XIX amžiaus antroji pusė. Buvusioje Didžiosios Lietuvos kunigaikštystėje rusiškasis dvigalvis erelis negailestingai drasko Lietuvos kūną. Nesnaudžia ir kitos kaimyninės valstybės plėšrūnas. Nusižiūrėjęs į rusiškąjį dvigalvį, vokiškasis erelis kanclerio Bismarko (1815-1898) balsu Mažojoje Lietuvoje šaukia: "Viena šalis, viena tauta, viena kalba." Ir jau regėjosi, kad artėja lietuvių tautos pakasynos. O tuo metu Girėnuose (Ragainės apskritis) į tautosakos rinkėjo Viliaus Kalvaičio (1848-1914) stubos duris pasibeldžia žmogus su lagaminėliu rankose. Bet kuris praeivis galėjo pastebėti, kad šis keleivis - ne šišioniškis. Jo apdaras ir laikysena bylojo apie tai, kad šis nepažįstamasis nemažai pasaulio matęs žmogus. Tai iš karto suvokė ir V. Kalvaitis.
Vyrai, susėdę prie žibalinės lempos, ilgai kalbėjo. Lietuviškai. Svečias su rusva barzdele atsargiai rinko lietuviškus žodžius, stengdamasis nesuklysti. O sodybos šeimininkas pasakojo apie krašto kunigų ir mokytojų pataikavimą Bismarko sumanymui mažlietuvius suminkyti į vokiškąjį molį.
Ilgai V. Kalvaičio svetys Girėnuose neužsibuvo. Jam rūpėjo prakalbinti Kristijono Donelaičio žemės žmones, girias, upes. Ir netgi ąžuolus, kuriuos čia gyvenantys tebelaikė šventais. O keleivis su rusva barzdele, pasižvalgęs po Ragainę, Tilžę, jau beldžiasi į kunigo Rudolfo Jakobio (1817-1881) namų duris Klaipėdoje. Apie svečio vizitą kunigas žinojo ir nekantriai jo laukė. Ir du mokslo vyrai, bendraminčiai, prie arbatos puoduko aptarinėjo, kas jiems labai rūpėjo.
Kunigas Rudolfas nuoširdžiai kalbėjo: "Man, kaip lingvistui, be galo artima ir brangi lietuvių kalba, Kristijono Donelaičio literatūrinis palikimas, šio krašto žmonių papročiai, jų dainos ir iš amžių glūdumos atklydusios savitos tradicijos. Bet šiam neįkainojamam turtui su kiekviena diena vis mažesnis poreikis. Lietuvių tautos likučiai merdi. Nematau prošvaistės, kad lietuvių tauta prisikeltų. Jau ir įkapių reikia dairytis... O ką be gyvos lietuvių kalbos darys pasaulio lingvistai? Kaip jie ugdys lyginamosios kalbotyros mokslą?"
J. Zauerveinas - taip, taip, tas keleivis buvo jis - tiesmukai išrėžė: "Tai ko jūs laukiat? Kur lietuviškos draugijos, tautiniai lietuviški laikraščiai? Tik ne tokie, kaip profesoriaus Fridricho Kuršaičio (1806-1884) "Keleivis iš Karaliaučiaus". Šiuo leidiniu jis nuodija lietuvių tautą. Profesorius didis mokslininkas-lituanistas, bet nemažesnis ir lietuvių tautos duobkasys. Valdžiai jis labai parankus, užtat ši visokeriopai remia "Keleivio" leidybą. Mudu žmonės, remiantys ir gerbiantys mažas tautas. Todėl turėtume lietuviams nuoširdžiai padėti."
Po šių J. Zauerveino žodžių vyrai ilgokai tylėjo. Kunigas galvojo apie rengiamą įkurti Lietuvių literatūrinę draugija, o svečias tiesiog nebenustygo vietoje, galvodamas, kaip greičiau susitikti su Klaipėdoje pradėto leisti savaitraščio "Lietuviška ceitunga" redaktoriumi Martynu Šerniumi (1849-1908).
Su šio leidinio redaktoriumi pokalbis ilgai netruko. Jis svečiui pasiūlė bendradarbiauti. J. Zauerveinas sutiko. Įsikūręs Klaipėdos užeigos namuose (dabar Liepų g. 5), rudabarzdis sėdo rašyti programinio straipsnio, kaip prikelti merdinčią lietuvių tautą, padalintą į dvi dalis ("vokiečiai" liuteronys ir besispardantys lietuviai, bet liuteronys ar katalikai) ir vienodai marinamą. Savo rašinyje jis dėstė, kad vien svetimtaučiai lietuvių tautos prikelti nepajėgs. Šaukti prisikelti privalo ir Lietuvos šviesuoliai. Kuriamos tautinės draugijos, leidžiami tautiniai laikraščiai gali išjudinti užguitą tautą. Šis programinis straipsnis buvo išspausdintas "Lietuviškoje ceitungoje". Ir ne kur kitur, o Klaipėdoje.
Išgirdęs šią žinią, Bulgarijoje gyvenantis dr. Jonas Basanavičius net aiktelėjo. Ir kodėl tai turėjo padaryti ne lietuvis, o svetimtautis? Jonas Šliūpas (1861-1944) taip pat išgirdo lietuvių tautos atgimimo idėjų šauklį. Ir tuoj ėmėsi plunksnos - "Lietuviškai ceitungai" parašė straipsnį, kuriame pritarė svetimtaučio mintims. Manoma, kad "Lietuviškoje ceitungoje" buvo atspausdintas ir J. Zauerveino himnas "Lietuvninkai mes esam gimę", raginęs nesikratyti savo tautybės ir papročių. Ir kraštas kėlėsi. 1879 m. Tilžėje įkuriama Lietuvių literatūros draugija, kurios pirmuoju pirmininku išrinktas klaipėdietis kunigas R. Jakobis. Netrukus, 1883 m., Ragainėje išspausdinamas pirmasis "Aušros" laikraščio numeris, o 1885 m. Tilžėje susiburia "Birutės" draugija. 1889 m. suskamba tautinio žurnalo "Varpas" dūžiai. Ir viso šio prisikėlimo šauklys - žmogus su ruda barzdele ir tokios pat spalvos peruku (tai yra paminėjęs J. Basanavičius) - poliglotas dr. J. Zauerveinas-Girėnas.
Informacija
Paminklo J. Zauerveinui sukūrimo iniciatyvinės grupės nariai: Aleksandras Žalys, KU docentas, Senato pirmininko pavaduotojas; Benediktas Petrauskas, verslininkas; Bernardas Aleknavičius, žurnalistas, kultūros ir Klaipėdos krašto istorikas; a. a. Rymantas Černiauskas, rašytojas; Bronius Gražys, Klaipėdos dramos teatro aktorius, dailininkas, poetas; Nijolė Laužikienė, buvusi Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio departamento direktorė; Vytenis Mazurkevičius, architektas; Arūnas Sakalauskas, skulptorius, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas; Valdemaras Vaičekauskas, verslininkas, "Hortus Investment Banking" valdybos pirmininkas; Vladas Žulkus, profesorius, Klaipėdos universiteto rektorius; Domas Kaunas, Vilniaus universiteto profesorius.
Paminklo statymo fundatoriai - Valdemaro ir Irtos Vaičekauskų šeimos fondas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą