Petro Lapės pėdsakais

Ta proga "Vakarų ekspresas" pradeda artimųjų ir bendražygių atsiminimais paremtą rašinių ciklą apie P. Lapę.

Pats P. Lapė mėgdavo "žaisti" savo pavarde: "Į vilkų rujas nesidedu, aš Lapė, gudrumu su vilkais besitvarkanti...". Lenkijoje jis prisistatydavo "Pan Lis." "Aš Lapė, o ne šuo, uodegos nevizginu." "Aš - Lapė, galiu ir įkąst." Ir kiekviename tokiame jo "žaidime" su savo pavarde buvo tiesos...

Kopė ir mėšlą

Dvarininko nuo Veiviržėnų sūnus P. Lapė karo metais slapstėsi miškuose - ir nuo vokiečių, ir nuo rusų. Ir buvo bene pirmasis civilis gyventojas, įriedėjęs į Klaipėdą 1945 m. sausio pabaigoje. Mat, palankiai susiklosčius aplinkybėms, pritapo prie kariškių, vežančių produktus į dūmais po sprogimų tebetvoskiantį uostamiestį.

Buvo tiems laikams gana raštingas (lietuvių kalbos mokė pati Salomėja Nėris!) ir sportiškas (futbolo kamuolį spardė su būsimu Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi), tad labai greitai prigijo griuvėsių kupiname mieste. Jau 1946 m. buvo paskirtas Vytauto Landsbergio 1936 m. projektuotų Klaipėdos sporto rūmų direktoriumi.

Iki tol tuose rūmuose sovietų karininkai laikė arklius. Tad P. Lapės "karjera" prasidėjo nuo "arklidėse" prisikaupusio mėšlo kuopimo.

Aukojo partizanams

Sporto rūmuose sargu dirbo Juozas Visockis, su kuriuo direktorius susidraugavo taip, kad net taurelę "padarydavo". Kartą sargas prasitarė renkąs aukas partizanams. P. Lapė paaukojo, bet patarė į aukų lapą rašyti ne pavardes, o pravardes - laikai tokie, kad bemat į Sibirą būtum išbildintas, o gal net sušaudytas.

Kai 1949 m. pavasarį iš sporto rūmų kabineto dingo rašomoji mašinėlė, bemat prisistatę kagėbistai ieškojo ja spausdintų atsišaukimų autorių. P. Lapė suvokė, kieno tai galėtų būti darbas, bet liežuvio neatrišo. Viską ištarškėjo J. Visockio bičiulio, su kuriuo tuos atsišaukimus sargas spausdino, žmona.

Atsibusdavo apsikabinęs stulpą

Būdamas be galo smalsus bei imlus P. Lapė suvokė, kad ir kaip patinka bėgimas, futbolas bei visoks kitoks sportas, reikia kokio nors tvirtesnio pagrindo po kojomis. Tad 1950 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą (KPI) semtis inžinieriaus architekto specialybės žinių.

Pasak jo kolegų architektų ir inžinierių, P. Lapė, skirtingai nuo kitų Klaipėdos architektų, buvo retas inžinerinių ir architektūrinių žinių junginio kamuolys. Esą papaišyti kiekvienas architektas moka, o štai išmanyti inžinerinę, konstrukcinę pusę - ne kiekvienam duota.

Apie studijas KPI "Vakarų ekspresui" yra pasakojęs pats P. Lapė.

"Mes su būsimu prezidentu Algirdu Brazausku mokėmės Kauno politechnikos institute. Jis studijavo hidrotechniką. Aš - architektūrą ir inžineriją. Bendravimas toks būdavo: susitikdavom fakultetų krepšinio varžybose. Jis žaidė už hidrotechniką, aš - už statybą. Taip ir stumdydavomės aikštelėje. Mano rankos, klausykit, 3 centimetrais ilgesnės nei normalaus žmogaus. Aš tuomet dar buvau įsitaisęs dirbti fabrike - guminės avalynės cecho meistro pavaduotoju naktinėje pamainoje. Galite įsivaizduoti, koks gyvenimėlis buvo. Paskaitų po vienuolika valandų būdavo. Eidavau iš fabriko namo ir pabusdavau apsikabinęs stulpą. Atsimerkdavau, apeidavau apie jį ir vėl miegodamas eidavau namo. Tuomet gyvenau pas fabriko darbininkus Vilijampolėje - turėjau kambarį. Tačiau jis net žiemą buvo nekūrenamas, todėl guldavausi su paltu, o "užsiklodavau" braižymo lenta... Ketvirtą ryto grįžęs, aštuntą keldavausi, nes devintą reikėjo būti paskaitose", - 2007-aisiais pasakojo P. Lapė.

Karjeros laiptai

Baigęs studijas P. Lapė nebuvo išgrūstas kur nors į Sovietų sąjungos platybes, kaip "nuskilo" kai kuriems jo kurso draugams, o paskirtas į Klaipėdą, nes jau buvo vedęs klaipėdietę - pirmąją žmoną, anglų kalbos mokytoją.

1956-1957 m. P. Lapė dirbo Klaipėdos tarprajoninio skyriaus architektu. Netrukus tapo Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto vyriausiojo architekto pavaduotoju. Jo karjeroje buvo ir Klaipėdos kombinatas "Dailė" (vyriausiasis inžinierius), ir Klaipėdos statybos trestas (vyriausiasis technologas ir architektas).

Kaupėsi jau ne teorinės, o praktinės žinios. Didžiausią miesto projektavimo, vystymo architektūrinę naštą jis pakėlė 1965-1982 m. vadovaudamas Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriui. Tuo pat metu projektavo ir Lietuvos jūrų muziejų-akvariumą. Dieną - biurokratiniai tarnybos reikalai, naktimis - prie braižymo lentos bute I. Kanto gatvėje.

Idėja gimė 1969 m.

Kadaise su "Vakarų ekspreso" žurnalistais kalbėdamas apie Jūrų muziejų-akvariumą P. Lapė prisiminė, jog vietą, kur turėtų būti pastatytas muziejus, jiedu su tuometiniu Klaipėdos miesto vadovu Alfonsu Žaliu "surado" išėję iš restorano į lauką atsivėdinti (restorane buvo perdegęs ventiliacijos variklis).

Jis pasakojo, kad A. Žalys tada paklausė, ar girdėjęs, jog akvariumą galvojama statyti Palangoje.

"Na, sakau, vasarą į Palangą gal ir suvažiuoja apie 300 tūkstančių žmonių, tačiau žiemą ten nieko nebus. Reiktų, sakau, pasižiūrėti tą Kopgalio švedų tvirtovę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą joje buvo uosto darbininkų šeimų būstai, o hitlerininkams susprogdinus tvirtovės redutą, pokario vaikai jame ieškodavo šovinių", - prisiminė P. Lapė.

Po 10 metų "žodis tapo kūnu". Jis ne tik projektavo Jūrų muziejų, bet ir sukūrė vandens tiekimo į baseinus technologiją. Pirma - akvariumui, paskui - ir delfinariumui.

Tandemas visam gyvenimui

Statant Jūrų muziejų, o vėliau ir delfinariumą, reikėjo ne tik architektūrinių ir inžinerijos žinių, bet ir konstrukcijų išmanymo. Šioje vietoje P. Lapė, o gal ir atvirkščiai, už parankės griebė inžinierių statybininką Tautvydą Tubį, tuomet dirbusį Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus grupės vadovu. Su juo ir "burdavo" ties brėžiniais, kokių tų atramų ir konstrukcijų reikia. O paskui "duodavosi" po gelžbetonio, Vakarų, Bandomąją laivų remonto įmones, "Baltijos" laivų statyklą, Namų statybos kombinatą, kur atrasdavo galvotų vyrų, sugebėjusių jų fantazijas ir apskaičiavimus įgyvendinti.

Šiam objektui skirtos idėjos gimdavo gal P. Lapės, gal A. Každailio, o gal ir paties Vykdomojo komiteto pirmininko A. Žalio galvoje. Kartais jos išsirutuliodavo per karščiausius ginčus, barnius ir net nesantaikas. Bet išsirutuliodavo ir būdavo įgyvendinamos, nors nei ambicingasis P. Lapė, o tuo labiau A. Žalys neskubėdavo savo pozicijų užleisti ar nuomonių keisti...

Nors 1982 m. P. Lapė buvo ištrenktas iš Miestų projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus vadovo balno, inžinerinė-konstrukcinė-architektūrinė bičiulystė su T. Tubiu tęsėsi ir statant delfinariumą, ir P. Lapei "buriant" tilto per Kuršių marias, Šventosios uosto projektus, kurie nebuvo įgyvendinti. Darbo ir širdies į juos užsispyrėlis P. Lapė buvo įdėjęs nemažai.

Bus daugiau

Informacija

Šis ir kiti rašiniai apie P. Lapę rengiami remiantis jo kolegų, bendražygių Aloyzo Každailio, Tautvydo Tubio, Laimos Šliogerienės, Algimanto Eino, Stasio Prikockio, našlės Astos Lapienės, dukters Simonos Lapytės-Vasiliauskienės prisiminimais.