Nežinau, gal atsirado daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.
Ar prieš išeidamas į sceną dar vis jaučiate nerimą, baimę?
Prieš išeinant į sceną aktoriaus temperatūra keliais laipsniais pakyla. Tiesa, niekada nematavau, bet jaučiu simptomus - drebulys ir visa kita. Tos pakilusios temperatūros labai reikia. Taip sušildomas žiūrovas.
Pats aktorius, prieš išeidamas į sceną, šilumos neieško. Priešingai - draskosi, blaškosi. Jūs irgi?
Aktorius - atvira žaizda. Jis - lyg lakmuso popierius, sugeriantis viską, kas vyksta aplinkui tam, kad vėliau išspinduliuotų žiūrovui. Žinote, ta žaizda negali užgyti. Tik tada kažkas išeis. Tarkim, kurį laiką spektaklis nevaidinamas. Kad sugrįžtum į jį, reikia vėl plėšti nuo žaizdos pleistrą. Sudėtingas procesas. Sunku paaiškinti.
Kiek laiko užtrunkate kurdamas vaidmenį?
Negaliu suskaičiuoti dienų ar valandų, nes procesas niekada nenutrūksta. Atrodo, jog su premjera vaidmens kūrimas turėtų baigtis. Deja... Vienintelis kelias atsiriboti nuo to - užsiimti kitu darbu. Žodžiu, nonstopas.
Taip galima pasidaryti priklausomam nuo teatro.
Pasakymas "priklausomas nuo teatro" man artimas tik gerąja šio žodžio prasme. Blogo į save neįsileidžiu. Išmokau užsidaryti. Aktorius - trapus, todėl reikia saugotis. Atsiveriu tik kai išeinu prieš žiūrovus.
Ar režisierius O. Koršunovas jums, kaip aktoriui, buvo lyg gaivus oro gurkšnis?
Joks O. Koršunovas, E. Nekrošius ar R. Tuminas už mane vaidmens nesukurs. Viską reikia daryti pačiam. Dirbdamas su O. Koršunovu, vaidmenį kūriau taip pat kaip ir kitus. Kiekvienai repeticijai pasiruošdavau ir siūlydavau. O. Koršunovas yra iš tų režisierių, kuris pastebi, ką tu naujo atnešei, pasiūlei. Kai tave pastebi, nebijai siūlyti.
Tai - tikroji aktoriaus kūryba?
Tai - bendraautorystė. Aktorius negali būti be režisieriaus, o režisierius - be aktoriaus.
Ar jaučiate režisierių meilę aktoriui?
"Šaltame vaike" O. Koršunovas išryškino aktorių. Vėliau nuo kritikų ir kolegų jam kliuvo - kur ta režisūra? Spektaklyje stiprūs aktoriniai darbai, o "Šaltas vaikas" veikia žiūrovus - tai ir yra režisūra.
Spektaklis - ansambliškas. Tai labai vertinu. Panašu į sportą, kur svarbus komandinis žaidimas.
Ar šiame gyvenime dėl ko nors gailitės?
Vienu metu buvau susidomėjęs kino režisūra. Rašiau scenarijus. To daryti visiškai nemokėjau, bet buvo beprotiškai įdomu. Bandžiau stoti į aukštuosius kino režisūros kursus, kuriuos tuo metu rinko A. Žebriūnas ir V. Žalakevičius. Stojau pas A. Žebriūną, nes pas V. Žalakevičių nesiryžau. Dabar manau, kad padariau klaidą.
Apie aktorystę nesvajojau. Buvau gatvės vaikas, kuris kieme spardė futbolo kamuolį nuo 8 ryto iki 11 val. vakaro. Tada atrodė, jog aktorystė - ne man. Svetima buvo išeiti prieš žmones, atvirai apie save pasakoti, jausmus rodyti.
Kas pastūmėjo futbolo aikštelę iškeisti į sceną?
Vilniaus dramos būrelio, kurį lankė V. Kernagis, A. Storpirštis, I. Dapkūnaitė, S. Balandis, N. Savičenko ir kt., vadovė, Jaunimo teatro aktorė Valė Marcinkevičiūtė-Karalienė. Ją vadinu pirmąja teatro krikšto mama. Tik likus pusei metų iki stojamųjų į konservatoriją, patekau ten. Atsimenu, visi su vadove konsultavosi dėl etiudų, ruošėsi. Aš sėdėjau atokiau ir laukiau, kol jie baigs. Tada vadovė atsisuko į mane: "Beje, Reklaiti, tu irgi gali stoti į aktorinį". Tą patį vakarą pasakiau ir mamai.
Kaip mama reagavo?
Ramiai. Visa mūsų šeima rami - sunku kuo nors nustebinti. Tiesa, futbolą žaisti nustojau todėl, kad man, keturiolikmečiui, medikai jį uždraudė. Išgirdo širdies ūžesius. Atsimenu, einu su mama iš Medicinos sporto centro ir braukiu skausmo ašarą. Tada svajonėse buvo tik futbolas.
Ar futbolą šiandien dar žaidžiate?
Šiandien aš jį žiūriu. Tiesa, yra grupė žmonių, su kuriais kartais susitinkam ir mokyklos sporto salėje pažaidžiam.
Esate vilnietis. Kodėl inkarą nuleidote Klaipėdoj?
Tais metais Vilniaus konservatorijoje rinko kursą vaidinti Rusų dramos teatre. Aš labiau norėjau dirbti lietuvių. Atvažiavau čia. Nuo 1976-ųjų esu klaipėdietis.
Sakėte, jog jūsų šeima rami. Jūs irgi taip atrodote. Ar vaidmenis gaunate pagal charakterį?
Nemažai privaidinau tų romantinių įsimylėjėlių. Užteks jų. Patinka režisieriai, kurie nebijo eksperimentuoti ir aktorių neįrėmina tik į vieną amplua. Tokie kūrėjai daugiau laimi.
Bet jūs ir eidamas gatve atrodote romantiškai.
Manau, kad romantizmu persergama jaunystėje. Šiaip esu skeptikas-svajotojas. Vaikštau žeme, bet neužmirštu pažvelgti ir į dangų...
Ar žmona Regina Šaltenytė jums į akį krito vaidinanti scenoje, ar kur nors užkulisiuose?
Kur nors užkulisiuose.
Sakė, kodėl jus įsimylėjo?
Net nežinau. Man atrodo, kad suradau savo antrąją pusę, su kuria gera tylėti, gera kalbėti. Tiesiog ramu...
Kada paskutinį kartą jai dovanojote gėlių?
(Mąsto) Kad tik nesumelavus... - juokiasi. - Regina juk skaitys... Sakykime, neseniai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą