Nežinia baigėsi, iškilo nauji rūpesčiai, kaip apsiginti nuo radiacijos. O jos tikrai gausime, nes teks gyventi ir dirbti zonoje, kur dėl didelio radioaktyvaus užkrato 30 km spinduliu aplink Černobylio AE iškelti visi gyventojai ir jų gyvasis "inventorius". Girdėjau, kad nuo radiacijos gelbsti vynas "Kaberne", bet jo nepavyko aptikti. Padėjo mokyklos kino mechanikas Miša, kuris dar dirbo ir "Sanito" vaistų fabrike. Iš jo įsigijau pusę litro medicininio spirito. Nesu alkoholinių gėrimų mėgėjas, išgeriu retkarčiais, kai pobūviuose esu "įspraustas į kampą" ir nėra kitos išeities. Bet čia, esant tokiai situacijai, teks išgerti gramą kitą.
Kovo 14 d. visi paskirtieji tarnybon rikiuote nužingsniavome į Kauno geležinkelio stotį, o iš jos - traukiniu į Gomelį. Atvykome anksti ryte, kur mūsų jau laukė autobusai. Apie 8 val. buvome dislokacijos vietoje. Apgyvendino mokyklos pastate, kaip ir, berods, Donecko milicijos mokyklos asmeninę sudėtį, kurią atvykome pakeisti.
Vos pasidėję daiktus ir papusryčiavę kartu su karininkais, baigiančiais tarnybą, ir dalimi kursantų, išvykome į kaimus keisti senosios tarnybos. Mūsų uždavinys paprastas - saugoti negyvenamuose kaimuose namuose paliktus daiktus nuo grobstytojų. Teks saugoti 6 kaimus, tad aš su keičiamos pamainos karininku ir 4 kursantais išklerusiu "viliuku" vykome į du kaimus. Dar du ekipažai - į likusius keturis.
Čia dar buvo gili žiema, niekur nesimatė jokių artėjančio pavasario požymių. Sniego iki juosmens, kai kur pusnys sulig variklio kapoto viršum. Kelyje - tik vienintelės gilios provėžos, tad suspaustas sniegas nuolat brūžino mūsų mašinos dugną. Įdomu, kaip reiktų prasilenkti su priešais atvažiuojančia mašina? Prakalbintas nekalbusis mano kolega paaiškino, kad tokių atvejų labai retai pasitaiko, kadangi be jų beveik niekas nevažinėja. Na, radiacijos yra, tarnauti galima, bet namuose geriau.
"Viliukas" pro grublėtą, kieto sniego gumbais padengtą kelią slinko lėtai, retkarčiais viršydamas 50 km/val. greitį. Virš pusnų keterų matėsi lygūs, sniegu padengti laukai, už kelių kilometrų juodavo tamsi miško juosta. Aplink nė gyvos dvasios, tik monotoniškas, nemalonus ausiai, sunkus variklio ūžesys, paįvairintas atsipalaidavusių skardų džeržgesio. Pasirodo, naujas mašinas, skirtas atvykstantiems tarnybon padaliniams, pasiliko vietos rajoninė milicija, o savas, nuvažinėtas, geranoriškai atidavė atvykėliams.
Įlindom į mišką. Miškas kaip miškas. Lapuočiai, besikeičiantys su žaliais eglių ar pušų lopiniais. Panašu kaip pas mus, gal tik išvartų daugoka. Kur ne kur kelią kirto išmindžioti žvėrių takai. Išvažiavus iš miško pamatėme pirmas pamiškėje prigludusias kaimo sodybas. Namai atrodė nepaprastai maži, su miniatiūriniais langeliais, paskendę puriame sniege. O jo - iki palangių. Stogai nukloti pusmetriniu sniego pūku. Jokio dūmelio, jokio takelio į namus, tik vienintelės provėžos pagrindine gatve. Tuščia ir nyku, net šiurpulys nugara prabėgo - jokios gyvybės žymės. Net žvirblių ir varnų - pagrindinių kaimo palydovų - ir tų nematyti.
Netrukus įvažiavome į nedidelę aikštę su obelisku centre. Dešiniame jos krašte pamatėme prie namo pamainos belaukiančius du keičiamus, apsivilkusius "omono" ("Osobyj milicejsky otriad" - ypatingas milicijos būrys) uniforma sargybinius. Jie aprodė mūsiškiams kas ir kaip, trumpas instruktažas, ir pajudėjome į kitą kaimą. Po pusantros valandos jau buvome mokykloje, pagrindinėje mūsų dislokacijos vietoje. Senoji tarnyba nekantriai laukė sugrįžtančiųjų, tad netrukus susėdo į mus atvežusius autobusus, palinkėjo sėkmingos tarnybos ir išvažiavo į namus.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą