36 kadrai. Raimundas Urbonas
36 kadrai. Raimundas Urbonas

Euroremontai "suvalgė" romantiką, kurią R. Urbonas įžvelgė senuose, mažuose, aptriušusiuose būstuose.

Tik atvykęs į Klaipėdą susidūriau su Raimundo Urbono fotografija. Paskui sužinojau, kad šio fotografo jau nebėra, tačiau daugelis menininkų jį vis prisimindavo. Jokio albumo apie R. Urboną nebuvo, ir apskritai informacijos apie jį buvo labai mažai, ji išbarstyta. Ir jo nuotraukos taip pat labai išbarstytos.

Kai uždarė rekonstrukcijai Klaipėdos dramos teatrą, paskambino fotografas Algirdas Darongauskas ir pasakė, kad teatre yra daug R. Urbono fotografijų ir jas išmes, reikia gelbėti. Teatro butaforininkas perdavė mums didelę dalį R. Urbono archyvo, ne tik nuotraukų, bet ir negatyvų.

Remigijus: Beje, pats Ignas man kažkuo labai panašus į Raimundą, jo kalbėjimo maniera, gestikuliavimas. Žiūrėdamas į jį aš prisimenu Urboną.

Kokio dydžio R. Urbono fotografijų archyvas?

Remigijus: Labai didelis, tūkstančiai negatyvų, gal dar daugiau. Raimundas labai tvarkingai archyvuodavo savo negatyvus. Jie tvarkingai sudėti į dėžutes, su užrašais.

Fotografuodamas Urbonas neperstatinėdavo daiktų. Jis fiksuodavo tai, ką matė. Fotografuodamas jis visada sakydavo tik tiesą, niekada nemeluodavo.

Ignas: Raimundas darydavo daug to paties kadro skirtingo dydžio dublių. Tarp nuotraukų yra ir daug šiukšlių, šiaip kadrų iš bohemos gyvenimo, kaip pavyzdžiui, dailininkas Arvydas Karvelis geria alų.

Kada R. Urbonas pradėjo fotografuoti?

Remigijus: Jo mama pasakojo, jog jis pradėjo fotografuoti dar vaikystėje. Savo kiemo, klasės draugus. Fotografavo keliaudamas drauge su hipiais. Hipių kadrai padaryti 1982-aisiais. Į Fotomeno sąjungą R. Urbonas buvo priimtas 1988 m. Manyčiau, kad fotomenus R. Urbonas pradėjo kurti maždaug nuo 1985-1986 m.

Hipių ciklas "iššoka" iš knygos konteksto. Tarp dominuojančių juodų ir baltų puslapių jis paženklintas žydra spalva.

Ignas: Ignas: Hipių kadrai nėra profesionalūs, tačiau jie kultiniai vien dėl savo auros. Man atrodo, kad Urbonas - vienintelis fotografas Lietuvoje, kuris padarė hipių ciklą. Beje, tai vienintelis jo ciklas, kurį galima vadinti išbaigtu, nors pradėtas jis buvo nesąmoningai, o užbaigtas jau turint tam tikrą matymą ir idėją.

Remigijus: Keliaujant su draugais tiesiog atsiminimui darytas nuotraukas Urbonas vėliau sukarpė, iš naujo komponavo, klijavo, spalvino.

Ignas: Labai įdomu tas nuotraukas žiūrėti, suklijuoti fragmentai krenta, pačios fotografijos blunka. Tarsi epocha traukiasi iš abiejų galų. Mažėja to laikmečio liudininkų ir fotografijos, kuriuose jie įamžinti, nyksta.

Kaip atrinkote fotografijas knygai iš viso didžiulio archyvo? Kokiais principais vadovavotės rašydamas tekstus?

Ignas: Čia man labai padėjo Remigijus, nes sudarant tokią knygą neužtenka vien dizainerio žvilgsnio ar fotografijos ir teksto atitikimo, reikia ir fotografinio matymo.

Remigijus: Ši knyga kaip Urbono fotojuostelė. Joje yra visko.

Ignas: Tik pažvelgęs į Urbono fotografijas gali pagalvoti, jog jis specialiai montavo kadrus, tačiau jam tai nerūpėjo.

Remigijus: Dubliuodamas kadrus jis negalvojo, kaip jie atrodys vienas šalia kito. Manau, kad tai gyvenimo atsitiktinumas. Ši diena pateikė viena, kita diena duos kita. Jo fotografija sudėliota iš fragmentų. Toks yra ir pats gyvenimas - tik daug mažų įvairių fragmentų. Jame nėra jokios koncepcijos, nėra tąsos. Manau, kad jis norėjo, jog kiekviena fotografija kalbėtų apie tą būseną, momento jausmą.

Ignas: Todėl ir sudarydamas šią knygą nesilaikiau chronologinio principo, nes chronologijos nėra ir R. Urbono kūryboje. Nebuvo taip, kad jis, pradėjęs fotografuoti miestelių ciklą, jį fotografuotų iki galo, o paskui imtųsi kito ciklo. Jis paraleliai fotografavo daiktus, Lietuvos miestelius, Prūsiją... R. Urbono fotografija - tai kelio ieškojimas, neturint orientyro.

Norėjau sudaryti šią knygą užrašų knygutės principu, sumiksuoti fotografinius ir literatūrinius kadrus. Ėmiau interviu iš žmonių, kurie pažinojo Raimundą, iš kritikų, fotografų. Norėjau, kad knyga būtų vartoma, kad tekstas neužgožtų fotografijų, kad nebūtų akademiškas.

Remigijus: Fotografija R. Urbonui buvo natūrali gyvenimo būtinybė. Jis visada su savimi nešiodavosi fotoaparatą ir fotografuodamas niekada neperstatinėdavo daiktų. Jis fiksuodavo tai, ką mato. Fotografuodamas jis visada sakydavo tik tiesą, niekada nemeluodavo.

Ignas: Ir ne tik dėl to, kad jis nerežisuodavo kadro. Galima juk ir nerežisuojant nufotografuoti kokį nors kampelį gražiau nei jis atrodo iš tikrųjų. Jis sugebėdavo išlukštenti iš buities natūrą, kuri ir praėjus 10-15 metų neatrodo banali.

Šiandien atidaromoje R. Urbono parodoje - fotografijų ciklas iš Berlyno. Kuo jis įdomus?

Ignas: R. Urbono santykis su Berlynu man buvo labai įdomus atradimas. Berlyne jis kitoks, Raimundo yra mažiau. Nors išlieka ta pati fotografavimo maniera, tačiau Vakarų erdvė jam akivaizdžiai per didelė. Man pasirodė, kad Berlynas - ne jam.

Neatsitiktinai Berlyne padarytų fotografijų serijoje yra atskiras ciklas "Kelyje", kuris buvo nufotografuotas viename bute. Butas yra priešremontinės būklės. Remontai visada visur yra kažkuo panašūs. Viskas išdaužyta, išdraskyta. Būtent tą erdvę jis galėjo labiau pritaikyti prie savo formato, tik čia jis galėjo "iščiupinėti" detales. Nors kažin ar jis daug laiko praleisdavo "čiupinėjimui", greičiau darydavo tiesiog daug kadrų ir pataikydavo.

Remigijau, Berlyne fotografavote ir jūs, Rolandas Rastauskas šiame mieste rašė esė. Kodėl mūsų pajūrio menininkų keliai veda į Berlyną?

Remigijus: Gal tai, kad gyvename Klaipėdoje ir jaučiame tiesioginį ryšį su vokiška kultūra. Kai tik atsidarė sienos, vokiečiai pirmiausia atvažiuodavo į Klaipėdą, nepuldavo į Vilnių, Kauną. Taip atsirado pirmieji kontaktai.

Ignas: Man atrodo, kad Berlynas R. Urbonui buvo svetimas.

Remigijus: Dvasiškai artima jam buvo Prūsija. Tai buvo jo Meka.

Manau, kad R. Urbono Prūsijos peizažams netinka jūsų paminėti uždaros erdvės kriterijai. Tos fotografijos - kitokios. Kodėl?

Ignas: Fotografo Sauliaus Paukščio pastebėjimu, Prūsijos fotografijos buvo logiškai išmąstytas ėjimas užsakymo link. Kita vertus, jis mylėjo šį kraštą ir jautėsi jame gerai. Nemanau, kad yra blogai tai, kuo tiki, paversti Biblija ir ją išleisti.

Remigijus: Nežinau, nuo ko prasidėjo ta istorija, tačiau vėliau Urbonas sąmoningai važinėdavo į Prūsiją. Dabar tai būtų pavadinta projektu. Tada mes dar tokio žodžio nenaudojome. Prūsija buvo užsakytas dalykas. Vokietijoje turėjo išeiti albumas. Buvo sugalvotas ir jo pavadinimas, ir nuotraukos atrinktos. Deja, knyga, kurios taip laukė R. Urbonas, taip ir nepasirodė. Leidykla subankrutavo, dingo visi negatyvai.

Jis net mašinytę toms kelionėms nusipirko. Beje, jo mašinos istorija, manau, - gana iškalbinga. Vokietijoje nusipirko žigulius už 100 markių ir neturėdamas vairuotojo teisių, pats pirmą kartą atsisėdęs prie vairo grįžo į Lietuvą. Pervažiavo per visą Vokietiją, ir niekas jo nesustabdė, niekam nekilo jokių įtarimų. Paskui Urbonas dar turėjo "golfuką", kurį Lenkijoje sudaužė, nes į jį įvažiavo šiukliavežis. Toks buvo Urbonas.

Ignas: Tikrai negalėtum pavadinti jo ramiu žmogumi.

Ar egzistuoja R. Urbono fotografijos tęstinumas?

Ignas: Mokinių jis nepaliko. Ir jo fotografavimo manieros tąsos aš neįžvelgiu. Prieš jį "nuobodulio" fotografijos estetiką nagrinėjo Budvytis, Balčytis, Zinkevičius. Urbonas užbaigė.

Remigijus: "Nuobodulio" estetika savo rėmuose ir dabar egzistuoja, tačiau naujų srovių neatsiranda. Po Urbono neatsirado naujų fotografų, kurie eitų tuo keliu.

Ignas: Taip pat, kaip pasibaigus pankroko erai, dar atsirado "Nirvana". Ji sugrojo savo kultinius kūrinius ir po to jau nieko įdomaus šioje kryptyje neatsirado. Urbonas neišrado nieko naujo, tačiau sugrojo paskutines savo variacijas.

Remigijus: Galbūt todėl, kad pasikeitė pati aplinka. Ji tapo labai atvira. O Urbonas fotografavo viską labai uždaroje erdvėje. Fotografavo savo penkių kvadratų kambarėlyje arba Klaipėdos erdvėje ir net Berlyne jis nesiblaškė ir nieko neieškojo.

Ignas: Urbono gyvenimas pasibaigė lūžio taške. Keitėsi epocha, pradėjo rastis naujos fotografijos technologijos, pakoregavusios fotografų ne tik darbą, bet ir matymą. Pavyzdžiui, jaunosios kartos fotomenininkai dabar fotografuojantys griuvėsius mato juos visai kitaip. Jiems būdinga plakatinė maniera, paviršiaus estetika, platus diapaoznas. Urbono kūryboje ypač svarbios detalės.

Analizuojant R. Urbono gyvenimą ir kūrybą man iškilo egzistencinis klausimas - ar galėjo menininkas su tokia charakterio sankloda, su tokiais tikslais, imdamasis tokių siužetų ir impresionistinės jų vaizdavimo manieros išgyventi iš meno, kai laikai pasikeitė? Kai euroremontai "suvalgė" tą romantiką, kurią jis įžvelgė senuose, mažuose, aptriušusiuose būstuose. Kai žmonės romantiką prarado drauge su savo laisvu laiku. Manau, kad pasaulis nuo Urbono pasitraukė.

Sidebar placeholder