Problemų būna visada. Šeimoje. Darbe. Valstybėje. Įvairiausio mastelio problemų.
Vargu, žino kas ar ne, tačiau Gintaras Vaičekauskas (tas, kuris Seimo narys) 1984-1988 metais studijavo Kauno kūno kultūros institute ir įgijo buriavimo trenerio ir fizinio lavinimo mokytojo specialybę, o 1988-1990 m. buvo Klaipėdos sporto draugijos "Žalgiris" buriavimo treneris.
Todėl nenuostabu, kad 1992-aisiais, būdamas VE reporteriu, problemų jis įžvelgė buriavime. Ten jų buvo marios. Tiksliau, jūros. Gal net vandenynai. O viena iš jų žurnalistas (kuris žinojo, ką kalba) įvardino faktą, jog lietuviai jachtomis kažkodėl neplaukioja vieni - skirtingai nuo kaimynų lenkų.
"Lietuva - jūrų valstybė. Lenkija - taip pat. Kad buriuoti yra būtina, šioje šalyje suprasta jau seniai. Leonidas Teliga (1917-1970) apiplaukė pasaulį savo jachta "Opti" 1967-1969 metais. Tai buvo lenkų vienučių buriavimo pradininkas. 1978 metais pasaulį nustebino ponia Kristina Choinovska-Liskevič. Moteriškė viena apiplaukė pasaulį. Ir nieko. Na, o mes, lietuviai. Ką?" - tautiečių klausė G. Vaičekauskas.
Ir čia pat papasakojo istoriją apie klaipėdietį Artūrą Gutauską, kuris, būdamas "jaunas, bet "senas jūrų vilkas", vienas jachta "Sima" (tai - buvusi olimpinės "Drakon" klasės jachta) nuplaukė iki tos pačios Lenkijos ir grįžo atgal. Papasakojo paties buriuotojo žodžiais - spaudon paleidęs jo jachtos žurnalą (tiesa, prieš tai sušvelninęs "vaizdingiausias vietas"). Tas žurnalas tikrai vertas atsidurti Lietuvos buriavimo istorijos muziejuje. Jei tik toks būtų.
"Pasiunčiau velniop ir jį"
Taigi: "Šeštadienį įplaukiau į Nowy port uostą, 3 valandas blūdijau po štilį, kol suradau uosto dispečerį. Paklausiau, ar galima įplaukti į Svibną. Taip, galima! Farvateris išgilintas. Dispečeris neiškvietė muitininkų. Sako, vis tiek plauksi į Gdynią, tai ten ir patikrins.
Svibno uostelyje prisišvartuoju. Šnektelėjau su vietiniais žvejais, išgėrėme butelį. Paskui nuėjome į "restauraciją", alus, alus, po to butelis. Aš vis kalbėjau, kad noriu miego. Likau nesuprastas. Nes vienas žvejys pasirodė besąs "pedikas", vis siūlėsi į kompaniją ir glaustėsi. Bet aš jam paaiškinau, kad miegosiu vienas, jeigu jau merginos neturiu. Miegojau vienas. Nuo 19 val. iki 7 rytoj. Pailsėjau.
Sekmadienio rytą nuėjau pas bocmaną. Tas liepė nedelsiant plaukti į Gdynią ir įforminti dokumentus. 10 val. išplaukiau į Gdynią. 35 km įveikti iki 13.50. Įtarūs pasieniečiai paklausė, ką veikiau Svibne. Paaiškinau, kad buvau pavargęs, didelės bangos, vėjo nėra. Nepatikėjo. Skambino į Svibną. Ten patvirtino mano versiją. Tai ta proga su pasieniečiais ir muitininkais sutvarkėme butelį. Kitus 3 pardaviau. Nusipirkau talrepą M6, cigarečių ir butelį alaus. 160 000 zlotų. Rytoj plauksiu namo.
Bet rytą 8.30 val. prisistatė pasieniečių leitenantas, vėl kamantinėjo, ką veikiau Svibne. Velniop jį, nuėjau į turgų. Pardaviau 2 butelius "vodkos", 4 šampano, 2 konservus. Gavau 95 000 zlotų. Pirkau limonado, saldainių, degtukų. Užmokėjau 20 000 zlotų ir už stovėjimą.
Vėl atėjo leitenantas, įpyliau jam "čerką", tas pradėjo klausinėti, ar nepažįstu tų lietuvių, kurie areštuoti Svibne. Aš sakau, kad nepažįstu! Tas: "O iš kur jie žino tavo vardą?" Juk aš sveikinuosi svetur su tautiečiais. Nesvarbu, kad jie buvo girti. Pasiunčiau juos velniop. Leitenantas prisigėrė. Pasiunčiau velniop ir jį. Namo reikia plaukti. Susitvarkiau reikalus su lenkų muitininkais ir namo. Beidevindas. Vėjas NO 1-2 balai. Prognozė NW už Helio rago nepasitvirtino. Už rago nuėjau miegoti. <...>
Vakarop turėčiau pamatyti Klaipėdos kaminus. Pro kažkur pradėjo leisti vandenį. 1-2 litrus per parą. Nedaug. Vysloje kiliu porą kartų kaliau į akmenis. Gal kilis pajudėjo iš vietos... <...>
17 val. pamačiau kopų mišką. Trečią valandą nakties praplaukiau pietinį Klaipėdos uosto molą. 1,5 paros kelionė iš Lenkijos baigta. Nuo Kopgalio mane palydėjo pasieniečių (tautinių) kateris. Kuklu, bet malonu. Muitininkų neradau, visi užsirakinę. Atėjo kareivėliai, pasakė, kad tuoj ateis komisija..."
Lėktuvas ežere
Kitiems VE žurnalistams, neturintiems buriavimo patirties, buvo patikėta su narų klubo vadovo Valerijaus Krisikaičio (dabar šis legendinis nardymo instruktorius turi savo narų mokyklą) komanda apsilankyti Kalotės ežere.
"Senieji Karklės ir Kalotės kaimų gyventojai su įvairiomis interpretacijomis pasakoja apie rusų lėktuvą, kurį numušė vokiečių zenitinė baterija. Lėktuvas, (anot vienų, naikintuvas, pasak kitų - bombonešis) nukrito į Kalotės ežerą. Ir jau daugiau kaip pusšimtį metų netyla kalbos..." - apsilankymo motyvą nurodė dienraštis.
Vis dėlto sensacijos neįvyko.
"Trumpas pasiruošimas krante, paskutiniai vado nurodymai, ir penkių narų vora lėtai dingsta vandenyje. Prieš tai nardęs Ramūnas Janušaitis pranešė, kad matomumas vandenyje - blogas, gylis - vos pusantro metro. Tokios žinios narams - ne pačios geriausios.
Penketas plaukia į ežero rajoną, kurį nurodė kaimo gyventojai. Po beveik pusvalandžio laukimo narai grįžta... nieko neradę ir nepamatę: pajudintas dumblas stoja neperžvelgiama širma. Ramūnas pasakoja apie rąstgalį, kiek primenantį lėktuvo uodegą, ko gero, tai paneigia dar vieną pasakojimą apie "lėktuvo uodegą", kurią besimaudantieji kartais matydavo... <...> Didesnė ežero dalis apieškota. Ar legenda jau mirė?" - klausia VE.
Gyvenimas šalia miesto
Sensacijų nebuvo ir krante. Kokia apskritai gali būti sensacija, jei mes kalbame apie Rimkus? Dabar oficialiai tai - miesto dalis. Bet ar į jį nors kiek panaši? O prieš 25 metus Rimkuose Klaipėda net nekvepėjo. Visomis prasmėmis, ir administracine, ir buities.
"Palei geležinkelį ir pervažą visąlaik telkšo dvokiančios balos, kur turškiasi aplinkinių namų antys ir žąsys, lizdus suka ir mažylius augina netgi laukinės antys. Čionai iš visų kiemų suplaukia atviros kanalizacijos vandenys.
Kiek tolėliau nuo čia - žemės ūkio bendrovės ir geležinkelio aštuonbučiai. Juose daugiausiai gyvena pensininkai arba jaunos šeimos. Čia, kieme prie krano, dažniausiai ir susitinka kaimynai. Kas rusiškai, kas lietuviškai pasišneka. Čia drabužius plauna ir skalauja, vaikai popierinius laivelius leidžia. Čia ir savo vargus aptaria.
Rimkų gatvės penktojo namo gyventojai skundžiasi tomis pat bėdomis, kaip ir šeštojo namo, nors atstumas tarp jų yra koks puskilometris. Nėra butuose tualetų, vanduo šuliniuose užterštas srutomis, palijus srutos plaukia iš kiemų, triukšmas nuo geležinkelio ir plento, kuris čia pat, po langais.
Pirmojo aukšto gyventojai rodo duris, kurios stovi kreivai, tarsi būtų įdėtos girto meistro, o iš tiesų sienos leidžiasi ir skilinėja, grindys linguoja, nes apačioje visą laiką vanduo, viskas supuvę", - skelbė straipsnis "Gyvenimas šalia miesto".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą