Norėdamas dirbti tokį neįprastą darbą, be abejo, turi turėti aukštąjį išsilavinimą. R. Janušaitis baigė Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultetą ir įgijo laivo inžinerijos bakalauro laipsnį. Prieš tapdamas rentgenogamadefektoskopininku, Rosvaldas dirbo inžinieriumi-konstruktoriumi. Pasak jo, tai buvo švarus darbas, kai nuolat tekdavo sėdėti prie kompiuterio. Vėliau jis pasirinko ne tokį švarų, bet kur kas įdomesnį darbą ir pradėjo dirbti AB Vakarų laivų gamyklos (VLG) antrinėje bendrovėje Vakarų centrinėje laboratorijoje rentgenogamadefektoskopininku. Juo dirbo beveik trejus metus, o šiemet sausį pakilo karjeros laiptais ir dabar užima inžinieriaus-suvirintojo, kokybės vadybininko pareigas.
LANDŽIOJIMAS. Rentgenogamadefektoskopininkas turi patekti į įvairias ertmes. ĮVAIRIAI. Neardomos kontrolės būdų yra įvairių.
Jis rūpinasi suvirintojų sertifikatais, aprašo suvirinimo procedūras, ruošia dokumentaciją, ataskaitas, yra atsakingas už laboratorijos kokybės sistemos funkcionavimą, taip pat dirba ir neardomos kontrolės srityje. Tai tokia kontrolė, kurios metu gaminys nėra ardomas ir po to toliau naudojamas. O ardomos kontrolės metu specialioje laboratorijoje iš gaminio pjaunami bandiniai, su kuriais po to atliekami tempimo, laužimo, lenkimo ir kiti bandymai.
Šiuo metu R. Janušaičio darbo sfera šiek tiek platesnė nei rentgenogamadefektoskopininko - ji apima ir neardomą kontrolę, ir mechaninių bandymų dalį, ir patį suvirinimo procesą. Jis pagal neardomos kontrolės ir mechaninių bandymų rezultatus koreguoja suvirinimo technologiją, parenka reikalingas medžiagas.
Visko mokaisi iš naujo
Rentgenogamadefektoskopininkas, anot Rosvaldo, yra neardomos kontrolės operatorius. Pažįstamiems vaikinas sako, jog dirba tiesiog operatoriumi, nes paprastai ilgojo profesijos pavadinimo žmonės nesupranta.
Specialybės pavadinimo sudėtinės dalys sufleruoja, kad jis tikrina gaminio kokybę darydamas rentgeno nuotraukas. Rentgeno spinduliai gaunami rentgeno aparatuose panaudojant įgreitintus elektronus, o tikrinamo objekto vidaus vaizdas gaunamas rentgeno nuotraukoje. Paprasčiau tariant, tai specialistas, tikrinantis suvirinimo siūlių vidaus kokybę. Be rentgenografijos, metalo vidaus kokybės kontrolei naudojamas ir ultragarsas.
PRIETAISAI, kuriais savo darbe naudojasi rentgenogamadefektoskopininkai. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Šios profesijos atstovu negali tapti bet kas. Po aukštojo mokslo studijų iš pradžių gamyklos laboratorijoje tenka dirbti operatoriaus asistentu padėjėju, po kurio laiko darbuotojai vyksta į specialius kursus. Ultragarso ir rentgeno kursuose reikia mokytis po mėnesį, vizualinės apžiūros - savaitę, magnetinės kontrolės - dvi savaites. Kursams baigiantis yra laikomi egzaminai: duodamos ir teorinės, ir praktinės užduotys, pavyzdžiui, liepiama patikrinti suvirintą bandinį. Beje, norėdamas atlikti rentgenografinę kontrolę dar privalai išklausyti radiacijos kursus ir turėti jų baigimo pažymėjimą.
Neardomos kontrolės operatoriai būna trijų lygių: 1-ojo lygmens sertifikatą turintis asmuo bandymus gali atlikti tik pagal rašytines instrukcijas, prižiūrimas 2-ojo arba 3-ojo lygmens personalo. 2-ojo lygmens specialistas gali dirbti pagal nustatytas arba pripažintas procedūras, jo darbo spektras daug platesnis, na, o 3-iojo lygmens specialistas gali ne tik atlikti, bet ir vadovauti neardomųjų bandymų darbams. Tad universitete įgijus inžinieriaus specialybę ir paskui patekus į tokią laboratoriją visko tenka mokytis iš naujo.
Kūrybos mažai
Itin profesionalios kontrolės reikalauja patys užsakovai. Jie nurodo, kaip turi būti patikrinta konstrukcija - ar ultragarsu, ar rentgenu, ar kitu būdu.
Darbo rentgenogamadefektoskopininkams, nors jų Vakarų centrinėje laboratorijoje yra net 11, netrūksta. Užsakovų būna daug, nes laboratorija priima užsakymus ne tik iš VLG įmonių, bet ir iš išorinių kompanijų, kurioms reikia laboratorinių tyrimų paslaugų.
Neardomos kontrolės operatoriai dažniausiai tikrina laivų konstrukcijų suvirinimo siūles - ar jų viduje nėra defektų, ar nepalikta tuštumų, plyšių, šlako intarpų ir t. t. Yra nustatyti kokybės standartai, reikalavimai, kurių privalu laikytis atliekant neardomos kontrolės darbus. Pavyzdžiui, nurodyta, kokių matmenų plyšelis, poros ar kiti defektai gali likti.
"Viskas yra standartizuota ir pats nieko prisigalvoti negali. Kūrybos mano darbe mažai, viskas yra apibrėžta, nurodyta, kaip turi būti", - sakė Rosvaldas.
Atrodytų, kam viso to reikia? Tačiau įsivaizduokime laivą jūroje per audrą, jeigu kuri nors jo siūlė bus prastai suvirinta, gali kilti grėsmė žmonių gyvybei.
Kaip tikrinamos siūlės
Neardomos kontrolės būdų yra įvairių. Pavyzdžiui, vizualinė apžiūra. Operatorius tiesiog apžiūri konstrukciją, ar jos paviršiuje nepamatys porų, įpjovimų, įtrūkimų ir t. t. Jeigu pastebimas nors 0,5 mm įpjovimo defektas, ta vieta turi būti koreguojama. Operatorius turi prietaisus - šablonus, su kuriais matuoja, ar objektas atitinka nustatytus kriterijus - siūlės statinio aukštį, įpjovos gylį ir t. t.
Prieš pradedant suvirinimo darbus reikia pažiūrėti, kaip yra paruoštos briaunos, kokie yra atstumai, mat viskas turi atitikti suvirinimo procedūrą. Paties suvirinimo proceso metu jau žiūrima, ar išvalyti šlakai, ar laikomasi suvirinimo režimų. Ir to dar negana. Po suvirinimo jau apžiūrima, kaip atrodo pati siūlė - atliekama siūlės defektacija.
Kitas būdas - magnetinė kontrolė. Tada tikrinama, ar nėra paviršinių įtrūkimų. Naudojant magnetą sukuriamas magnetinis laukas ir užpilama suspensija, t. y. magnetiniai milteliai. Toje vietoje, kurioje yra įtrūkimų, suspensija susikaupia ir rodo indikaciją. Jeigu indikacijos ilgis yra didesnis už nustatytus standarto reikalavimus, indikacijos vieta turi būti suremontuota, o po remonto pakartotinai patikrinta.
Norint atlikti kontrolę ultragarsu reikia turėti labai daug fizikos žinių ir atlikti daug įvairių skaičiavimų. Atsižvelgiant į garso sklidimo metale greitį tikrinama, ar siūlės viduje nėra šlakų, nesuvirintų vietų. Tam naudojamas ultragarsinis prietaisas.
Dar atliekama sandarumo kontrolė. Iš pradžių ant siūlės ar metalo užtepama putojančio skysčio, paskui naudojama paprasčiausia liniuotė, kuri ištraukia orą. Jeigu po to kyla burbulai, vadinasi, kažkur yra nesandari vieta.
