Marija Černiauskaitė: artistu reikia gimti
Nuo 1953 metų, kai baigusi teatro studiją Vilniuje ji kartu su savo vyru Baliu Barausku atvyko į Klaipėdą, Marija sukūrė daugybę vaidmenų, ne vienas jų įėjo į Lietuvos teatro aukso fondą.
Skurdi buitis
"Teatro prožektorių spindesys, spektaklių kostiumų gražumas ar net prabanga - tai butaforija, kuri niekaip nesiderino su skurdžia artistų buitimi. Pagalvokite, kiek teatras gastroliuodavo! Pabandykite įsivaizduoti, kokie tada buvo mūsų keliai, o koks teatro transportas? Prisimenu, kad man atėjus teatras ilgokai, gal dvejus metus, neturėjo net autobuso, tad kelionėse mes glausdavomės sunkvežimyje kartu su dekoracijomis. Šaltam sezonui buvo pasiūtos tokios ilgos iki žemės šimtasiūlės su gaubtais. Sulįsdavome į jas, susėsdavome į sunkvežimį šalia dekoracijų ir kratydavomės per visą Lietuvą", - prisiminė M. Černiauskaitė.
Į ilgesnes gastroles, kurios paprastai būdavo vasarą, aktoriai veždavosi ir savo maistą, pietums ant "kerogazų" (žibalinių viryklių) virdavo bulves, kruopas, makaronus... Jų "viešbučiai" būdavo tos pačios klubų ar kultūros namų salių grindys... Bet svarbiausia, anot aktorės, kad juos visur šiltai priimdavo žiūrovai.
KURIOZAI. Marija Černiauskaitė prisiminė, kad vaidinant "Džiuljetą" netrūkdavo linksmų įvykių, kuriozų. "Kartą su Vytautu Kancleriu, vaidinusiu Romeo, klūpome priešais vienuolį (jį vaidino Juozas Paplauskas), bet per arti vienas kito. Kai vienuolis liepė mums pasibučiuoti, neišlaikėme pusiausvyros ir nugriuvome ant scenos grindų", - pasakojo ji. Asmeninio archyvo nuotr.
Skurdžią buitį M. Černiauskaitei ilgokai teko kęsti ir Klaipėdoje.
"Savo Džiuljetą, kuri iškart susilaukė tiek palankių kritikos vertinimų, sukūriau minėtame mažučiame kambarėlyje Jono gatvėje. Man tikrai pavyko vaidmuo, pamenu, net vertėjas Aleksys Churginas mane pagyrė, jo žodžiais tariant, buvau "neįtikėtina Džiuljeta". Režisierius Limantas reikalavo, kad eilės skambėtų kaip paprasta kalba, kad būtų aiškūs logiški kirčiai ir prasmė, kad nebūtų kalbos dirbtinumo. Kiekvienas sau mes ranka persirašėme Šekspyrą, kad tik pajustume, suprastume eiliuoto teksto prasmę. Argi šiandien kas nors taip darytų? Jaudulys? Taip, jo pakako, netgi nevilties, nes pati netikėjau, kad galiu būti Džiuljeta. Po spektaklio, kai visi pradėjo girti, sunku pasakyti, kas dėjosi su manimi. Po premjeros pervargusi grįžau namo, atsiguliau, bet netrukus pradėjau garsiai juoktis. Mano Balys net išsigando, o aš dar ilgai netikėjau, kad man pasisekė. Nemeluosiu: buvau pasakiškai laiminga. Juk man tebuvo dvidešimt treji", - pasakojo aktorė.
Netrukus po Šekspyro premjeros ji su B. Barausku persikraustė gyventi į kitą butą - senajame turguje.
"Mums davė du kambarius, kai atėjome apsižiūrėti - patiko. Tiesą sakant, ir rinktis nebuvo iš ko, tik kad plotas didesnis. Bet kol persikraustėme, kažkas iš to buto pavogė vonią, name buvo bendras tualetas pirmajame aukšte. Fantastiškos sąlygos! O ir turgus tada buvo kaip turgus, sakyčiau - kupinas egzotikos. Valstiečių arklių vežimai nuo anksčiausio ryto garsiai dundėdavo akmeniniu grindiniu, turgus buvo pilnas visokių garsų, kvapų - bliaudavo avys, kudakavo vištos, giedojo gaidžiai, gageno žąsys... Apie dvejus metus taip gyvenome, labai "kūrybiška" buvo aplinka", - prisiminė pokalbininkė.
Vadino šizofrenike
M. Černauskaitė prisiminė, kad vaidinant "Džiuljetą" netrūkdavo linksmų įvykių, kuriozų.
"Kartą su Vytautu Kancleriu, vaidinusiu Romeo, klūpome priešais vienuolį (jį vaidino Juozas Paplauskas), bet per arti vienas kito. Kai vienuolis liepė mums pasibučiuoti, neišlaikėme pusiausvyros ir nugriuvome ant scenos grindų. Kitą kartą, kai mano Džiuljeta jau gulėjo mirusi, priėjo herojės tėvą vaidinęs Kazys Juršys ir supainiojo tekstą. Užuot pasakęs "sustingo kūnas, kraujas nebetvinksi..." pasakė "dingo kūnas..." Visi ėmė juoktis, neišlaikiau "mirusi" ir aš", - šypsojosi aktorė.
M. Černiauskaitė svarstė, kad galbūt jos charakteris, prigimtis tokie, jog nesileisdavo į konfliktus, neaštrindavo situacijų.
"Gal todėl teatre visos mano geriausios, artimiausios draugės buvo vyresnės moterys - Emilija Platušaitė, Vanda Lietuvaitytė, Janina Budrikaitė, Laima Kerniūtė. Jomis aš visada labiau pasitikėdavau, prie jų visada traukė, o jos atsilygindavo tuo pačiu - širdies šiluma, paprastais ir gerais gyvenimo patarimais. E. Platušaitė - mūsų tikra motušėlė. Kai neturėdavau pinigų, ji visada paskolindavo. Visais laikais ko buvo vertos artistų algos... Su Platušaite ypač daug laiko kartu teko praleisti, nuoširdžiai bendrauti", - pasakojo aktorė.
M. Černiauskaitė neslepia, kad daugeliui įdomu, kaipgi jai ir B. Barauskui, kartu pragyvenusiems jau ne vieną dešimtmetį, pavyko spektaklyje "Kas bijo Virdžinijos Vulf?" parodyti tokią neapykantą, pagiežą, pasibjaurėjimą vienas kitam.
"Ne vienam atrodė, kad mūsų rankose (ypač tai būdavo taikoma man) tuoj atsiras peiliai ir konfliktas realiai scenoje baigsis mažų mažiausiai žmogžudyste. Aš tai paaiškinu paprastai: juk tai buvo tik žaidimas. Viskas scenoje žaidimas, mes, artistai, režisieriaus valia žaidžiame, režisierius viską tvarko, nurodo, reguliuoja. Po "Virdžinijos" mane daug kas vadino tikra šizofrenike. Aš suprantu kodėl. Todėl, kad visada taip įsijausdavau į vaidmenį, kad manęs pačios kaip ir nebelikdavo. Dar seniai seniai pirmasis tą pastebėjo Limantas, kai statėme "Džiuljetą". Tame spektaklyje aš turėjau durklą. Kad ir butaforinis, bet jis buvo metalinis. Aš taip įsijausdavau, taip pasišvaistydavau tuo durklu, kad ant mano partnerio kūno mėlynės likdavo. Tada režisierius mane apsaugojo nuo nuodėmės - metalinį pakeitė į medinį. Taip saugiau", - pasakojo aktorė.
Ji svarsto, kad teatro režisieriai, matyt, turi ne visiems mirtingiesiems įprastą savybę - pastebėti aktoriuje tai, ko jis pats nemato, nejaučia, apie save nežino.
"Kartą režisierius Vytautas Čibiras, pamatęs mane spektaklyje "Koriolanas", pasakė tiesiai ir paprastai: "Aš pastatysiu su tavimi tokį spektaklį, kad... Matau, jaučiu, kad tavyje tūno demonas." Ir net keletą kartų susitikus jis tai pakartodavo. Jeigu ne Čibiras, niekada nebūčiau atlikusi tokio vaidmens. Kažkaip nejučia atėjo laikas, kai po Mortos vaidmens "Mindauge" (jo premjera įvyko 1969 metų kovą) aš ilgai negaudavau rimtų, pagrindinių vaidmenų. Todėl esu dėkinga Čibirui. Visgi su juo dirbti buvo baisu! Kaip jis rėkdavo ant mūsų! Būdavo, einame su Baliu į repeticiją ir kalbamės tarpusavyje: ar jis ir vėl rėks ant mūsų? Šaukdavo, rėkdavo, "lauždavo" mus taip, kad... Kai tik pajausdavo, kad repeticijoje pradedame atsipalaiduoti, prieidavo ir tiesiog rankomis rodydavo: "Ką tu čia taip? Kalbi iš gerklės, iš galvos, o reikia iš pilvo, iš vidurių, iš tavo esmės!" - prisiminė pokalbininkė.
Koks turi būti artistas?
"Kiek dirbau teatre, kiek statėme įvairių spektaklių, nėra buvę, kad premjerą, patį pirmąjį spektaklį būtume rodę svetimoje scenoje. O čia taip įvyko. 1978 metų rugpjūtį, kaip įprasta sugrįžus po vasaros atostogų, būdavo ilgesnės gastrolės. Tais metais gastroliavome Kaune, vaidinome tuometinės Dirbtinio pluošto gamyklos salėje. Ten apie savaitę ir vyko paskutinės, baigiamosios "Virdžinijos" repeticijos. Mes, artistai, gyvenome viešbutyje, o Čibirui net viešbutis nebuvo užsakytas. Ilgiau nei savaitę gyveno jis toje "pluošto" scenoje, užkulisiuose ant sofutės ir miegodavo. Su ta "Virdžinija" apskritai daug keistų dalykų dėjosi. Dėl mums nežinomų priežasčių labai vėlavo dekoracijų gamyba, net atvažiavus į Kauną daug kas nebuvo padaryta. Premjera jau čia pat, o tikrų dekoracijų nėra! Dar Klaipėdoje buvo pagamintos užkulisių uždangos, nudažytos dailininkės Nadeždos Gultiajevos nurodyta spalva. O kai jas impregnavo nedegiu skysčiu, uždangos liko baisios, dėmėtos, Gultiajeva taip įsižeidė, supyko, kad buvo pareikalavusi net savo pavardę išbraukti iš spektaklio statytojų", - pasakojo M. Černiauskaitė.
Anot jos, kai repeticijų metu su Baliu sunkiai sekdavosi žaisti priešiškas aistras, neapykantą, pyktį, Čibiras tuoj pastebėdavo: "Juk judu kartu pragyvenę ne vieną dešimtmetį. Maryte, negi tu neturi už ką jam dėti į snukį?"
Tame spektaklyje aktorė iš pradžių vaidino be peruko, bet kai gastrolėse Panevėžyje Balys ją pavilko už plaukų, ji netrukus po to pradėjo naudoti peruką.
"Virdžinijoje" turėjome puikius partnerius - Ireną Simonaitytę ir Vytautą Alsį, o pastarajam išėjus iš teatro - velionį Valentiną Klimą. Spektaklis gyvavo ilgokai, jis ir mums, artistams, ir publikai paliko gerą prisiminimą", - sakė M. Černiauskaitė.
Paklausta, koks, anot jos, turi būti artistas, ji sako, kad viena yra išsilavinimas, mokslai, profesinio meistriškumo kėlimas, bet artistu reikia gimti.
"Man atrodo, kad šiandien teatras pasuko nelabai įdomiu keliu, dingo psichologinis gilumas, į žiūrovų salę artistų siunčiami išgyvenimai. Teatras ėmė panašėti į kažkokį cirką. Suprantu, kad ir tokiame teatre reikalingi aktoriniai sugebėjimai. Tačiau ar šiandien po spektaklių vaikigaliai lauks už teatro kampo, kad nuoširdžiai patikėję sceniniu reginiu galėtų sumušti artistą už įtaigų vaidmenį? Jeigu būčiau vaikas ir matyčiau dabartinius spektaklius, nesvajočiau tapti aktore. Teatras turi būti paslaptis, legenda, svajonė, siekiamas ir nepasiekiamas tikslas", - sako M. Černiauskaitė.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą