Apie dviratininkus gatvėse. Piktai ir neetiškai.

Trečia savižudžių rūšis - dviratininkai, ir gatvėse jie jau pasiekė kritinės suicidinės masės ribą.

Anksčiau maniau, kad dviračiais važinėja bent keliais intelekto koeficiento vienetais už statistinį lietuvį protingesni asmenys. Jų dvasiniai lyderiai nuolat protingai postringauja apie nepagarbius vairuotojus, akcentuoja dviračio - kaip transporto priemonės - draugiškumą aplinkai ir teigiamą įtaką sveikatai.

Tačiau, kad ir kaip būtų keista, nei pagarbos kitiems eismo dalyviams, nei rūpesčio savo sveikata Lietuvoje dviračiais važinėjančių žmonių elgesyje aš nematau. Atvirkščiai - jie yra paprasčiausi bukapročiai.

Koks sveiko mąstymo žmogus važiuos dviračiu antra eismo juosta? Anos savaitės antradienį tokią žmogystą mačiau Smiltelės gatvėje. Moteriškos lyties bukaprotė stovėjo antroje eismo juostoje ir kartu su automobiliais laukė, kol užsidegs žalia šviesa, leidžianti sukti kairėn, į Šilutės plentą. Pasuko kartu su visais. Antra juosta. Tuo metu, kai šalia buvo puikiausias, tuščias šaligatvis.

Ne mažiau nustebino garbaus amžiaus asilas, penktadienio vakarą ramiai minantis Statybininkų prospektu. Purškiant lietui ir esant minimaliam matomumui. Be šviesų. Tik su apmusijusiu atšvaitu, kurį aš, važiuodamas automobiliu, pamačiau paskutinėmis sekundėmis. Laimei, tuo metu laisva buvo antra juosta, į kurią ir teko staigiai šokti, kad nenusiųsčiau dviratininko pas Abraomą.

Kita vertus, gal reikėjo atlikti tą purviną darbą? Kad jis nepridarytų didesnių bėdų. Pavyzdžiui, nepasipainiotų po vilkiku, kurio vairuotojas, norėdamas išvengti susidūrimo, pasuktų vairą ant šaligatvio su laukiančiu būreliu moksleivių.

Pasakysiu atvirai - man negaila žmonių, kurie žūsta avarijose dėl savo kaltės. Ir dėl senuko man nebūtų sudrebėjusi širdis. Nes jei jis neturi smegenų suvokti, į kokį pavojų stumia ne tik save, bet ir kitus, vadinti jį žmogumi man neleidžia mano vertybių sistema. Daugiausia, kam galėčiau jį priskirti - buratinams. Ir tikriausiai labiau pergyvenčiau ne dėl tokio besmegenio medinuko, o dėl sulankstyto savo mašinos variklio antvožo, išdaužto žibinto ir suskaldyto priekinio stiklo. Ir laiko, kurį turėsiu sugaišti vaikščiodamas į apklausas policijoje. O gal net ir - priklausomai nuo to, kaip pasisuks tyrimas - sėdėdamas "zonoje".

Yra daugybė būdų nusižudyti. Jei labai trokšti, persisverti per turėklus bare daugiaaukščiame viešbutyje miesto centre nėra sudėtinga. Kaip ir šoktelti į Danę - naujųjų krantinių projektuotojai ir miesto valdžia viską padarė, kad atsidurti upėje nebūtų sunku. Dar yra automobilio dujos uždarame garaže, dar yra skustuvas venoms šilto vandens pilnoje vonioje, dar yra sauja migdomųjų kartu su puse litro brendžio. Be to, galima visą dieną klausytis Marijos radijo arba tiesioginių transliacijų iš Seimo posėdžių salės. Galų gale, yra tradicinis lietuviškas receptas - diržas ant balkio.

Bet būkit geri - nenaudokite šiam tikslui dviračio gatvėse ir negadinkite jo reputacijos. Kaip ir kitų žmonių, jus pavežančių į amžinosios medžioklės plotus ant savo mašinų kapotų, nervų bei likimo.

P. S. Ir tik dabar supratau, kad tokio straipsnio rašymas - taipogi savižudybės būdas. Dviratininkai - o jie, žinia, yra labai netolerantiški kitoms nuomonėms - šių eilučių man neatleis...