Moterys to nedaro
Atliekant rentgeno kontrolę naudojamas prietaisas, kuriuo padaroma nuotrauka, leidžianti pamatyti, kas yra viduje. Šis kontrolės būdas reikalauja daug skaičiavimų, be to, reikia parinkti tinkamos kokybės nuotraukas ir peršvietimo režimus.
"Baigęs Lietuvoje radiacijos kursus, gauni pažymėjimą ir individualų kaupiamąjį dozimetrą - prietaisą, kuris rodo, kiek esi sukaupęs išorinės apšvitos. Dirbdamas visuomet turi būti jį pasikabinęs. Tie individualūs kaupiamieji dozimetrai kas ketvirtį siunčiami į Radiacinės saugos centrą. Jo specialistai prižiūri, kad per metus nebūtum surinkęs daugiau kaip 20 mikrozivertų (mikrozivertas prilygsta 100 mikrorentgenų. - Aut. past.). Jeigu surinksi daugiau nei leidžiama, gali būti atliekamas išsamesnis sveikatos tyrimas bei kuriam laikui gali būti nušalintas nuo darbo", - pasakojo Rosvaldas.
Kad to išvengtų, yra nustatyta ištyrimo dozė, kuri laboratorijoje siekia 5 mikrozivertus. Ją pasiekus pradedamas darbuotojo ir darbo sąlygų stebėjimas.
Rosvaldas nesiginčijo, kad toks darbas yra rizikingas, tačiau to nesureikšmino ir sakė, jog imasi visų būtinų atsargumo priemonių.
"Pavojinga yra visur. Gali lipdamas nukristi nuo pastolių. Ką padarysi, kad toks darbas", - sakė vaikinas.
Darbas sunkus ir fiziniu požiūriu, nes reikia nešiotis rentgeno prietaisą, sveriantį per 30 kg. Galbūt todėl tokį darbą dirbančių merginų nėra. Žinoma, minėtoje laboratorijoje dirba moterys chemijos inžinierės, tačiau tarp rentgenogamadefektoskopininkų jų nėra.
Purvinas darbas
Paklaustas, ar darbininkai, suvirintojai nemėgsta tokių specialistų, kurie kabinėjasi prie kiekvienos siūlės, Rosvaldas šiek tiek sutriko, o paskui tarė: "Bet juk kiekvienas turi atlikti savo darbą. Atlikę kontrolę, mes surašome protokolą ir išsiunčiame užsakovui, atsiuntusiam paraišką. Ką toliau daryti, sprendžiame ne mes, o užsakovas."
Pasak R. Janušaičio, rentgenogamadefektoskopininku gali būti kruopštus ir atsakingas žmogus, jis privalo nuolatos būti atidus, sąžiningas, ypač dirbdamas su ultragarsu. Beje, neardomos kontrolės operatoriai kasmet turi tikrintis regėjimą ir siųsti duomenis organizacijoms, kurios išdavė darbo sertifikatus, t. y. įrodyti, kad tikrai ir toliau gali atlikti tą darbą. Be to, jie negali būti daltonikai, privalo skirti spalvas.
"Kartais darbas būna purvinas, nes tenka dirbti jau eksploatuojamuose laivuose. Darbo metu turi landžioti, šliaužioti, pralįsti pro laivo tankus į mažas ertmes, todėl tikrai išsipurviname. Dirbdamas turi žiūrėti, kad kas nors neuždarytų tavęs laivo tanke. Atliekame ir dujų analizę, tam turime dujų analizatorius. Nuleidi žarnelę ir žiūri, jeigu viskas gerai, toliau lendi. Kas nors viršuje turi prižiūrėti, kad nepatirtum deguonies trūkumo ar dar kas nors tau nenutiktų. Iš tikrųjų tai pavojingas darbas, užtat įdomus. Čia labai daug galimybių pažinti pačią gamybą iš esmės", - atviravo Rosvaldas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą