Aktorės Reginos Šaltenytės "kraičio skrynioje" - beveik 50 vaidmenų, suvaidintų įvairiuose teatruose. Vilniuje gimusi ir augusi aktorė šaknimis įaugo į Klaipėdos kultūrinę, visuomeninę ir pedagoginę dirvą, nes ji šiandien ugdo menininkus ir Klaipėdos universitete.
Kaip prisistatote nepažįstamų žmonių kompanijoje? Vilniuje gimusi klaipėdietė ar Klaipėdoje gyvenanti vilnietė?
Svečiose šalyse prisistatau tiesiog lietuve, gyvenančia, dirbančia Klaipėdoje. Na, o jeigu pokalbiai grimzta giliau, žinoma, sakau, kad šaknys - Vilniuje. Bet neteigiu, kad esu vilnietė tremtinė Klaipėdoje. Man abu šie miestai vienodai brangūs. Bet grįžti gyventi į Vilnių turbūt jau būtų sunku. Juk svarbiausias pojūtis, kiek tu tam miestui esi reikalingas, kiek tu pats miestą ir jo žmones esi įsileidęs į save.
Kas Jus nuo pirmųjų gyvenimo Klaipėdoje dienų pakerėjo?
Į Klaipėdą mane atvedė meilės jausmas. Mielojo šeima mane priėmė kaip savą. Tai man buvo stebuklas. Antrasis stebuklas - Klaipėdos dramos teatras, į kurį įsiprašiau ir kuris manęs ne tik neatstūmė, bet netgi debiutavau čia su pagrindiniu vaidmeniu. Tad gyvenimo pradžia Klaipėdoje vainikuota dideliu džiaugsmu ir didele meile. Per supusius žmones šeimoje, teatre ir atėjo meilės jausmas apskritai Klaipėdai.
O kas Klaipėdoje nemiela ir po trisdešimties gyvenimo čia metų?
Kai užgula sunkmetis - ne, ne apie šiandieninį sunkmetį kalbu, sunkmetis apskritai: dvasinis, emocinis, kai stinga darbo ir panašiai, - užplūsta jausmas - provincija... Kai pas mus į teatrą spektaklių statyti atvyksta garsūs režisieriai, jiems čia - atgaiva. Kai mes turime darbo, viskas, regis, taip pat idealu. O štai, kai jo pristinga, imi justi toli nuo sostinės šurmulio gyvenąs...
Tiesa, tuomet pradedu save "pipirinti", na, daryk ką nors. Tačiau dabar visiems mums, Dramos teatro aktoriams, nelengva. Neturėti darbo - slogu. Tuo labiau kad šeimoje - abu menininkai.
Bet negi dabar sėdėsime virtuvėje ir aimanuosime? Provincijos sindromą iš sielos veju dirbdama su Klaipėdos universiteto studentais.
Dramos teatrui dabar iš tiesų labai sunkūs metai. Jeigu Jums kas pasiūlytų - važiuok į Vilnių, darbas garantuotas. Kaip pasielgtumėte?
Važiuočiau ir dirbčiau. Ir nemanyčiau, kad tai - išdavystė. Nes tai būtų šansas dar ką nors padaryti. Tokį pasiūlymą priimčiau su džiaugsmu. Ir tokios "išdavystės" pasaulyje įprastos. Žinoma, labai norėčiau, kad mano pačios ir mano teatro atradimai, šventės būtų čia. Deja, mūsų norai ir svajonės kertasi su niūria realybe, kurią pakeisti esi bejėgis...
Kokią Klaipėdą norėtumėte regėti ateityje?
Pirmiausiai trokščiau, kad Klaipėdos nenušluotų tirpstančių ledynų bangos, apie kurias dabar tiek kalbama... Na, o dabartinis sunkmetis praeis. Privalo baigtis. Gal po dešimties metų jau ateis karta, mokėsianti derinti asmeninius ir valstybinius poreikius, prioritetus atiduodama valstybiniams... Tuomet ir stos viskas į savo vietas. Kaip yra visuose civilizuotuose kraštuose, turinčiuose demokratinės visuomenės tradicijas. Aš optimistė, tikiu, kad taip bus. Juk vis dėlto žmoguje dominuoja kūrybinis pradas. Svarbu, kad nebūtų ir žmogų, ir valstybę žlugdančių klaidų.
Kalbino Gražina JUODYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą