Irena Kyguolytė: iš mokytojos - į gelbėtojas

Barbė šimtadarbė... Taip ir yra. Kitaip negaliu. Atrodo, reikia ir to, ir to. Turiu planų ir daugiau, bet kol kas atidedu juos ateičiai. Galbūt ateityje vesiu aerobikos užsiėmimus. Be to, draugė pasiūlė grįžti dirbti su vaikais, bet ne į mokyklą, o į tokį vaikų dienos centrą. Taip sunku atsispirti... Tačiau dabar gyvenu ant ratų, tad būtų sunku.

Į mokyklą grįžti nenori?

Ne, nenoriu. Jau užtenka, išdirbau vaidybos mokytoja metus, nors tikrai tuo nesiskundžiau. Man vaikai labai patinka, sutarėme puikiai. Kasdieną turėjau po pamoką, į mokyklą lėkdavau prieš paskaitas universitete, nes kitaip į studijas nespėdavau. Po pamokos - iš karto į fakultetą. Kiti sako po sportinės treniruotės jaučiantys didelį jėgų antplūdį, o aš taip jausdavausi po pamokos. Pailsėdavau, atsigaudavau. Tačiau aš negalėjau pakęsti tokio darbo, negalėjau prisikaustyti vienoj vietoj. Man trūko dinamikos. Kita vertus, nepakenčiau mokyklos sovietinės sistemos. Vis tiek jinai yra.

Mokykloje įsidarbinai iš karto po to, kai dalyvavai "Mis Klaipėdos" ir "Mis bikini" konkursuose. Mokyklos bendruomenė apie tai žinojo?

Nežinau. Gal ir žinojo. Tačiau jokių problemų dėl to nebuvo. Direktorė buvo geros nuomonės apie mane, šioje mokykloje aš buvau atlikusi praktiką. Pagaliau visi mes esame žmonės. Aš nematau nieko bloga tame, kad dalyvavau "Mis bikinio" konkurse. Suprantu, jei tai būtų šlapių marškinėlių konkursas ar kas panašaus... Bet vis tiek manau, kad čia kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas.

Tačiau girdėjai, koks skandalas kilo, kai į spaudą pateko vienos apsinuoginusios mokytojos iš Panevėžio nuotraukos.

Jei tai meninės nuotraukos - nematau tame nieko bloga.

Tada reikėtų smerkti ir mane, kad dalyvavau kūno meno ("body art") projektuose. Tačiau juk tai menas. Tiesa, prisimenu, dvejojau, ar dalyvauti, nes, žinia, turi apsinuoginti iki pusės. Pirmą kartą ant mano kūno piešė Baroti galerijoje. Kadangi žinojau, kad renginys vyks būtent čia, publika bus daugiausia menininkai, sutikau. Be to, jaučiau didžiulį norą iš arti pamatyti, kas apskritai yra tas kūno menas.

Vėliau buvau pakviesta į LNK televiziją - tai mano kūnas buvo išpieštas vienoje iš realybės dramos "Baras" transliacijų. Plėšė mano suknelę ir pamažu piešė kūną; kai suknelės neliko, jau buvau visa išpiešta. Tada buvau prisidengusi akis domino, šukuosena buvo pakeista, tačiau daug kas vis tiek mane atpažino. Atmenu, jau buvo atsibodę klausimai: "Čia tu, ar ne?", - šypsosi Irena. - Aš tai iš pradžių neigiau. Arba sutinku vieną dėstytoją ir šis sako: "Labai gražiai atrodei "Bare". Aš stebėjausi: "Baikit, dėstytojau, ten ne aš..." O jis: "Na, jau tu man gali nepasakoti. Čia tavo figūra ir šypsena".

Tavęs tai netrikdė - viešai apsinuoginti?

Vardan meno - ne. Nebijojau savo kūno niekada. Aišku, vis tiek jautiesi kiek nejaukiai. Atmenu, kai Baroti galerijoje menininkas išpiešė vėrinį ant mano krūtinės ir pasakė: "Viskas", buvau šokiruota. Juk visa krūtinė nuoga! Bet buvo gražu.

Vaikystėje svajojai būti manekene?

Taip, net neįsivaizduoji, kaip aš to norėjau. Bet kad buvau labai mažo ūgio. Smulkutė, mažutė - iki 9 klasės buvau gal 164 cm ūgio. Visi vadino minitiūrine. Žinai, ką darydavau, kad užaugčiau? Dabar ima juokas, bet taip užsispyriau paaugti, kad net ant skersinio kabodavau. Atsikeliu prieš pamokas - ir "tampausi". Ir iš tikrųjų išaugau. Aišku, ne tik dėl to. Buvau akibrokštas visai giminei.

Bet man tas žodis "manekenė" toks... Kažkaip jis nesiderina su mano būdu. Esu tvirto būdo, manęs nepastumdysi. Be to, nemėgstu maivytis. Kiti apie mane sako: "Boba su kiaušiniais".

Tačiau modelio darbas - dar ne viskas, ko noriu iš gyvenimo. Didžiausia mano svajonė - scena, televizija, kinas...

Gimei Kaune, užaugai Skuodo rajone. Atvažiavai į Klaipėdą paprasta mergaičiukė, o kokia esi dabar?

Paprasta? Žinai, manau, kad dabar esu dar paprastesnė nei tada, - šypsosi. - Nesijaučiau esanti ypatinga.

Kaip atsidūrei laidoje "TV pagalba"?

Labai netikėtai. Buvo taip - ieškojau buto, suradau darbą... Atsiverčiau laikraštį ir radau skelbimą apie atranką. Nutariau pabandyti.

Įdomus darbas, daug netikėtumų. Važiuodamas filmuoti vis tiek apgalvoji, ką darysi, bet kai atvažiuoji, dažniausiai būna taip - viskas, ką sumanei, eina šuniui ant uodegos, turi elgtis ekspromtu...

Sakei, tave jau atpažįsta gatvėje. Kartais toks dėmesys turbūt vargina?

Malonu, kai atpažįsta. Man nesunku nuoširdžiai pabendrauti su žmogumi. Tačiau kartais būna sunku... Tarkim, vakare, pavargusi po darbo eini apsipirkti, o žmonės tave bado pirštais, šnibždasi, stebi, ką perki, už kiek. Ėmiau netgi jausti kompleksą - atrodo, negaliu pirkti pigesnės varškės, tuoj imu jaudintis, ar gerai tuo metu atrodau... Net autobusu, atrodo, važiuoti jau "ne lygis"... Bet juk esu eilinis žmogus! Tad stengiuosi nebekreipti į tai dėmesio.