Kreipiamės į visus, besišypsančius ir mus mylinčius, truputį mūsų bijančius (tikrai visai be reikalo) ir mūsų visai nemylinčius, mus ir mūsų šeimininkus nuolat barančius ir tiesiogiai, ir spaudoje. Patikėkit, mes patys jokiu būdu nenorim būti rakštis miesto gyventojams, o ir mūsų šeimininkai budriai mus stebi, griežtai neleidžia perdaug išdykauti ir uoliai renka mūsų išmatas (deja, tai daro dar ne visi, nes kai kuriems tai daryti kažkodėl gėda).
Taip, mes lojam, kai mums linksma, kai mes džiaugiamės ir dūkstam, mes lojam, kai pykstamės ir baramės vienas su kitu arba kai pastebim nedraugišką keistą sutvėrimą. Neturintys šunų šios mūsų kalbos nesupranta ir todėl piktinasi, ir negali jų dėl to kaltinti. O loti kartais būna taip smagu.
Simonaitytės kalno parko ir pievų plotai tokie dideli, kad, atrodo, vietos turėtų užtekti ir žmonėms, ir šunims. Tačiau mes dažnai matom į mus piktai žvairuojančius praeivius, girdime piktus, o kartais net ir labai negražius žodžius, skirtus mūsų šeimininkams ir, žinoma, mums, už tai, kad lakstom ne vietoje. Bet mes juk taip norim pabėgioti ir, nors šeimininkai griežtai mums neleidžia, dažnai nubėgam vieną kitą papildomą metrą. Juk tų metrų aplink tiek daug... Taip, nuolatos girdime, kad turėtume bėgioti aptvare. Tas mums, aišku, nepatinka, bet bėgiotume ir aptvare, jeigu jį turėtume.
Žiemą, tiesa, kai buvo daug sniego ir ledo, mes bėgiojom aptvare. Tuo buvo patenkinti praeiviai, bet lojom gyventojams tiesiai po langais, nes geri dėdės tą aptvarą įtaisė taip, kad net keturių daugiabučių gyventojai galėtų stebėti mūsų žaidimus ir pasiklausyti mūsų lojimo...
Vos pradėjus sniegui tirpti aptvaras virto gulbių ežeru, ir kol gulbės bei antys dar nebuvo išskridusios į didįjį tvenkinį, gyventojai galėjo pasigrožėti ilgakaklėmis, pasidžiaugti tyla.
Šiuo metu aptvaras - nedžiūstantis stovinčio vandens telkinys be ančių, be gulbių, ir, žinoma, be mūsų. Mes ten rinksimės tik vidurvasary, gerai atšilus orams, kai vanduo visiškai išgaruos ir bus sausa. Visa bėda, kad lietus dažnai lyja. Rinksimės, jei tik tvora neišgrius… Bet ji tikriausiai išgrius, o vartus jau porą metų mūsų šeimininkai riša virvele.
Patikėkit, mes tikrai su džiaugsmu lakstytume aptvare visus metus nebijodami įsipjauti į sudaužytų butelių stiklus, kurių apstu ir ant takelių, ir pievose, tačiau norėtume, kad aptvaras būtų ant kalvelės ir toliau nuo gyvenamųjų namų, o ne amžinai šlapioje įduboje, gyventojams po langais. Ir loti galėtume kiek širdis geidžia, ir lakstyti, ir žaisti, o svarbiausia, žmonės galėtų laisvai vaikštinėti takeliais aplinkui, vaikučiai - važinėti dviračiais ar triračiais ir niekas nebebijotų būti užpultas ar, neduokdie, įkąstas, nes į aptvarą atkeliautume prilaikomi pavadėliais. Ir visiems būtų gerai, ir visi gyventume taikiai.
Labai prašytume gerus dėdes ir tetas pagalvoti, ir padėti mums ir šio mikrorajono gyventojams. Mes norime būti geri. Mes norime būti draugais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą