Piktavaliai paslėpė šį akmenį po betono trinkelių grindiniu, nupjovę pavogė į jo asą įvertą nukaldintą žiedą. Tad ąsos viršūnę gali pastebėti tik atidus ar žinantis praeivis. Tačiau šis reikšmingas praeities reliktas byloja apie didžius įvykius, pakeitusius mūsų miestą. Be jų Klaipėda būtų kitokia. Tad būtų puiku, kad šis akmuo su šalia pateikta prasminga informacija primintų klaipėdiečiams ir mūsų miesto svečiams Dangės uosto istorijos vingius.
Lemtingieji 1520-ieji
Klaipėda buvo vienintelis viduramžių Baltijos uostas, netapęs Hanzos miestų sąjungos nariu. Miestui, stovėjusiam grėsme alsuojančių žemaičių pasienyje, teko remtis Vokiečių ordino pilies sienų stiprybe ir kukliomis savo jėgomis.
Prasidėjus Hanzos miestų sąjungos ir Vokiečių ordino karui klaipėdiečiai rėmė savo natūralų sąjungininką. Kaimynai - Dancigas, Karaliaučius ir Ryga - žvelgė į Klaipėdą iš aukšto, tačiau anksti įvertino jos galimybes. Todėl ne kartą bandė jį sunaikinti ar sužlugdyti. Tai primena ir po betono trinkelėmis palaidotas akmuo.
1457 m. dancigiečiai užpuolė Klaipėdą. Antpuolio metu buvo sudeginta viena pilies bastėja. Priešams atsivėrė kelias į Dangės upėje esantį uostą. Jiems pavyko pagrobti 14 iš Liubeko ir Hamburgo Vokiečių ordinui siųstų laivų su maistu bei kariuomene. Aštuonis iš jų su grobiu išplukdė į Dancigą. Likusieji 6 pagrobti laivai buvo sudeginti. Manoma, kad tuo metu akmenimis bandyta užversti Dangės žiotis ir taip nutraukti Klaipėdos laivybą.
Tačiau didžia bėda tapo vėlesnis dancigiečių antpuolis - 1520 m. gegužės 27 dieną, Sekminių ryte. Priešai atplaukė dviem holkais, dviem kreiseriais-achtais ir vienu šmaku. Dancigiečiai padegė miestą. Gaisras sunaikino pusę Klaipėdos.
Priešai pagrobė olandų laivą su vyno kroviniu ir gluosnio pelenais pakrautą Karaliaučiaus šmaką. Būtent tada jie akmenimis užvertė Dangės žiotis. Tokiu būdu laivyba upėje buvo apribota iki pat XIX a. pradžios. Uosto poreikiams imtos įsisavinti marių pakrantės. Tai keitė miesto siluetą, kuris plėtėsi prijungdamas priemiesčius greta vandens. Didieji burlaiviai buvo kraunami panaudojant nedidelius plokščiadugnius laivelius. Šie pasiekdavo Dangės uoste esančią muitinę ir pirklių sandėlius.
Stebinančios technologijos
Dangės užvėrimas negalėjo nejaudinti uostamiesčio gyventojų. Apie dancigiečių nugramzdintus akmenis telkėsi nešmenys ir upės žiotims grėsė užseklėjimas. Laimei, pavasariniai ledonešiai ir rudeniniai potvyniai nuo to apsaugojo. Miestiečiai svajojo vėl atverti kelią laivams į miesto branduolį, tačiau dar ilgai tai buvo neįveikiamas uždavinys.
1613 m. buvo gautas leidimas pagerinti laivybos sąlygas savo lėšomis, pasiūlyta iškeltus akmenis palikti tvirtovės reikmėms prie tvoros. Valdžia patikslino, kad akmenis iš "Didžiosios Dangės" sandėliuoti prie statinių tvoros prieš tvirtovę t. y. pietiniame upės rage. Deja, šį kartą geri norai atsimušė į galimybių ribas.
Reikalai pajudėjo tik 1740 m. vyriausiajam pylimų inspektoriui J. V. Suchodolez paraginus ir karaliaus iždui skyrus akmenų iškėlimo darbams 3 000 talerių. Dalį akmenų iškėlus įplauka pagilėjo nuo 6 iki 10 pėdų.
1746 m. buvo išvežta net 70 vežimų iškeltų akmenų. Tai atvėrė Dangės uostą, bet visų sunkumų neišsprendė. Didieji laivai negalėjo įplaukti dėl neiškeltų dviejų didžiulių akmenų. Vandens lygiui nukritus, sustiprėjus srovei, siaučiant audroms į juos susižalodavo ir kiti laivai.
Akmenimis atsikratyti bei išvalyti Dangės dugną pavyko tik praėjus pusšimčiui metų. 1818-1821 m. buvo iškelti paskutiniai 80 achtelių (1 achtelis = 3,5 kub. metro) po 216 pėdų akmenų. Stebina ne tik šių darbų apimtis, bet ir technologijos. Po vandeniu į akmenis buvo įsriegtos ąsos su žiedais. Prie žiedų pritvirtinus lynus jie buvo iškelti. Galima numanyti, kad tai padarė su nardymo varpu į upės dugną nusileidę narai.
Keli tokie akmenys buvo įkasti į žemę ir panaudoti kaip knechtai lynais laivus pritvirtinti prie krantinės. Vienas jų pergyveno burlaivių bei garlaivių epochos klestėjimą ir saulėlydį. Jo žiedas laikė ir užmarštin nugrimzdusio sovietmečio plaukiojančio restorano "Regata" lynus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą