Praėjusį sekmadienį buvau išprašyta... iš vietos, kurioje sėdėjau Mišių metu. Ne ne, nieko blogo nepadariau, netriukšmavau, nešiukšlinau, net nemiegojau. Tik netyčia atsisėdau "išpirktoje" vietoje. Beje, toji vieta neturėjo jokio žymėjimo, net numeriuko nebuvo...
Pasirodo, dar yra bažnyčių, kuriose pardavinėjami suolai ir, dar didesnei mano nuostabai, parduodamos nesužymėtos vietos. Sukonkretinsiu, kad kalbu apie Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią.
Jau senokai esu pastebėjusi, kad vienoje šventovės pusėje stovi seni suolai su vietas žyminčiais numeriukais. Kitoje bažnyčios pusėje - naujesni suolai, ant kurių numeriukų nėra. Paprastai sėdėdavau kairiojoje, senolių dar "moteriškąja" vadinama pusėje. Tačiau ne kartą teko matyti, kaip čia pavieniai ar su šeima atėję žmonės yra išprašomi iš užimtų vietų, kaip bobulytės baksnoja pirštais į numeriukus ir grūmoja lazdomis. Įtarusi, kad numeruotos vietos gali būti išpirktos, pasitraukiau į dešiniąją pusę. Net pasidžiaugiau, kad čia suolai tokie patogūs, numeracijos nėra, tad ramiai galima dalyvauti šv. Mišiose nepiktinant kitų tikinčiųjų.
Praėjusį sekmadienį prisėdau dešiniosios pusės suole prie pat krašto. Mano susikaupimą pertraukė prie manęs priėjusi moterėlė, ji paprašė išeiti, nes čia esanti jos vieta. Suglumusi pasislinkau. Netrukus atėjo brandi pora, moteris pasisveikino su mane "iškrapščiusia" moterėle ir pašnairavo į mane. Garsiai pasakė, kad yra daug laisvos vietos, tad šįkart atsisės kitur. Turėjau susiprasti, kad ir vėl sėdžiu svetimoje erdvėje ir ką tik patyriau malonę, nebuvau antrą kartą išvaryta.
Negalėjau patikėti, kad vietos be numeriukų gali būti parduodamos, tad įsidrąsinusi pakalbinau šalia sėdinčią moterytę. Taip taip, pasirodo, taip, tai tiesa. Vietos perkamos, mokamas metinis mokestis, man net sumą įvardino. O kad nėra numeriukų - ne bėda, kunigas "pirkėjoms" pasakęs, kad galioja senoji numeracija, buvusi ant senųjų suolų...
Suprantu, kad suolus pirkdami žmonės paremia parapiją. Tačiau juk yra ir kitų paramos formų, kiekvienas galim pasirinkti pagal savo supratimą, galimybes. Prie parapijos išlaikymo kiekvienas krikščionis privalo prisidėti, tačiau Dievo namuose visi turėtų būti lygūs. Jeigu jau suolai parduodami, tebūnie, bet jie turi būti paženklinti, kad kiekvienam būtų aišku, jog ši vieta negali būti užimama.
Puikiai suprantu tą žmogų, kuris susimokėjo apvalią sumelę už vietą, o randa joje sėdinčią "asabą" - iškart užverda pyktis, šokteli spaudimas, juk įsibrovėlį reikia išvaryti. Nekaltas tas žmogelis. Nekalta ir aš, kuri atsisėdau į nepažymėtą vietą. Bet kas tada kaltas dėl neigiamų emocijų, patirtų Dievo namuose, ir ką daryti, kad tai nesikartotų?
"Nieko naujo"
Jonas PAULAUSKAS, Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas
Tai kad čia nieko naujo, tai sena tvarka, tikriausiai dar nuo karo galiojanti. Buvo iki manęs, tai nieko nekeičiau ir palikau. Kaip manote, kodėl ant senųjų suolų yra numeriai? O ten, kur pakeisti suolai ir numerių nėra, aukojantys žmonės tiesiog žino savo buvusią vietą ir ten sėdasi. Tai savanoriška auka, kas gali - tas aukoja.
Aišku, kad pasitaiko nesusipratimų, ar kokia bobulytė nepamato ir susipainioja, ar dar kas. Bet čia kaip ir šeimoj, kaip ir visur juk kasdien visko būna. Bet kokiu atveju tikintieji gali kreiptis į kleboną, viską išsiaiškinsim.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą