"Vakarų ekspresas". 1992 08 15

Rado naftą

Trupinėlį daugiau nei prieš 25 metus, 1992-ųjų rugpjūčio 12 dieną, į Klaipėdos kanalą įplaukė vikingai. Tiesa, vikingai ne tie, kuriuos įpratome matyti filmuose, su šarvais ir raguoti, nes žmonas vienas namie paliko. Atplaukė jų palikuonys. Vikingai šiuolaikiniai. Iš Švedijos. Tie, kurie jau kelintą vasarą nuomojamu buriniu laivu plaukiojo aplink Baltiją. Ir ne plėšti vietinių gyventojų ar prievartauti mūsų gražiųjų moteriškių jie atvyko. Greičiau priešingai - pas mus juos atginė rūpestis itin prasta Baltijos jūros ekologine padėtimi.

Žodžiu, ne šiaip sau burinis laivas "Sunbeam", kurio devizas - "Išsaugokime Baltijos jūrą", prisišvartavo prie Jūrų muziejaus - akvariumo krantinės. Sako, net pingvinai buvo atlingavę jų pasižiūrėti.

Kiek vėliau klaipėdiečiai, atsitiktinai vaikščioję krantine, stebėjosi pamatę ant stalų išdėliotus akvariumus, mikroskopus, stiklinius vamzdelius su nešvariu vandeniu. Tai buvo švedų ką tik surinkti mūsų pakrantės gyvūnijos ir augmenijos pavyzdžiai.

O tyrimai vyko labai paprastai. Burlaiviui su gamtos apsaugai neabejingais švedais ir mūsų žurnalistais atplaukus į Malkų įlanką, nepermatomame vandenyje kaipmat dingo naras Adresas Linbergas. Iš tikrųjų tai ne dingo, panėrė. Po kelių minučių jis jau plūduriavo vandens paviršiuje su stikliniu vamzdeliu, kuriame buvo dumblas. Čia pat dumblą perkošus, kitas taip pat gamtai neabejingas švedas Peras Isaksonas žodžių nevyniojo į vatą:

- Dumble nebėra jokios gyvybės. Atrodo, jog ištyrę radome ir naftos. Dar nė vieno uosto akvatorijoje nebuvo tokio baisaus dumblo. Jūsų akvatorijos dugne gyvybė jau mirusi.

Ir kodėl mes tada nenorėjome išgirsti, kad turime naftos. Gal per tuos 25 metus būtume suklestėję ne prasčiau už Jungtinius Arabų Emyratus. Gal dabar ne pas juos, o pas mus dangų raižytų aukščiausi pasaulyje pastatai, o jūroje puikuotųsi supiltos dirbtinės salos.

Kažkodėl tąkart išgirdome tik tai, kad viskas pas mus labai blogai ir, sakyčiau, netgi beviltiška. Ir iki šiol kai kurie taip tebegalvojame.

Tačiau švedai neįvertino mūsiškių. Klaipėdiečiai žvejai ištisus dešimtmečius ir toliau čia sėkmingai žvejojo, poilsiautojai maudėsi, kiti gėrė vandenį. Ir kai kurie dar ir šiandien sveiki ir gyvi. Anei dantys iškrito, anei žvynai užaugo. Gal netgi kai kurie skaito šias eilutes.

Na, o tada, prieš 25 metus, švedai pagąsdino mus, pasisukiojo dar vieną dieną Klaipėdoje ir išplaukė - gelbėti kitų Baltijos jūros pakrančių gyventojų. Kiek išgelbėjo ar apsaugojo, istorija, deja, nutyli.

A. Žaliui pabodo rietenos

"Vakarų ekspreso" svetainėje apsilankęs buvęs ilgametis miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas, tuo metu Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Alfonsas Žalys, mūsų leidinio žurnalistui labai nuoširdžiai prisipažino, kodėl abejoja, ar kels savo kandidatūrą rudeniniuose rinkimuose į Seimą.

"Ir šiaip mane labai nuvylė politinių partijų, grupuočių tarpusavio kivirčai, pjautynės, nesantaika, nuolatinės bėdos vertimas ant kitų. Visa tai priėjo net iki fizinio smurto. Man tai, kaip ir daugeliui žmonių, nepriimtina. Gal kas pasakys, kad tai ne argumentas, kad galbūt aš kažko bijau... Iš tiesų aš bijau tik vieno - iš naujo įklimpti į tą politinių kivirčų liūną..." - apmaudo neslėpė tuometinis, dabar jau šviesaus atminimo, miesto vadovas.

Neramūs klaipėdiečiai

Tos pačios dienos numeryje iš kriminalinių suvestinių sužinojome, kad 1992-ųjų rugpjūčio 4-ąją blaivykloje buvo užimti 8 gultai. Visai nedaug 200 000 gyventojų tuo metu turinčiame mieste.

Dar baisiau baigėsi neblaiviam policininkui M. P. Jam trys nepažįstamieji sulaužė žandikaulį. Kodėl pareigūnas buvo neblaivus ir ar tai vyko tarnybos metu, ko gero, išsiaiškinti jau nebepavyks. Gali būti ir taip, kad policininkas išgėrė dėl drąsos. Pavojingi laikai tada buvo.

O štai 7-ojo maršruto vairuotojas laisvu nuo vairavimo metu mušė V. Š. (g. 1990 m.). Laimei, kad laisvu nuo darbo metu, o ne, tarkime, sėdėdamas prie vairo ir vairuodamas. Kas ten žino, kaip viskas būtų tada pasibaigę. Tad žymėkite talonus 7-ojo maršruto autobusuose, prieš 25 metus skaitytojams patarinėjo "Vakarų ekspreso" apžvalgininkas.

O štai trys vyriškiai Minijos gatvėje statomame name išdaužė penkis langus - kiekvienas po vieną sveiką ir dvi trečiąsias.

Uniformuotas kelių policininkas G. Bekeris, ko gero, mandagiai paprašė neuniformuoto klaipėdiečio K. Barausko nestatyti automobilio ten, kur to negalima daryti. Kur tau? K. Barauskas vis tiek pastatė ir, maža to, dar trenkė pareigūnui per veidą. Ir kaip tokį akiplėšą tais laikais Klaipėdos žemelė nešiojo?

Pigiausias alus - deputatams

O štai, kur pigiausias alus Klaipėdoje, skelbė jau kita rubrika "Spektras". Skaitome: "Klaipėdos miesto merijos bufete butelį originalaus "Baltijos" alaus buvo galima išgerti tik už 11 rublių. Tačiau džiūgauti nevertėjo per anksti. Jei būtumėt sugalvojęs nupirktą alų išsinešti su savimi, už tarą turėtumėte primokėti 22 šlamančius rublius. Taigi, tuščias butelis merijos bufete buvo įkainotas 22 rubliais. Ir nė kapeika mažiau. Stačiai gėda!

Akylumas

Jau ir tada Klaipėdoje gyveno daug pilietiškai aktyvių gyventojų. Neprisistatęs klaipėdietis pranešė, kad "Draugystės" geležinkelio stotyje Rusijos kareiviai į vagonus krauna sprogmenis. Apie tai mūsų dienraščio žurnalistai nedelsdami pranešė Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos SKAT vyrams bei Krašto apsaugos ministerijos KAM Klaipėdos apskrities darbuotojams. Tikėkimės, kad rusams laiku pavyko sprogmenis išvežti į savo plačią tėvynę. Mums nuo to turėjo būti tik geriau.

Duoklė reketininkams

Kita žinutė informavo automobilių pirkėjus, kad susiruošusiems iš Vokietijos parsivaryti automobilį verta įsiminti - grįždami su savimi jie būtinai turi turėti po 200 Vokietijos markių. Tiek tuo metu Lenkijoje iš mūsiškių pareikalaudavo rusų reketininkai.

Malonios išimtys

Pasirodo, ir tais neramiais ir išgyvenimo laikais pasitaikydavo malonių išimčių. Na, ir ačiū Dievui. Nepaisant to, kad telefono tinklų meistrams tekdavo išsakyti daug priekaištų, bet jeigu į jūsų namus, 1992-ųjų rugpjūtį būtų užsukęs kabelininkas-lituotojas Arūnas Vyšniauskas, galėjote būti tikri, telefonas veiks be priekaištų.

Dingęs kabelis

Čia pat publikuota žinutė apie tai, kad naktį iš ketvirtadienio į penktadienį iš "Švyturio" alaus daryklos statybų aikštelės dingo 200 metrų varinio kabelio. Mes net neabejojame, kad prieš tai paminėtas kabelininkas Arūnas Vyšniauskas rankų čia tikrai neprikišo. Juk jau rašėme, kad jis buvo geras žmogus, o geri žmonės nesigviešia svetimo gero. Savo užtenka.

Apie ginklus

Žurnalistas Gintaras Šikšnius pašnekino žinomą Klaipėdos verslininką, kurio mintys nebuvo labai šviesios ir optimistinės: "Valstybės policija nesugeba garantuoti turto ir asmens saugumo.Ginsimės patys. Ginklus dauguma turime. Geriau rizikuoti ir pažeisti įstatymus, negu rizikuoti ir tapti lavonais. Kai dalis gyventojų bus bedarbiai, kiti labiau brangins savo darbo vietą, stengsis kelti savo kvalifikaciją, įtikti tiems, kurie perka jų darbo produktą...

Vis dar atsiranda parazituojančių inteligentų, prašančių lėšų savo planams, labai visiems "reikalingoms ir naudingoms" idėjoms paremti. Kokios tai super idėjos, jei be svetimų uždirbtų pinigų negali būti įgyvendintos?

Visuomenė painioja sąvokas "geras žmogus" ir "geras darbuotojas", tokią galutinę išvadą daro kalbintas uostamiesčio verslininkas."

Parduotos vasaros

Marius Augustinas straipsnyje "Parduotos vasaros" graudinasi prie senojo Palangos simbolio "Jūratės ir Kąstyčio" skulptūros. Ir kaip gi čia nesigraudensi, jei skulptūrą juosęs grindinys išardytas, gėlynai apleisti, o priešais buvusios kavinukės "Neptūnas" iškabą pakeitė prašmatni "Dviejų brolių" reklama... Gerai, kad broliai tik du. Įsivaizduokite kokio dydžio iškaba būtų švietusi, jei broliai, tarkime būtų buvę iš daugiavaikės šeimos, tarkime kokie penki...

O kai autorius apsilankė Juodkrantėje, jį apskritai ištiko siaubas. "Ir čia, kukliam žvejų miestely, patogiai įsitaisė komercija! Bananai, ananasai, kivi… Degtinė "Rasputin", "Orlof"… Kur ten beprisiminsi seną lietuvišką vyną! Vargas tam, kas neturi apvalios sumelės! Tačiau net ir ji ne visada gelbsti.  Štai, pavyzdžiui, "Ąžuolyno" kavinė laukia tik vokiečių, jie aptarnaujami pirmiausia, jiems maloniai šypsosi padavėjai. O mes? Mes galim ir palaukti - seniai įpratom… Atrodytų, be barų Juodkrantėje nebėra daugiau kur nueiti"...