Kai skaitysite šias eilutes, Klaipėdos žiniasklaidininkai jau bus atsigavę po praeitą penktadienį įvykusios paskutinės, jau 16-osios, ŽENIA ceremonijos. Na, gal ne visi - kai kas galbūt dar nebus grįžęs namo, kitas blaškysis po senamiestį ieškodamas pamesto išmaniojo, trečią tebegrauš sąžinė dėl tam tikrų momentų, įvykusių per pratęsimą pas žavią (bent jau tą vakarą) kolegę...
Bet tai bus dabar. O tada, 1991-aisiais, ŽENIA dar nebuvo sugalvota. Ir apskritai - atrodo, būtent tais metais ir įvyko pirmasis bendras miesto žurnalistų surengtas profesinės dienos paminėjimas. Buvo jis gana turiningas - krepšinio varžybos, įvairūs konkursai, kuriuos laikraštininkams "Bilduko" kavinėje suorganizavo Konservatorijos studentai.
Pavyzdžiui, Edas Vaičkus per konkursą "Pažink gyvūnus" tarp gyvūnų iš Z raidės įrašė ne tik "zirafą", bet ir kolegą Ziabkų. Šis tam neprieštaravo, tačiau tai VE komandos neišgelbėjo nuo pralaimėjimo "Klaipėdai". Redaktorius Gintaras Tomkus pagrasino visus atleisti iš darbo, laimei, kitą pirmadienį tą pažadą pamiršo.
Karas - šlykštus dalykas
O tuo metu atėjo ir gegužės 9-oji. Nors 1945-aisiais Vokietija besąlyginį kapituliacijos aktą pasirašė gegužės 8 dieną, sovietai kažkodėl nusprendė šventa paskelbti kitą dieną. Tebūnie, tegul švenčia, jei jiems taip patogiau.
Veteranai šventė gegužės 9-ąją ir 1991 metais. Tradiciškai pašiepdavę sovietinę santvarką šlovinančius "jedinstvininkus" ir kitus raudonuosius elementus, šįkart VE žurnalistai buvo santūrūs. Ir net filosofiškai nusiteikę.
"Senuose buvusių frontininkų veiduose nesimatė pykčio: senukai spaudė vienas kitam rankas tardami "S prazdnikom". Veikiau jų akys buvo liūdnos. Gal todėl, kad kasmet medalius prisisega vis mažiau ir mažiau veteranų. Gal todėl viena senutė liūdnai rymojo prie beržo, o paskui nusilenkė ir persižegnojo pravoslavų papročiu... Nežinau, kodėl iš jos juokėsi kareiviai, stovėję prie savų "uralų".
Gėles nešė ne tik veteranai. Nešė ir jaunos mamos, bet, kažkodėl besidrovėdamos, tulpes ir narcizus įduodavo savo vaikučiams. Gerai, kad vaikučiai deda gėles. Gerai, kad tiek daug gėlių jie matė. Gėlės - visada gražios. KARAS šlykštus dalykas", - pastebėjo Šarūnas Pučinskas.
Gyvenimas ir stiklainiai
O jau minėtasis "Čia Edas Vaičkus" tęsė viešųjų maitinimo, pasilinksminimo ir kitos paskirties įstaigų inspekciją. Šįkart jis išvyko pasižvalgyti po aplinkinius kurortus.
Palangos "Lino" baseine jį nustebino chloro kiekis: "Nieko nematau! O gal akyse ne chloras, o šlapimas? Įdomu, kokius reagentus baseino administracija naudoja šlapimo kiekiui vandenyje tirti. Turbūt tas reagentas yra chloras."
Sausumoje Vaičkui sekėsi kur kas geriau: "Užėjęs į parduotuvę "Gėrimai" nepatikliomis, chloruotomis savo akimis pamačiau, kad desertinį vyną "Rkaciteli" čia pardavinėja litriniuose stiklainiuose. Mano pietų stalas atrodė taip: agurkų sriuba - 1 litro stiklainis, Tauragėje marinuoti burokėliai - 1 litro stiklainis, vynas "Rkaciteli" - 1 litro stiklainis ir kiti patiekalai įvairių talpų stiklainiuose. Taip ir sustiklainėti galima. Tačiau būtų dar geriau, jei "Rkaciteli" pardavinėtų dar didesnės talpos stiklainiuose. O gal net statinaitėse."
Apsilankė jis ir garsiojoje Nidos "Ešerinėje".
