Pernai po ilgokos pertraukos gyvybės vėl prisipildęs delfinariumas šį balandį sulauks 20-ojo gimtadienio. O kaip jis užgimė, kokia buvo tų statybų kaina visomis to žodžio prasmėmis, tęsiame pasakojimą toliau. Jame - nemažai net klaipėdiečiams nežinomų dalykų.
Delfinų paieškų pradžia
Kai jau buvo įžvelgiami statomo delfinariumo kontūrai ir netgi optimistiškai nusiteikta, jog jis bus pastatytas ("Lietuva be delfinariumo - Lietuva be ateities", - deklaruodavo įvairių lygių ir rangų jo statytojai), sukrusta - o kurgi gauti delfinų, kuriems statomi šie didingi rūmai.
Klaipėdiečiai savo žvilgsnius nukreipė į Gruziją - Batumį, kur jau veikė delfinariumas ir netgi buvo parengta delfinų programa.
KOMANDA. Tiek statant Lietuvos jūrų muziejų, tiek vėliau, 1987 metais pradėjus statyti delfinariumą, tokie komandos - (iš kairės) muziejaus direktorius Aloyzas Každailis, architektai Vytautas ir Laima Šliogeriai, Petras Lapė, Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys - pasitarimai vykdavo kas savaitę, o kartais ir dažniau, jei iškildavo klausimų.
"Kai nuvažiavome, išsigandome - delfinariumas tikrai ne pramoga ir žaidimas, o gerai veikianti sistema. Batumis - šiltoje klimato juostoje, tad delfinariumas atviras, jame - puikus, delfinams tinkantis Juodosios jūros vanduo. Mums pumpuojant vandenį iš Baltijos teks jį šildyti ir sūdyti. Apsilankę Batumio delfinariume įvertinome jų darbo gerąsias puses ir savo galimybes tokių siekti", - prisiminė Jūrų muziejaus vadovas nuo pirmųjų žingsnių jį kuriant ir plečiant Aloyzas Každailis.
Tačiau Batumyje, pasigrožėję delfinų šou, į kurį bilietai buvo ganėtinai brangūs, klaipėdiečiai suprato - šis delfinariumas savo augintinių Klaipėdai nei parduos, tuo labiau nedovanos... Kam reikalingi konkurentai?
PARAMA. Jūrų muziejui ir delfinariumo statybai prielankumą rodė ir tuometinis Klaipėdos meras Benediktas Petrauskas, o lėšų įstrigusiai statybai tęsti skyrė tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus vadovaujamas ministrų kabinetas.
Žvalgybon - į Kubą
Vyresnioji karta dar pamena, kad SSRS būdavo pakankamai populiarios kultūros dienos tiek viduje, tarp respublikų, tiek užsienyje. Na, o Kuba dėl politinių priežasčių buvo apgaubta ypatingu dėmesiu. Ir 1989 m. parėdymu "iš viršaus" Laisvės sala vadinamoje Kuboje Lietuvos kultūrai turėjo atstovauti klaipėdiečiai. Į Kubą buvo komandiruoti "Žuvėdros" šokėjai, Stepono Januškos vadovaujamas ansamblis "Studija".
Prie šios delegacijos buvo "prilipdytas" ir A. Každailis, pasak jo, dairytis delfinų.
Tą išvyką puikiai mena ir tuometinė miesto Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė.
"Mūsų programa kubiečiams padarė didelį įspūdį, jie trypė, šoko, dainavo kartu su mūsiškiais. O paskui turėjome tris laisvas dienas. Atlikusieji programas poilsiavo, o mudu su Každailiu nusisamdėme taksi ir dūmėme į delfinariumą. Jis buvo po atviru dangumi, įlankoje su atitvarais. Ant kranto - žiūrovų tribūnos. Mums nepasisekė - delfinų šou nepamatėme, bet sargo įsiprašėme į delfinų treniruotę. Ir vienu du iš didžiulių tribūnų stebėjome, kaip jie dresuojami", - prisiminė ji.
O A. Každailis, tuokart neturėdamas jokių įgaliojimų, tikėjosi vis dėlto užmegzti ryšius ir galbūt pradėti derėtis dėl delfinų pirkimo, o galbūt mainų į ką nors. Bet - ribotas laikas, asmeninių kontaktų su kubiečiais jokių. Tad teko atmesti viltį kokiais nors stebuklingais keliais delfinus parsivilioti iš Kubos.
"KAPITALINIS REMONTAS". Kai buvo pradėtas statyti delfinariumas, darbai pavadinti "žuvų baseino kapitaliniu remontu", turint omenyje šitą betoninę užžėlusią kūdrą. "Kapitaliniam remontui" nereikėjo nei Maskvos, nei Vilniaus tuometinių valdžių leidimų ar pritarimų.
Ir įvyko stebuklas...
1993-ieji. Delfinariumo statybos artėja prie pabaigos, montuojama įranga, o delfinų nei horizonte, nei už jo nematyti ir negirdėti. Ir įvyksta stebuklas, kurį ir šiandien, prabėgus keliems dešimtmečiams, A. Každailis tebelaiko vienu didžiausių Jūrų muziejuje.
"Vieną dieną man paskambino vyriškis, kalbantis pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai, ir pribloškė klausimu: "Každaili, girdėjau tau reikia delfinų? Jei tikrai nori - gausiu." Koks galėtų būti atsakymas? Žinoma, noriu, naktimis tuos delfinus sapnuoju. Susitikome su tuo vyriškiu, besiblaškančiu tarp Maskvos, Vilniaus ir Klaipėdos. Jis ir pranešė, kad Kryme - Sevastopolyje - išformuojamas karinis delfinariumas, ir jis galįs mane suvesti su pulkininku, atsakingu už delfinų ateitį", - pasakojo A. Každailis.
Viskas vyko kaip sapne - kelionė į Maskvą, trijų pokalbis tarpininko bute, kiek "apsigraibius" temoje ir išryškėjus būsimos sutarties kontūrams, netgi išgertas butelaitis. Tą patį vakarą pasirašytas ir ketinimų protokolas, pagal kurį už penkis delfinus sulygta sumokėti du milijonus rublių.
MONTUOTOJAI. Statant delfinariumą, o vėliau montuojant įrangą, apdailos konstrukcijas, kūrybingumo ir išmanumo daug įdėjo ir statybininkai, montuotojai, apdailininkai.
Dabar įvardinta suma gal skamba įspūdingai, tačiau 1993 m. rubliai buvo tiek nuvertėję, kad Lietuvoje įvesta laikina "valiuta" - "vagnorkės" - rublio atžvilgiu atrodė vos ne doleris. Tačiau tai vis tiek buvo dideli pinigai. Tame Maskvos bute buvo sutarta, kad per dvi savaites delfinus atgabens į Klaipėdą. Per tas keliolika dienų reikėjo rasti pinigų.
Žinia, 1993-iuosius Lietuvos verslininkai mena kaip aukso amžių, kai, atsivėrus sienoms, kas kaip išmanė, taip ir vertėsi. Ir, palyginti su šiandieniniais PVM, mokesčių replėmis, verslininkų pajamos ir pelnai buvo nemenki. Tad per tas keliolika dienų reikalinga suma delfinams pirkti buvo surinkta. Ir rugsėjo 21-ąją iš Sevastopolio lėktuvu atgabenti pirmieji delfinai.
Ar jiems patiks dar nebaigti statyti ir įrengti "palociai"? Kas iš muziejaus darbuotojų ėmėsi juos prisijaukinti, rasti "bendrą kalbą"? Ir kaip sekėsi vieniems su kitais sutarti - kitą šeštadienį.
Bus daugiau
Rašyti komentarą