dalyvavo apie 1,5 tūkstančio žmonių iš įvairių luomų.
Per 1854 m. spalį Klaipėdą nusiaubusį didįjį gaisrą bažnyčia liko ugnies nepaliesta, nors artimiausias sudegęs namas buvo vos už 15 žingsnių. O visos kitos - vokiečių liuteroniškoji ir kalviniškoji, didžioji lietuvininkų bažnyčios, sudegė. Kai miestą ištiko ši nelaimė, baptistai atvėrė savo maldos namus miestelėnų reikmėms: čia vyko pamokos vaikams, pamaldas laikė kitų konfesijų tikintieji. Baptistų bendruomenė gavo padėkas nuo miesto vadovų ir kitų bažnyčių vadovų.


1876 m. bažnyčios viduje sienos buvo pakenktos grybo, tad vyko remontas, vėliau buvo pertvarkytas pagrindinis frontonas, pastatas tapo puošnesnis.
Bažnyčioje Dievo žodį lietuvių kalba 1854 m. ėmė skelbti Karlas Albrechtas.
1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos dėl emigracijos baptistų sumažėjo.
II pasaulinio karo metu didžioji bendruomenės narių dalis pasitraukė į Vakarus. Sugrįžo tik nedaugelis, o maldos namai jau buvo valdžios užimti, teko rinktis butuose. Tarp sugrįžėlių buvo ir keli iki karo gyvenę krašto kaimuose. Nors į ištuštėjusį miestą buvo siunčiami rusakalbiai gyventojai iš TSRS, tarp jų irgi buvo baptistų.

Sidebar placeholder