"Kadaise šioje aludėje-valgykloje egzistavo graži tradicija. Pirmasis sezono lankytojas būdavo apdovanojamas 5 bokalais alaus. Įėjęs į salę supratau, jog tradicija mane jau kelintą kartą aplenkė. Už 2 stalų sėdėjo aiškiai ne rusų pirklių palikuonys, o sterilūs vokiečių pensininkai ir taršė kepsnius. Ir visai jiems nerūpėjo, kad visa Nida šneka apie būsimą keltininkų streiką ir svarsto, kiek laiko jis tęsis", - informavo skaitytojus Edas.
Kemsynas, Strakalas, Pinčius, Balkis
Buvo dar viena kategorija žmonių, kuriems keltininkų streikas Nidoje nerūpėjo. Tai - Klaipėdos pankai. Tiesą pasakius, pankais juos vadinti per skambu, tuomet net Vilniuje tikrųjų pankų buvo vienetai. Tada įvardinkime juos kaip neformalus.
VE žurnalistai nepabijojo įžengti į tuometinę miesto neformalų Meką - "teatrabarį", kurio oficialus pavadinimas buvo "Žarija" (nors niekas per amžius šios skylės taip nevadino). Ir ten sutiko Kemsyną, Strakalą, Pinčių ir Balkį. Susipažinkite ir jūs su jais.
"Kemsynas mokosi groti bosine gitara. Chebra jį vadina ūkininku. Chebra sako - Kemsynas natūraliai trenktas. Bet linksmas. Ir labai mėgsta alkoholį. Vartoti. Bet kitų sąskaita.
Strakalas mėgsta parūkyti žolę. Ar apie šį pomėgį žino Narkologinis dispanseris, redakcija nežino. Strakalas yra "independent" roko gerbėjas. Svajoja apie savo grupę. Bet groti nemoka (bet svajoja!). Moters, kaip žmogaus, nepripažįsta. Linkęs į nenuspėjamus poelgius. Pavyzdys: vieną naktį balkone... susikūrė laužą. Ir žiūrėjo į jį. Bet iš kambario (ten šilčiau).
Pinčius - vienas pirmųjų Klaipėdos pankų (jei tokių išvis buvo). Visą energiją skiria alkoholio perdirbimui į šlapimą. Jam sekasi neblogai. Nes dirba vaistų sandėlyje. Pinčius labai nenorėjo eiti į tarybinę armiją. Taip labai, kad prie 3-iojo milicijos poskyrio žongliravo negyvu balandžiu, mėtė vargšą karvelį į milicijos langus. <...> Užsidarius "teatrabariui" Pinčius traukia į "Bohemą". Čia ir "prisilupa". Mėgstamiausia frazė: "Visi jūs mėšlas, bet aš - pati didžiausia ir labiausiai smirdanti mėšlo krūva."
Balkis - "juodas" metalistas. Didžiausia svajonė - nusipirkti (!) "Harley Davidson" (!) motociklą. Ir amerikiečių kareivių aulinius batus ("gadus"). Na, o šiaip Balkis ramus. Balkiui gyvenimas patinka, bet trūksta harlėjaus."
Kai kuriuos iš jų Klaipėdos gatvėse galima sutikti ir dabar. Tik jie - jau nebe neformalai. Jie tiesiog vieni iš mūsų...
Apie gerumą
Daug kas pasikeitė per tuos 25 metus, ar ne tiesa? Netiesa! Yra amžinosios vertybės, kurios nekinta. Arba bent turėtų būti.
"Darbovietėse, netgi darželiuose ir mokyklose plėšyte plėšomės dėl spalvingesnio skuduro, baldo - dėl menkiausio nieko. Nuvertinam tą pas mus taip retai sutinkamą kultūrą - gerumą (o kartu ir save) - iki užsienietiško puspadžio, o paskui stebimės, kodėl pas mus tiek daug nelaimingų vaikų ir senelių, kodėl nelaimingųjų skaičius nemažėja, kodėl toks keistas mūsų jaunimas.
Atsigręžkim bent sykį į save, pažiūrėkim atidžiai ir prisiminkim, ko mus mokė kadaise tėvai ir seneliai. Gerumas - tai vertybė, kurios neįsigysi nei už sovietinius rublius ar valiutą, nei komercinėse ar valstybinėse parduotuvėse. Tad nemanykim, kad prisistatysim gražių namų, tapsim turtingi, o paskui gal jau ir... geri. Tada jau nebemokėsim tokie būti.
Taigi, brangieji, pažvelkim atidžiau į save ir susimąstykim, gal net susigėskim. O paskui... auginkim ir puoselėkim gerumą", - VE puslapiuose į žmones kreipėsi rašytoja Nijolė Kepenienė.
Kaip šiandien mums su gerumu, brangieji?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą