Iki rugsėjo 2 d. vyksiančioje parodoje bus pristatomas Lietuvos jūrų muziejuje saugomas unikalus Teodoro Reingardo (1883-1947) rankraštis - prisiminimai, apimantys gyvenimo įvykius nuo vaikystės iki 1946 m. ir atskleidžiantys šios asmenybės nuopelnus Lietuvos jūreivystei tarpukariu.
Muziejų šis rankraštis pasiekė įvairiais keliais. Nemažą dalį iš JAV persiuntė tarpukario prekybinio laivyno šturmanas, Lietuvos jūreivystės istorinių dokumentų rinkėjas Romanas Vilčinskas-Vilkas. Likusią dalį T. Reingardo prisiminimų muziejui perdavė jūrų kapitonas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Juozas Karvelis.
Pernai, siekiant išsaugoti unikalų, išliekamąją istorinę vertę turintį dokumentą, rankraštį restauravo Mažosios Lietuvos muziejaus specialistė restauratorė Jolanta Mažeikaitė. Didžioji dalis atsiminimų rašyta cheminiu pieštuku, kiek mažiau - rašalu, keli išlikę lapeliai užpildyti paprasčiausiu pieštuku.
Šioje parodoje pristatoma dalis iš 796 atsiminimų lapelių, rašytų rusų kalba. Jie lyg mozaikos dalelės vaizdžiai užpildo tarpukario Lietuvos jūreivystės istorijos spragas.
ABSOLVENTAS. 20-metis Teodoras Reingardas - Peterburgo Jūrų korpuso absolventas su paradine Rusijos imperatoriškojo karinio laivyno uniforma.
Nuo Ukmergės iki kreiserių
T. Reingardas gimė Ukmergėje, vaikystę praleido Kaune. Čia 1892 m. įstojo į gimnaziją.
"Kai buvau berniukas, neturėjau supratimo nei apie elektros lemputę, nei apie gramofoną, bevielį telegrafą, rentgeno spindulius, kinematografą, tramvajų, automobilį, povandeninį laivą, aeroplaną, net apie bedūmį paraką. Viso to tada nebuvo", - rašė jis atsiminimuose.
Pačioje XIX a. pabaigoje T. Reingardas baigė Polocke (Baltarusija), o kiek vėliau - ir Sankt Peterburge (Rusija) jūreivystės mokslus. Sulaukęs 20 metų jau užsitarnavo Rusijos pirmąjį jūrų karininko laipsnį.
XX a. pr. jis tarnavo Rusijos imperijos laivyno minų kreiseryje "Vojevoda". Dėl išskirtinės nuovokos ir greitos reakcijos buvo paskirtas aštuonių laivų divizijos vadu. Didžiausias tuometinis jo pasiekimas - kapitono vieta kreiseryje "Jaroslavna". Pasak jo - "geriausiame laive ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje".
1917 m. pradžioje prasidėjęs valdžios perversmas kardinaliai pakeitė Rusijos laivyne tarnavusių jūrininkų gyvenimus. T. Reingardas nuo raudonojo teroro su šeima pasitraukė į Ukrainą, vėliau su broliu - į Konstantinopolį (šiandieninį Stambulą). Pabėgėlio lemtis slėgė išdidų kapitoną.
"Beteisė, negarantuota dabartis ir neapibrėžta, niūri ateitis" - rašė jis.
Kuriant Lietuvos laivyną
Į Lietuvą T. Reingardas grįžo 1922 m. pavasarį. Įstojo į Lietuvos kariuomenę, kur jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.
1923 m. pradžioje Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos ir nuo tada aktualiausiu šalies klausimu tapo atgauto neužšąlančio Klaipėdos uosto eksploatavimo bei valdymo galimybės. Nors tų dienų įvykiai T. Reingardo atsiminimuose neapžvelgti, žinoma, jog jis iš karto ėmėsi jūrinių reikalų - aktyviai dalyvavo steigiant Jūrininkų sąjungą bei Jūrų skyrių Kauno aukštojoje technikos mokykloje. Čia jam buvo paskirtos fizikos bei specialiosios navigacijos dėstytojo pareigos.
Siekdamas skleisti jūrinę žinią, 1928 m. su bendraminčiais išleido jūrinį žurnalą "Inkaras". Nors pasirodė tik trys "Inkaro" numeriai, žurnalo redaktoriumi buvęs T. Reingardas visuomenei tuomet tiesmukai skelbė, jog "jūra - bendra ganykla, kurioj visos ūkiškos tautos takina savo bandas". Po tokiais šūkiais slėpėsi jo didžiausias noras - sukurti jūrinį laivyną su nepriklausomos Lietuvos vėliava.
Idėja tikrove virto 3-iojo dešimtmečio pabaigoje įsteigus Lietuvos garlaivių ir prekybos akcinę bendrovę "Lietgar". Bendrovei viena Vokietijos laivininkystės kompanija tuomet išnuomojo du garlaivius. Didelėse iškilmėse laivai perkrikštyti "Klaipėda" ir "Palanga". Pastaruoju laivu daugiau kaip dvejus metus plaukiojo pats T. Reingardas. Jau vėlesniais metais rašytuose atsiminimuose plaukiojimus "Palanga" kapitonas įvardijo kaip vienus geriausių savo gyvenimo metų, nepaisant to, jog "daug ilgų valandų teko budėti tiltelyje ir ištverti nemaža audrų bei štormų". Deja, dėl visuotinės ekonominės krizės 1932 m. "Lietgar" bendrovė, neįstengusi sumokėti uosto mokesčių ir draudimo už laivų stovėjimą, buvo likviduota.
Ryškus T. Reingardo indėlis ir modernizuojant Šventosios uostą, kovojant su jūrų kontrabandininkais.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą T. Reingardas buvo įkalintas, iš kalėjimo perkeltas į Kauno IX fortą. Iš jo 1941 m. birželio 24 d. jam pavyko pabėgti.
"Viskas aplink be galo niūru. Sėdžiu vienas ir prisimenu vaikystės ir jaunystės metus", - taip jis rašė apie gyvenimą Vokietijoje, kur ir mirė 1947 m.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą