Paskutinę liepos dieną Lietuvą sukrėtė šiurpi tragedija - Medininkų žudynės.
Ankstų liepos 31-osios rytą Medininkų pasienio poste buvo rasti nužudyti šeši Lietuvos pareigūnai - muitininkai Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius, policijos antiteroristinių operacijų rinktinės "Aras" pareigūnai Algimantas Juozakas ir Mindaugas Balavakas bei kelių policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas. Rugpjūčio 2-ąją ligoninėje mirė sunkiai sužeistas policininkas Ričardas Rabavičius. Gyvas išliko tik muitininkas Tomas Šernas.
Tuo metu dar nebuvo aišku, kas įvykdė šį žiaurų susidorojimą. Spėlionių buvo įvairių. Rytas Staselis iš Vilniaus "Vakarų ekspresui" rašė: "Lietuvos AT pirmininkas Vytautas Landsbergis užsiminė, kad šių žudynių organizatoriai galėjo būti arba kariškiai, arba mūsų pačių lietuviškoji mafija. Pirmininkas neatmetė ir to varianto, kad čia galėjo sutapti kariškių ir mafijos interesai."
Dabar žinome visi - tai buvo sovietų milicijos ypatingosios paskirties būrio OMON smogikai.
"O kamuoliukas vis gulėjo..."
Vis dėlto Klaipėda gyveno savo ritmu - per daug toli nuo Baltarusijos pasienio. Todėl čia, kaip ir visame pajūryje, toliau visu tempu vyko IV pasaulio lietuvių sporto žaidynės.
Smulkios ataskaitos iš jų nuklojo VE puslapius. Istoriniu aspektu vargu ar kam bus įdomu, kad "žaidynių čempionas kalnų slidinėjimo" (!? - Autor. past.) varžybose R. Dičius iš Kalifornijos valstijos (JAV) Palangos paplūdimyje nuėjo per toli ir atsidūrė moterų Ievos kostiumais apsuptyje.
Na, gal svarbesnis kitas įvykis - per krepšinio rungtynes tarp Kauno "Žalgirio" ir Niujorko "Lako" kovoje dėl atšokusio kamuolio svečiui buvo išmuštas dantis, "kurio taisymas Amerikoje kainavo 3 000 dolerių". Svečias nemokamos medicinos pagalbos atsisakė. "Matyt, kažkas kažką jam pakuždėjo apie mūsų stomatologinius pasiekimus", - spėjo Edas Vaičkus.
Tačiau iš tiesų tarp visų tų žinučių reikšminga tėra viena - pirmasis "sportinis" straipsnelis Nerijaus Kesmino, kaip sporto žurnalisto, biografijoje. Tai - labai vaizdingai ir taikliai sudėlioti teniso mačo tarp Vytauto Matuliausko iš Prienų ir svečio iš Los Andželo Ričardo Griniaus akcentai.
"Žaidimas vyko, o kamuoliukas vis gulėjo aikštelėje. Kartais netgi du kamuoliukai. Gerai dar, jei prie pat tinklo. Tačiau keletą kartų kamuoliukas gulėjo beveik aikštelės viduryje. O juk žaidimo įkarštyje tenisininkas gali jį užminti ir... Nejaugi neįmanoma surasti vaikų, kurie žaidimo metu pasėdėtų prie tinklo ir surinktų nesėkmingai paduotus kamuoliukus?" - varžybų organizatorių nerūpestingumu stebėjosi jaunasis VE praktikantas.
Vargšui vairuotojui sugadino nuotaiką
Ir vis dėlto įdomiausių tų pirmųjų rugpjūčio dienų straipsnį VE parašė... skaitytoja. Valės Šaltienės atsiųstą laišką irgi tam tikra prasme galime vadinti istoriniu - pirmą kartą viešai pasipiktinta miesto maršrutinių autobusų vairuotojų elgesiu.
Taigi, Valė ir dar penki laišką pasirašę klaipėdiečiai buvo pasibaisėję 5-ojo maršruto vairuotoju. Pirma, žmonės to autobuso rytinio piko metu, kai reikia skubėti į darbą, Smiltelės stotelėje laukė net 40 minučių. Vienu metu atvažiavo net du "penkti". Į pirmąjį (garažo Nr. 3802) sulipę keleiviai apsiriko - iš paskos važiavęs "penktas" jį aplenkė, nes jų autobusas judėjo labai lėtai, kol galų gale Pieno kombinato stotelėje sustojo apskritai.
"Tada aš priėjau ir pasakiau, kad važiuotų, o ne temptų laiką, nes abu autobusai ilgai stovėjo galiniame sustojime. Jis tuojau užsipuolė mane necenzūriniais žodžiais ir pasakė, kad galiu važiuoti taksi, nėra ko važinėti autobusais, jei neturiu laiko. Ir pasakė: "Kol neišlipsi iš autobuso, jis nevažiuos."
Tuomet ir kiti keleiviai atsiliepė, kad jiems taip kiekvieną rytą būna. Vairuotojas pasakė, kad aš jam sugadinau nuotaiką. Ir tada jis demonstratyviai atsistojo, trenkė durimis ir išlipo iš autobuso. Nuėjo į sustojimo aikštelę ir atsisėdo ant suolelio. Jam kiek pasėdėjus, viena moteris išlipo iš autobuso, nuėjo prie vairuotojo ir kažką jam pasakė. Tada jis grįžo į autobusą ir ėmė važiuoti taip, kad mes vos ne skraidėme", - nuotykį aprašė skaitytoja.
Praėjo net 25 metai, ir mes matome, kad... Na, tiek to, Gintarai, ne viskas taip blogai, bet kai kurie miesto autobusų vairuotojai tebelikę ant žemiausio žmonijos išsivystymo laiptelio...
Pučiamieji (per vieną galą)
Klaipėdos džiazo (arba Pilies džiazo) festivalis gims tik 1994-aisiais. Kitaip sakant, 1991 metais juo dar nekvepėjo. Buvo tik pavieniai bandymai miestiečius supažindinti su džiazu platesniu mastu - rengiant įvairius koncertus.
Vienas jų įvyko Teatro aikštėje. Kas yra džiazas, kaip jis dera su alumi (ir kokiais jo kiekiais), tautiečiams bandė paaiškinti Edas Vaičkus.
"Džiazas - tai tam tikras orkestras, į kurio sudėtį įeina tam tikri instrumentai. Tai daugiausiai pučiamieji (per vieną galą), mušamieji (per abu galus) ir kiti instrumentai (laidai gano kolonėles, pakyla, įvairūs rojaliai). <...>
Maloniausiai nuteikė publika, kurios, galiu drąsiai teigti, jau koks geras ketvirtadalis supranta, kada reikia ploti, kada reikia švilpti ir kada reikia lupti alų ("svietiškais" kiekiais). Džiazas žavus tuo, kad jis negimdo žmonėse gyvuliškos agresijos, o alus žavi tuo, kad, jo pergėrus, jis gimdo ją. O štai alus ir džiazas - tai jau puikus tautas sutaikantis elementas.
Taip tą vakarą ir įvyko! Miestas savo gražiausioje aikštėje gėrė alų ir klausėsi taikių džiazmenų muzikos. Štai Kostiko Maskoliuzės nuotraukose jūs matote kokteilį, kurio receptas yra toks: alus plius džiazas tai jėga, taika ir vienybė. Deja, linksmi miestelėnai dar nežinojo, kad po keleto valandų įvyks tragedija, kuri į istoriją įeis MEDININKŲ vardu."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą