Kas tie gaidžiai?

Ne vienas nustemba sužinojęs, jog dažnai „moksliukų“ etiketę gaunantys gimnazistai kasmet dalyvauja ir patenka tarp geriausių krepšinio komandų Kauno miesto universitetų lygoje ar triuškina varžovus futbolo stadione, jau net neminint ilgamete tradicija tapusios bei laukiamiausios metų Šimtadienio šventės, kuri savo pasirodymų kokybe nenusileistų ir talentingiausiems mūsų scenos atlikėjams. Ir visa tai 47 šimtukų fone, kuriuos pasidalino vos 75 abiturientai!

Yra tiesiog neįmanoma apsakyti, kiek ši gimnazija yra davusi savo moksleiviams per vos daugiau nei 20 metų. Per šį trumpą laiką gimnazija jau yra gerai pažįstama aukščiausios klasės Europos universitetams, sudėtingiausias atrankas rengiantiems darbdaviams bei visai intelektualiajai mūsų visuomenei. Iki gyvenimo galo liksiu dėkingas šiai gimnazijai už tai, kokiu žmogumi tapau, kokį mane suformavo neužmirštama aplinka bei atmosfera. Liksiu dėkingas tiems žmonėms, kurie man buvo ne tik dalykų mokytojai, bet gyvenimo palydovai, pasiruošę atiduoti visa, ką turi gražiausio savyje, į gyvenimą išeinantiems mokiniams.

Todėl man, kaip šių metų absolventui, yra nesuvokiamas „Paukščių ir gaidžių“ rinkimų eskalavimas. Šio nedidelio tradicinio moksleivių renginio sureikšminimas, pamirštant visą grožį, kurį kuria KTUG, yra tiesiog absurdiškas. Gal vėl atsiliepia lietuviškas mentalitetas, kai vis norisi medaus statinę šaukštu deguto sugadinti?

Per pastarąsias savaites daug kritikos strėlių smigo į vieną prestižiškiausių Lietuvos mokymo įstaigų. „Te pyktis liejasi laisvai!“, - skandavo komentatoriai įvairiuose internetiniuose naujienų puslapiuose. Kaip bebūtų liūdna, per visą laiką neatsirado nė vieno ginamojo straipsnio šia tema, todėl, mano nuomone, toks vienpusis puolimas be jokio atsakymo ilgiau tęstis nebegali.

Visų pirma, nuo šios temos norėčiau visiškai atriboti mūsų gerbiamą mokyklos direktorių Bronislovą Burgį. Priešingai nei bandė pateikti vienas dienraštis, direktorius yra labai kritiškas šių rinkimų atžvilgiu. Kasmet rinkimų dieną jis viešai išsakydavo savo nuomonę, kuri tikrai nepropagavo renginio. Vis dėlto, direktorius niekada taip ir neuždraudė apdovanojimų. B. Burgis yra ne sykį sakęs, jog draudimu nieko nesunaikinsi, reikia rauti pačias šaknis. Reikia mokyti, o ne mušti. Galima uždrausti rengti rinkimus mokykloje, tačiau niekas neapsaugos nuo renginio persikėlimo į pogrindį. Toks įvykis tik skatintų atskirtį tarp mokinio ir mokytojo, mokinio ir vadovybės, kuri dar niekada teigiamai nepasitarnavo.

Pasitikėjimas ir supratimas – štai kas stiprina ryšius mokyklos benduomenėje. Laisvė, kurią gauna gimnazistai, gimsta iš mokytojų bei direktoriaus pasitikėjimo ne tik savo mokiniais, bet ir savo į juos įdėtu įdirbiu. Aklas yra tas, kuris teigia, jog tas įdirbis neatsiperka. Kiek dar esate matę mokyklų, iš kurių po pamokų moksleiviai nebėga tiesiai pro duris, bet pasilieka su mokytojais prie arbatos puodelio aptarti sunkiai supratamą temą, raštinėje vaišinasi šokoladu ar iki vakaro lieka mokyklos salėje ramumoje mokytis groti įvairiais mokyklos nupirktais intrumentais ar pasimokyti pramoginių šokių? Toks šiltas grįžtamasis ryšys iš gimnazistų yra įrodymas, jog direktorius B. Burgis daugiau nei 20 metų veda šią gimnaziją teisingu keliu, kupinu bendradarbiavimo ir supratimo.

Vis dėlto, praėjus daugiau nei pusei metų nuo paskutinių tokių rinkimų, staiga iškyla 15 minučių trukmės renginio aprašymas, tėškiantis juodą dėmę visai kelias dekadas kurtai KTU gimnazijos idilei. O bulvariniais rašiniai taškytis pradėjo ne bet kas, bet iki šiol vienu rimčiausių laikytas dienraštis. Ar tai reiškia netikėtą skaitytojų nuosmukį, kuris iššaukė sensacijos būtinybę? O gal tiesiog tai turėjo būti paprastas stojimo į gimnaziją rezultatais nepasitenkinusios mamos straipsnis? Nenoriu gilintis į tokias smulkmenas, tiesiog yra stebėtina, kaip kasmet daug daugiau patyčių sulaukiančios kiekvienos mokyklos krikštynos nesukėlė tokio ažiotažo, kaip šie rinkimai.

Ar tai tik pavadinimas, kas neleidžia ramiai naktimis miegoti aršiesiems komentatoriams, gyvenantiems savo siaurame pasaulėlyje ir niekada netekusiems pajusti gimnazijos atmosferos? Jei taip, tai man tikrai gaila tų žmonių, kurie yra pripratę viską vertinti per savo išsilavinimo lygio prizmę, kuri šiuo atveju „gaidžius“ išsyk tapatina su kalėjimo žargonu.

Lygiai taip man džiugu suprasti, su kokiais intelektualiais žmonėmis mokiausi pastaruosius ketverius metus. Tai žmonės, kurių psichologinis išsilavinimas leidžia „gaidį“, kaip neigiamą išsireiškimą, tapatinti nebe su sovietiniu žodynu, bet su naujųjų laikų „nesėkmės“ sinonimu. Gerbiamieji, laikai keičiasi, todėl sėdėti užsidarius tarp kūjo ir pjautuvo jau nebėra praktiška. Atverkite savo akis naujiems vėjams, žodžiams bei idėjoms.

Mūsų direktorius, siūlydamas nutraukti šio renginio tradiciją, kuri tęsiasi jau tikrai daugiau nei 3 metus, mums tai ir bandė įkalti į galvas, jog visuomenė vis dar per daug pripratusi prie kitokio šio žodžio traktavimo, todėl tokių rinkimų gali nesuprasti. Na štai, mes turime įrodymą, jog direktoriaus žodžiai išsipildė – jūs iš tiesų nesupratote esmės. Tačiau lygiai tokią pat teisę kaip jūs pulti, mes turime gintis bei ginti savo renginį.

Ne mažiau kritikos sulaukė ir pačios rinkimų nominacijos. Paukščių apdovanojimuose buvo nominuoti bei „Kinder“ saldainiais apdovanoti per metus „teigiamai“ pasižymėję žmonės ar jų grupės, tuo tarpu sausainių pakuotes „Gaidelis“ gavo tie, kuriems kažkuo nepasisekė, per metus apsijuokė ar pan. Vis dėlto, tai nėra didelė gimnazijos tradicija, apie kurią būtų kalbama ilgą laiką (kaip, sakykim, tas pats mūsų minėtas šimtadienis). Tai dviejų–trijų dienų trukmės pertraukų pokalbių tema, kuri po rinkimų neretai visiškai pasimiršta kartu su suvalgytų prizų popierėlių išmetimu. Renginio esmė nėra piktybiškai išsityčioti iš nemėgstamų gimnazistų. Neretai neigiamus apdovanojimus gauna mokyklos „populiarieji“, kuriems aktyvumas neleidžia nurimti net ir gavus tokį apdovanojimą.

Šių rinkimų metu susirinkus bene visai gimnazijos moksleivių bendruomenei yra su šypsena prisimenami tiek geri, tiek juokingi bei nenusisekę įvykiai. Galiu drąsiai teigti be baimės būti išvadintam melagiu, jog dar nė sykio nėra buvusio tyčinio viešo pasišaipymo šio renginio metu. Iš savo patirties išskirsiu vieną vaikiną, kuris, gavęs metų moksliuko apdovanojimą, tikrai įsižeidė, tačiau neilgai trukus sulaukė bendraklasių atsiprašymo ir daugiau panašiose situacijose išjuoktas nebuvo.

Toks įvykis tik įrodo, jog moksleiviai šio renginio metu nesiekia issityčioti iš bendramokslių, o labiau nori kartu prisiminti prabėgusius metus bei įsimintiniausius įvykius. Na, ir kas, kad į renginį atėjo 3 žmonės ir organizatoriai gavo „gaidį“? Gal renginiui trūko reklamos? Gal tema nesudomino? Sugedo aparatūra ir gavo tokį apdovanojimą? Tai tik mažina įsižeidimo prasmę, nes dažnai toks apdovanojimas įteikiamas ne dėl organizatorių kaltės, o dėl kokio nors atsitiktinumo, kuris, sakykime, sugadino renginį.

Iš kitos pusės, tai mokykla neturi būti tik akademinio ugdymo įstaiga. Čia mes praleidžiame nuo trečdalio iki pusės kiekvienos dienos dvylika metų iš eilės. Neretai net namie būname trumpiau nei mokykloje. Tai yra vieta, kurioje mes augame, ugdome savybes, kurios ateityje padės išgyventi vis platėjančiame pasaulyje. Sielos vargšas yra tas žmogus, kuris iš mokyklos suolo išeina taip ir neišmokęs iš savęs pasijuokti.

Dažnai atrodo, jog mokyklose kuriama utopinė aplinka turėtų moksleivius pasitikti ir ją baigus. Tačiau visiems yra suprantama, kad tik gavus diplomą kelias pro mokyklos duris nebus išklotas rožių žiedlapiais, o spygliukai išrankioti ir sunaikinti tolimam krašte, į kurį eiti nerekomenduojama. Jei nori iš tiesų gyvenime laikyti rožę, turi susitaikyti su vienu kitu įbrėžimu.

Vis dėlto dažnas pedagogas, siekdamas apsaugoti moksleivį nuo pašaipų, daro jam meškos paslaugą – išėjęs į gyvenimą ir nebetekęs mokytojo pastogės, toks mokinys neturi šarvų, kad atlaikytų milžinišką visuomenės spaudimą kiekviename gyvenimo žingsnyje. Toks žmogus gyvena tam, kad pražūtų. Jis neturi apsaugos. Jis nėra pasiruošęs susidurti su daug didesniais gyvenimo iššūkiais nei neigiamas apdovanojimas vidurinėje mokyloje. Tuo tarpu, pasikartosiu, ši institucija turi būti ta vieta, kuri paruošia gyvenimui ne tik žmogų, bet ir asmenybę.

Labai tikiuosi, jog išsakydamas šią ne tik savo, bet ir daugumos gimnazistų nuomonę, bent kiek nuplausiu visą šį purvą, nepaliaujamai pilamą ant vietos, kuri daug talentingų žmonių buvo tapusi antraisiais, o neretai ir pirmaisiai namais. Ši mokykla savo mokiniams suteikia visas geriausias galimybes tobulėti tiek akademiškai, tiek tobulinti savo asmenybę, ir tikrai nenusipelnė tokio atsako iš agresyviai nusiteikusios visuomenės.