Tai buvo jos didžiausia svajonė. Ji pati jaunystėje norėjo šokti.
Šokių repeticijos - sunkus kasdienis darbas. Ar nesvajodavai verčiau pažaisti su lėlėmis, palakstyti po kiemą?..
Svajodavau. Pačioje pradžioje, kai nelabai susigaudžiau, kam tie šokiai man reikalingi, kokius tris mėnesius išeidavau kasdien į repeticijas, bet jų taip ir nepasiekdavau. Paskambino vadovė mamai ir klausia, kur dingo Karina. Nuo tada, žinoma, po pokalbio su mama, kuri visą laiką manė, jog tik šokis gali mane padaryti laimingą, pradėjau rimtai lankyti repeticijas.
Jau trylika metų šokis yra Tavo kasdienybė. Ar daug teko atsisakyti?
Taip, kitiems pomėgiams, potraukiams nėra laiko. Nelieka laiko net elementariems, kitų akimis žvelgiant, dalykams, tarkim, kad ir pagulinėti lovoje ar pasilepinti prie jūros. Bet, patikėkite, nesigailiu nė kruopelytės. Aš neįsivaizduoju savęs be "Žuvėdros". Turbūt dauguma šokėjų pasakytų, jog mums šis kolektyvas - visas gyvenimas. Man patinka šokti, patinka būti žuvėdriete. Gal tai ir labai skambūs žodžiai, bet kai šneki apie labai brangius dalykus, negali suvaldyti jausmų...
Žinoma, ir karčių ašarų teko išlieti...
Ir dar kiek! Daug nusivylimų ir nuoskaudų būta. Bet privalai suprasti, kad ne visada gyvenime būna kaip nori. Konkursai yra konkursai.
Ar sunku ištverti tą įtampą?
Nors esu vienturtė ir tėvų lepinama, su sunkumais kovoju be isterijų ir vaistų. Teko lankytis ir pas psichologus, nes įtampa ir stresas - nuolatiniai mūsų palydovai. Įpranti prie sunkumų. Kai pasiseka - rieda džiaugsmo ašaros, kai pralaimi - ne tik verki, bet ir ieškai priežasčių, kodėl taip atsitiko.
Gal prieš konkursus atliekate kokį ritualą?
Mudu su Martynu Kūra, prieš išeidami šokti, visada persižegnodavome. Vadovė Skaistutė Idzelevičienė prieidavo ir sakydavo: "nei pūkų, nei plunksnų", o mes atsakydavome: "po velnių".
Ar lengva sutarti su šokių partneriais?
Vaikai tų santykių gal nelabai ir paiso, šoka, kaip vadovai liepia, ir viskas. Bet vėliau, žinoma, atsiranda simpatijos ir antipatijos. Kol buvau maža, partnerius dažnai keisdavo. Tai ūgis neatitikdavo, tai amžius ne tas. Bet vėliau viskas atsistojo į savas vėžes. Su Martynu Kūra šokome septynerius metus.
Atsimenu, kai su Martynu dar šokome atskirai, simpatizavome vienas kitam. Gal tai būtų galima pavadinti ir pirmąja meile. Bet kai tik mus sustatė poron, ta meilė greitai išgaravo. Ir tai normalu, nes kasdien mataisi, lieti tą kūną, dirbi iki galvos svaigimo, ir tikrai apie jausmus nėra kada galvoti. Svarbiausia, kad šokėjai jaustų pagarbą vienas kitam, pasitikėtų, padėtų ir suprastų akių kalbą.
Šokio kalba - labai jausminga. Žiūrovams atrodo, kad tarp šokėjų - kur kas daugiau nei bendros repeticijos...
Žinau, daug kas taip mano. Net Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytojas Saulius Šiaučiulis buvo labai nustebęs, kai išgirdo, jog mes tikrai ne pora. Per pasirodymus visada gražiai elgiamės, o šokdami stengiamės padaryti viską, ką galime.
Martynas turi draugę, taip pat žuvėdrietę. O aš turiu draugą, su kuriuo mokomės drauge Menų fakultete. Jis taip pat šokėjas, tik atvykęs iš kito miesto.
Ko pasiekėte poroje su Martynu?
Tris kartus tapome Lietuvos čempionais, o 2001 metais pasaulio čempionate (iki 19 metų amžiaus) tapome trečios vietos laimėtojais. Į finalą mudu dažnai patekdavome.
Kodėl iširo jūsų duetas?
Viskas įvyko prieš tris mėnesius. Ir tai buvo mano iniciatyva. Skaudu, bet taip reikėjo pasielgti. Mudu su Martynu ateidavome į repeticijas ir abu jausdavome vidinį nepasitenkinimą. Nors vienas kitam į akis niekada nieko nesakydavome, jausdavome, kaip kunkuliuoja mūsų vidus. Tokios įtampos negaliu pakelti, nes tai labai atsiliepia šokiui. Ilgai svarščiau ir nusprendžiau padėti tašką. Dar ilgai vadovė Skaistutė Idzelevičienė mane įkalbinėjo persigalvoti, tačiau mano įsitikinimo niekas nebepakeis.
Manau, kad mums su Aurimu, naujuoju mano draugu, pavyks sulipdyti porą. Nebijau pradėti visko iš pradžių, tikiu: kai du žmonės nori, galima viską padaryti.
O draugystė su nešokančiu vaikinu neįmanoma?
Gal ir įmanoma, bet man nepavyko. Turėjau nešokantį draugą, kuriam buvo labai sunku susitaikyti su mintimi, kad kasdien einu į treniruotes, kartais net du kartus per dieną. Žuvėdriečių gyvenimas specifinis ir esantiesiems šalia būna labai sunku prisitaikyti.
Ko, be didelio noro ir kantrybės, dar reikia sportinių šokių atlikėjui?
Reikia pasverti šeimos finansines galimybes. Tai didelės investicijos. Mano tėtis dažnai atsidusdavo: "o, varge!", bet kalbų, jog reikia atsisakyti šio malonumo, nebuvo niekada. Už tai aš tėvams esu be galo dėkinga.
Ar daug laiko praleidi prie veidrodžio?
Esu įpratusi visada gražiai atrodyti, taip jau išmokė šokis. O dėl maisto - cepelinų nevalgau, nepiktnaudžiauju kitais riebiais patiekalais. Mėgstu vištieną ir paprastą vandenį. Gal per gimtadienį leisiu sau pasmaguriauti skanėstais. Šiandien darau sau išimtį - neisiu į treniruotes. Bet taip būna tik kartą per metus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą