Darbdavių logika: kam mokėti daugiau, jei ir už grašius dirba?

Darbdavių logika: kam mokėti daugiau, jei ir už grašius dirba?

Kiekvienas moksleivis ar studentas nekantriai kasmet laukia mokslo metų pabaigos. Dažniausiai šis nekantrumas siejamas ne su tinginiavimu, o su noru užsidirbti vieną kitą litą.

Vietų pinigams išleisti visada buvo ir bus begalė, ypač jaunam žmogui, ištroškusiam pažinti pasaulį, keliauti, pramogauti ar taupyti, galbūt ką nors įsigyti. Svarbiausia, nebe už tėvų, o už SAVO pinigus. Juk ant gimdytojų sprando visą gyvenimą nesėdėsi.

Vis dėlto darbdaviai irgi nekvaili. Taip, jiems reikia darbuotojų (nors gal labiau „pigios naudos“?). Bet jei tau, žmogau, jų pasiūlymas dirbti viršvalandžius už mažą algą nepriimtinas, visada atsiranda tas, kuris sutinka su tokiomis sąlygomis. Juk iš kažko gyventi reikia. Taigi darbą siūlantys visada laimi ir žmogų gali valdyti kaip marionetę. Ypač taip išnaudojami jauni, nes jie retai turi iš ko rinktis.

Turbūt geriausia darbdavių frazė, kurią girdi jaunuolis, baigęs studijas ir „išėjęs į gyvenimą“, yra: „Jums trūksta patirties, praktikos.“ Tada imi galvoti, ar ta išsvajotoji praktika ir yra lygi vergavimui už grašius? Nesinori atsakyti „taip“ (turbūt tokia pradžia suaugusiųjų pasaulyje labai „optimistiškai“ nuteiktų kiekvieną). Visgi norėtųsi, jog tas jaunas žmogus darbdaviui neatrodytų kaip vaikščiojanti pigi darbo jėga.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder