Ieškoti naujų auklėjimo būdų mes pradedame, kai susiduriame su vaikų elgesiu, kuris mus glumina, pykdo, kelia nerimą, veda iš proto.
Po kiek laiko, nepavykus pakeisti vaiko elgesio, mums užtenka nuovokos pradėti klausti, ką mes kaip tėvai galime pakeisti savyje, ko mes turime išmokti, kad galėtume padėti vaikams keistis ir augti tokiemss, kokius mes norime juos matyti.
Šio straipsnio tikslas nėra kalbėti apie auklėjimą apskritai, bet pateikti konkrečias elgesio rekomendacijas tėvams, kai vaikai elgiasi netinkamai, ir aptarti kai kurias automatines reakcijas, kurios nėra veiksmingos.
Kai įsijungia autopilotas
Kaip mes reaguojame, kai vaikai elgiasi netinkamai? Dažniausiai įsijungia vidinis autopilotas, sureaguojame akimirksniu, stengiamės susivaldyti, suvaldyti vaikų elgesį griežtesniu žodžiu, kurį stengiamės pasakyti taip, kad neglumintumėme aplinkinių, arba pagrasiname bausme. Tai nėra blogiausia tėvų reakcija, bet galime pasielgti geriau.
Svarbiausia suprasti, ko mes siekiame, kai vaikas elgiasi netinkamai. Galutinis auklėjimo tikslas - skatinti tinkamą elgesį ilgalaikėje perspektyvoje, išmokyti vaikus susivaldyti, apgalvoti elgesį ir reaguoti brandžiai, ypač įtemptose situacijose, suvaldyti impulsyvias reakcijas.
Bet ilgalaikis tikslas pasiekiamas nuosekliai kasdien įgyvendinant trumpalaikius tikslus. Todėl kasdienis mūsų reagavimas į netinkamą vaikų elgesį yra svarbus auginant vaikus tokius, kokius mes juos norime matyti ateityje.
Užduokite sau 3 klausimus
Taigi, kaip elgtis, kad auklėjimas virstų tokiu, kuris lavintų bendradarbiavimo, sąmoningumo įgūdžius, o ne remtųsi baime?
Atsakymas yra, jis paprastas, jis toks pat, kokį mes sakome savo vaikams, kai pastebime jų pyktį ar netinkamą elgesį. Prieš reaguojant į netinkamą elgesį, reikia akimirką lukterėti ir užduoti sau 3 klausimus.
Kodėl mano vaikas taip elgiasi?
Ieškodami atsakymo į šį klausimą, atmeskite savo prielaidas. Dažnai tai, kas atrodo normalu, kelią susirūpinimą. Kai keturmetis nesimuša ir visą laiką elgiasi nepriekaištingai, kelia susirūpinimą jo santykis su tėvais. Kai vaikas prisirišęs prie tėvų ir jaučiasi saugiai, jis nebijos išbandyti jų santykių. Dauguma vaikų tai, kas blogiausia, pasitaupo tėvams. Vaikų proveržiai su tėvais dažniausiai atskleidžia jų saugumo jausmą ir pasitikėjimą.
Ko šią akimirką noriu išmokyti?
Ar aš noriu išmokyti vaiką paklusnumo, išmokyti jį slėpti tam tikrus dalykus nuo tėvų, ar noriu įdiegti supratimą, kad tam tikri jausmai yra netinkami, ar, priešingai, noriu išmokyti geriau tvardytis, dalytis, būti atsakingam, noriu išmokyti supratimo, kad jo jausmai ir jis yra vertingi kaip ir kiti, kad galime jausti visus jausmus, tik reikia išmokyti tinkamų jausmų reiškimo būdų.
Visi tėvai nori, kad vaikai išsiugdytų savitą asmenybę ir tapatybę, o ne išaugtų aklai paklūstantys kitiems žmonėms.
Kaip geriausiai galiu to išmokyti?
Pasielgdami automatiškai, skirdami bausmę ar leisdami patirti elgesio pasekmes galime pasiekti elgesio pasikeitimo, arba tai moko mūsų vaikus vengti suaugusių, slėpti poelgius, kurie, vaikų nuomone, gali būti baudžiami. O jeigu parodytume visą savo dėmesį tuomet, kai vaikas netinkamai pasielgė, jei parodytumėme, kad suprantame jo jausmus ir pamokytume juos išreikšti? Jei mes norime, kad vaikai išaugtų gebantys ir gerbiantys, labai svarbus mūsų elgesys jiems netinkamai pasielgus.
Pliaukštelėjimo žala
Auklėdami turime visada atsižvelgti į vaiko raidos stadiją, jo temperamentą, emocionalumą ir į situacijos kontekstą.
Vaikų smegenys dar nesusiformavę, todėl jie negalės visada pateisinti mūsų lūkesčių. Reikia atskirti, ar vaikas negali pasielgti tinkamai, ar nenori. Verta atsakyti sau, ar vaikas elgiasi suprantamai, atsižvelgiant į jo amžių ir į situaciją. Be to, kadangi mes norime išugdyti orias asmenybes, kurios nebus aklai paklūstančios kitiems, turime žinoti, kad vaikai kartais duos valią emocijoms ir priešgyniavimui.
Kokios yra dažniausios automatinės reakcijos, vaikams netinkamai pasielgus? Šios automatinės reakcijos išlieka kaip dažniausiai naudojamos auklėjimo priemonės, jos panašios į greitas skausmo malšinimo priemones namų vaistinėlėse, kurias mes turime po ranka.
Viena iš dažniausių automatinių reakcijų - pliaukštelėjimas. Neminint kitų priežasčių, kodėl tai neveiksminga, vaikas negalvoja apie savo elgesį, o galvoja apie tai, kokie neteisingi yra tėvai.
Kas fiziškai ir neurologiškai vyksta su vaiku? Smegenyse sukuriama trikdanti situacija, kai tėvai tampa baimės ir skausmo šaltiniu, o juk nuo gimimo bėgame pas tėvus, kad jie mus apgintų. Jei tėvai tampa baimės arba skausmo šaltiniu, smegenų funkcija dezorganizuojama ir tai vadinama ekstremaliai sutrikusio prieraišumo forma.
Kai mums kas nors grasina, padėties kontrolę perima reptilinės primityviosios smegenys, kurios reaguoja į automatines reakcijas "pulk, bėk arba sustink". Kai sužadinamos už impulsyvias reakcijas atsakingos smegenų sritys, kaip priversime veikti mąstančias, racionalias smegenų sritis, kurių vystymasis leidžia vaikams lavinti savo aukštesnes smegenų sritis?
Dar viena automatinė reakcija - minutės pertraukėlė. Iš tiesų, tai nėra pozityvi ir veiksminga auklėjimo priemonė, nes ji neleidžia pasiekti auklėjimo tikslų - paskatinti bendradarbiavimą ir padėti smegenims tobulėti.
Minutės pertraukėlė suteikia vaikams izoliacijos patirtį, kas mažiems vaikams reiškia atstūmimą. Vaikams galime padėti suteikdami jiems progą patirti, kaip galima viską atlikti tinkamai. Galima užduoti klausimą: "Kaip manai, ką galėtum padaryti, kad išspręstum šią problemą?"
Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl abejojama minutės pertraukėlės vertingumu - tai didžiulis vaiko poreikis palaikyti glaudų ryšį. Labai dažnai vaikas pasielgia netinkamai, kai jį užvaldo stiprios emocijos. Ir kaip tik tokiomis akimirkomis vaikui labiausiai reikia mūsų paguodos ir ramaus buvimo šalia. Bet koks mūsų veiksmas siunčia žinutę mūsų vaikams. Kai vaiką nusiunčiame pabūti vieną, siunčiame jam žinią, kad bendrausime su juo tik tada, kai jis "geras" ir laimingas.
Ryšys ramina
Tai kuo gi keisti šias auklėjimo priemones? Gali būti efektyvi veiksmų strategija, kai vaikui padedame susikurti "ramybės zoną" su žaislais, knygomis ir mylimais gyvūnėliais, į kurią jis nueina norėdamas nusiraminti. Tai vidinė savireguliacija.
Ir labai svarbu atminti, kad kai mūsų vaikai nuliūdę arba jiems sunku tinkamai pasielgti, svarbu užmegzti ryšį. Tai leidžia vaikui pasijusti suprastam, o vidinis jausmas, kad tave mato ir supranta, padeda nuraminti viduje siaučiančią audrą, jaustis priimtam. Be to, sprendimas užmegzti ryšį, paskatina vaikus bendradarbiauti ir keičia smegenis.
Būtent tada, kai vaikas jaučiasi įpykęs, atstumtas, susigėdęs, sutrikęs ar kitaip netekęs savitvardos - mes turime būti su jais. Ryšys ramina.
Ryšys integruoja smegenis - smegenys dirbs visos kartu kaip koordinuota visuma. Kai impulsyvią reakciją pakeičiame užmegztu ryšiu, darome didelę įtaką vaikų smegenų raidai, nes nuo mūsų ir priklauso kokiais žmonėmis jie taps ir bus paauglystėje ir suaugę.
Ryšys stiprina skaidulas, jungiančias viršutinį ir apatinį smegenų aukštus, kad aukštesnės smegenų sritys galėtų veiksmingai susisiekti ir valdyti žemesniuosius primityvesnius impulsus.
Apatinis smegenų aukštas, sudarytas iš smegenų kamieno ir limbinės sistemos, atsakingas už žemesnes funkcijas ir vadinamas reptilinėmis smegenimis. Apatinis smegenų aukštas lemia mūsų instinktyvią reakciją. Viršutinį smegenų aukštą sudaro smegenų žievė. Jis, kitaip nei primityvusis apatinis smegenų aukštas, atsakingas už daugybę mąstymo, emocinių ir bendravimo įgūdžių, leidžiančių mums džiaugtis sveikais santykiais.
Ir galų gale ryšio užmezgimas stiprina jūsų santykį su vaiku. Būtent tokiomis akimirkomis, kai mūsų ir vaikų norai nesutampa, kai kyla konfliktai, mūsų reakcija lemia mūsų santykius su jais ir net jų pačių savęs suvokimą. Kaip mes reaguojame, kai vaikai nesielgia taip, kaip mes norėtume - tai yra tos akimirkos, kada mes parodome, kaip mes vertiname santykius su jais.
Todėl, iškilus bet kokiai auklėjimo situacijai, pirmiausia turime užmegzti ryšį. Ne tik todėl, kad tai padės numaldyti konfliktą, ne tik todėl, kad ilgalaikėje perspektyvoje vaikai taps geresniais žmonėmis, bet vaikams tai siųs žinią, kaip mes vertiname santykius su jais. Svarbiausia atminti, kad vaikams mūsų labiausiai reikia tada, kai jie išgyvena sunkumus.
Nepainiokite su lepinimu
Ir pabaigoje norisi nuraminti tuos tėvus, kurie gali užduoti klausimą, ar neskatinsime ir toliau vaikus elgtis netinkamai, jei visada stengsimės užmegzti ryšį prieš nukreipdami netinkamą vaikų elgesį.
Svarbu atskirti lepinimą nuo ryšio su vaiku sukūrimo. Lepinimas nėra meilės, laiko ir dėmesio kiekis, kurį mes skiriame savo vaikams. Neišlepinsime vaikų, duodami jiems per daug savęs. Lepinimas vyksta, kai tėvai taip formuoja vaiko pasaulį, kad vaikas pradeda manyti, jog viskas turi būti taip, kaip nori jis, kad jis gali gauti tai, ko nori, tada, kada tik užsigeidžia.
Mes norime, kad vaikai žinotų, kad jie gaus tai, ko jiems reikia, nors ne visada, ko jie nori. Ryšio užmezgimas, kai vaikas supykęs ar nesivaldo, patenkina jo poreikius, o ne suteikia tai, ko jis nori.
Ryšio užmezgimas nelepina, nežlugdo vaikų nepriklausomybės. Ryšys - tai sunkumų išgyvenimas drauge su savo vaikais, buvimas šalia, kai jie kenčia emociškai, kaip būtume šalia, kai jie kenčia fiziškai ar serga. Tokiu būdu mes juos ugdome emociškai, kad jie būtų pasirengę atlaikyti tai, ką jiems pateikia gyvenimas.
Parengta pagal Daniel J. Siegel, Tina Payne Bryson"Auklėjimas be dramų"
Mes norime, kad vaikai žinotų, kad jie gaus tai, ko jiems reikia, nors ne visada, ko jie nori.
Minutės pertraukėlė suteikia vaikams izoliacijos patirtį, kas mažiems vaikams reiškia atstūmimą.
Kaip mes reaguojame, kai vaikai nesielgia taip, kaip mes norėtume - tai yra tos akimirkos, kada mes parodome, kaip mes vertiname santykius su jais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą