Tiesą pasakius, ir dabar žodis "negras" nėra uždraustas. Jis tebėra Tarptautinių žodžių žodyne, ir iš esmės reiškia tą patį, ką ir politiškai korektiškesnis "juodaodis" (prancūziškai "negre", ispaniškai "negro", lotyniškai "niger" yra "juodas").
Prieš 25 metus apie juodaodžius buvo galima ir kalbėti, ir rašyti kaip apie negrus. Tą VE reporteriai ir padarė nuvykę į Palangos aro uostą, kur į Maskvą buvo išlydimi keturi Somalio piliečiai, su padirbtais Barbadoso ir Bahamų pasais bandę tarptautinėje "Mukrano" perkėloje patekti į laivą, plaukiantį Vokietijon.
Jie netgi jau buvo nusipirkę kelto bilietus, tik budri pasienio kontrolės posto "Klaipėda" viršininko Antano Reipono akis pamatė klastą. Tikrieji somaliečių pasai aptikti "Paparčio" viešbutyje, kur šis ketvertukas buvo apsistojęs.
Paaiškėjo, jog visi jie yra Maskvos Mikluchos Maklajaus instituto studentai. Matyt, mokslas Rusijoje jiems atsibodo, todėl per Klaipėdą ir norėta pasprukti į Vakarus. Žurnalistų užkalbinti Palangoje "turistai" supyko ir puolė VE fotografą, jautrų menininką Artūrą Šeštoką. Šiam pavyko ištrūkti, tačiau ne somaliečių agresyvumas sukėlė nerimą straipsnio autoriui Alvydui Ziabkui.
"Kažin ar pirmasis nepavykęs bandymas numuš panašių avantiūristų ūpą keliauti per Klaipėdos uostą. Nenoriu liūdnai prognozuoti, bet mūsų uostamiesčiu, kaip tranzitiniu punktu, pamėgins pasinaudoti prekijai narkotikais ir ginklais. Juo labiau kad mūsų muitininkai ir pasieniečiai yra dar nepatyrę. O pagrindinis masalas gali būti tai, kad Lietuvos Respublika dar neturi Sienų įstatymo, kuris reglamentuotų pasieniečių darbą, apibrėžtų jų teises ir pareigas", - teigė žurnalistas.
500 procentų muitas
Tai buvo laikai, kai tik neseniai suformuotų šalies tarnybų darbas vyko visiško chaoso sąlygomis. Pavyzdžiui, muitininkų ir pasieniečių. Tą bylojo ir VE reportažas iš Panemunės.
"Svarbiausia, reikia protingai sutvarkyti įstatymus ir įvesti protingą muito mokestį, atsižvelgiant į kainų skirtumą. Negi normalu, kai pilietis ir ūkinis subjektas yra nevienodose sąlygose. Pilietis gali išvežti tik už 1 000 rublių (už kitką jau reikia mokėti 500 procentų muito mokestį), o ūkinis subjektas televizorius, baldus, kai kurias kitas prekes gali vežti pagal deklaraciją, mokėdamas 0,01 procento statistinį muitą nuo prekės vertės (nuo 10 000 rublių - 10 kapeikų).
Tad pilietis priverstas eiti pas ūkinį subjektą ir duoti kyšį, kad išvežtų nelicencijuojamas prekes arba tiesiogiai siūlyti kyšį muitininkui. Protingas muito mokestis turėtų būti apie 10 procentų, o ne 500", - konstatavo dienraščio pakalbintas Pagėgių muitinės Panemunės posto viršininkas Zigmas Šimkus.
"Dar nepriaugome"
Taip buvo laikai, kai Atgimimo euforiją pakeitė supratimas, jog nuo Sovietų Sąjungos pabėgome, bet vadintis visaverte Europos šalimi dar neturime teisės.
Pavyzdžiui, tuomet dar ne politikas, o tik istorikas ir VE bendradarbis Vygantas Vareikis irgi nebuvo patenkintas tuo, kaip tvarkomasi Lietuvoje, ir šviesi šalies ateitis jam kėlė abejonių.
"Žinoma, ministrai ir aukšti valdininkai naudojasi savo padėtimi (butai, mašinos, valiuta, komandiruotės asmeniniais reikalais už valdiškus pinigus), tačiau jie tos visuomenės, kurioje eikvoti iždą buvo įprasta, produktas. Iki europietiško požiūrio į pareigą ir atsakomybę dar nepriaugome. Galima guostis tik tuo, kad vagiama ne daugiau nei Lotynų Amerikoje, Afrikoje ar Rusijoje.
Neturėkime iliuzijų: mes taip pat tik trečiojo pasaulio šalių piliečiai, neturintys europietiškos darbo kultūros, netaikantys krikščioniškos moralės principų gyvenime, skirstantys ex aeque et bono (pagal teisingumą, bet ne pagal įstatymą). Tikėkimės, mes dar sugebėsime tapti normaliais europiečiais, bet, atrodo, tam prireiks daug daugiau laiko negu buvo tikėtasi Atgimimo pradžioje.
Kaip mokėmės gyventi
Tai buvo laikai, kai Lietuva dar tik mokėsi gyventi savarankiškai. Mokėsi planuoti gyvenimą, mokėsi suprasti, ko reikia ne tik šiuo momentu, bet ir ateityje.
"Pavyzdžiui, prieš penkerius metus mums atrodė, kad mieste trūksta kino teatrų. Trūkdavo bilietų į gerą kino filmą. Buvo priimti sprendimai statyti didelius kino teatrus. O dabar jie tušti. Tušti todėl, kad atsirado videokinas. Dabar įsitikinome, kad reikėjo mažų kompaktiškų kino salių. Tai įrodo kiekvieno sprendimo prognozės būtinumą <...>
Sakysim, parašė vienas kitas į meriją, kad, girdi, trūks plyš ten ir ten reikia pastatyti vaikų lopšelį-darželį. Kas nors pasiūlo, kas nors pritaria - ir gimsta sprendimas statyti. O darželis ten nereikalingas. Gal jis prieš trejus metus ir buvo būtinas, tačiau dabar ten nėra prasmės statyti, nes tie vaikai išaugs, o kitų nebus - tokia to mikrorajono demografinė sudėtis", - konstatuota 1992-ųjų gegužę Nidoje surengtoje tarptautinėje konferencijoje "Vietinės savivaldos informacinis aprūpinimas".
Bet ką čia slėpti - gyventi mokomės ir dabar...
Grožio karuselės čirpesys
Ir pagaliau tai buvo laikai, kuomet "Mis Lietuvos" rinkimai būdavo svarbiausias metų įvykis. Tiesa, 1992-aisiais šis masinės psichozės reiškinys ėmė slūgti. Persilaužimo taško liudininku tapo ir VE reporteriai, kasmet sąžiningai informavę savo skaitytojus apie gražiausios šalies merginos rinkimus.
Pustuštė salė, migdanti koncertinė programa, į barą kitame aukšte migruojantys žiūrovai, konkurso vedėjų kalbos klaidos, neįrengtas spaudos centras, skurdūs rėmėjų prizai - visa tai ir dar daugiau užkliuvo renginį Vilniaus sporto rūmuose stebėjusiems žurnalistams.
Būta ir pikantiškų scenų. "Kai kas bare ir persistengė. Šalia manęs dvi gerokai apgirtusios mergužėlės įsikibo į plaukus ir gerą minutę velėjo viena kitą. Iš pavienių kovos šūksmų, persipynusių su triaukščių keiksmų papliūpomis, paaiškėjo, kad neįprasta dvikova vyksta dėl vaikino, kuris nesėkmingai bandė išskirti gerbėjas. Tikrai simboliškas akcentas, nes tuo pat metu rūmų scenoje vyko kiek kitokia kova. Grožio, moteriškumo, elegancijos kova..." - aprašė tas pats A. Ziabkus.
1992-ųjų rinkimai Klaipėdai sėkmingi nebuvo - nė viena iš keturių konkurse dalyvavusių uostamiesčio merginų (17-metė Klaipėdos aukštesniosios technikos mokyklos moksleivė Rasa Grigalavičiūtė, 17-metė vienos vidurinės mokyklos abiturientė Vaida Vareikaitė, ir dvi Klaipėdos siuvimo mokyklos moksleivės - 19-metė Svajonė Kekytė bei 20-metė Alma Bumblytė) nelaimėjo jokių titulų.
Gražiausia tais metais išrinkta 19 metų Rasa Kukenytė iš Vilniaus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą