Šį birželį Astra savo vyrui Antanui Rimkui bažnyčioje prie altoriaus paduos ranką ir Dievo akivaizdoje prisieks tai, ką ji ir be priesaikos darė pastaruosius 16 metų, eidama su juo vienu taku: mylėti, suprasti, neapleisti.
Kai 1998-ųjų birželį sutiko našlį Antaną, jo dukrelei buvo pusketvirtų, o sūneliui - dveji metukai. "Ievutė tada, pažvelgusi į mane, pasakė: "Tėveli, ta teta labai graži. Norėčiau, kad ji būtų mano mama. O Deividukas tik žiūrėjo tokiomis... akimis... negaliu jų pamiršti visą gyvenimą", - prisimena moteris.
Tai buvo sunkus, skaudus laikas žmogui, kurį Astra pamilo ir kurio vaikus užaugino mylėdama ne mažiau nei savąjį Žygimantą iš pirmosios nevykusios santuokos.
"Antanas tarnavo Afganistane, paskui neteko žmonos... Argi įmanoma nusakyti žodžiais, ką jis tuomet išgyveno..."
ŠOKĖJA. "Draugės man sako: "Astra, tu tiesiog pražydai!" Su "Žvaigždūne" man atsidarė antras kvėpavimas..." - sako trijų vaikų mama, finansų specialistė ir šokėja Astra Miknevičienė.
Kai juodu susidraugavo ir susiruošė gyventi kartu, abi Astros močiutės - iš mamos ir iš tėvelio pusės - ją prašė: "Būk gera tiems vaikams." Tai nebuvo tik žodžiai: abi močiutės augo našlaitės.
Astra susimąsto. "Mano gyvenimas labai nusisekė. Aš dažnai šiandien tai kartoju savo šeimai: "Dieve tu mano, kaip mes gerai gyvename..." Man net sunku nusakyti savo laimę. Noriu ja pasidalinti, todėl ir sutikau apie tai pasakoti, nors ilgai abejojau. Nesijaučiu išskirtinė nei kitos mamos, kurios džiaugiasi savo darbščiais, dorais vaikais..."
Tik po Antano žodžių: "Kodėl gi ne, žinoma, kad pasidžiauk" Astra ryžosi mūsų pokalbiui.
Didžiausias džiaugsmas. Apie vaikus
Du iš trijų Astros vaikų šiandien jau studentai, o jauniausias dabar ruošiasi abitūros egzaminams. Jei Fortūna bus palanki, Deividas rinksis mediko kelią.
"Kartą kolegė man pasakė: "Kokie puikūs tavo vaikai, Astra, net pavydu... Mačiau, kaip Žygimantas pagarbiai bendrauja su savo mergaite. Visi tavo vaikai puikiai išauklėti."
Ar gali būti didesnė dovana moteriai nei šitoks įvertinimas ir didesnė laimė nei džiaugtis savo vaikais?
"Iš tiesų - jie visi stropūs, jautrūs, sąžiningi, gerai mokosi, visi siekia aukštojo mokslo... Žygimantas, kuriam šiandien jau 22-eji, mokėsi Stasio Šimkaus konservatorijoje ir dabar Šiaulių universiteto Menų fakultete, 3 kurse, studijuoja muzikos pedagogiką. Jis - Menų fakulteto studentų atstovybės pirmininkas, labai veiklus.
20-metė Ieva mokosi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 2 kurse, studijuoja finansinę apskaitą.
Visi trys vaikai nuo mažumės buvo užsiėmę menais, nes manau, kad jei vaikai bus gyvenime prisilietę prie muzikos, šokio, jie užaugs geresni, jų akiratis bus platesnis.
Žygimantas mokėsi šokti, Ievutė su Deividuku - dailės. Na, jau nebe Deividukas, - susizgrimba, - žinot, kai atsistoja šalia, 195 cm ūgio, tai jau aiškiau nebūna, kad užaugo... Ir Žygimantas - vyras kaip mūras: 193 cm..."
Ar vaikai - visa jos gyvenimo laimė, klausiu šios laimingos moters, ir kas bus, kai liks namuose dviese? "Sugrįš, aplankys. Aš labai stengiausi, kad mūsų šeima būtų kaip uola, laikytųsi vienas kito, kai tik gali - susibėgtų kartu. Manau, man pavyko jiems įdiegti šeimos jausmą... Mudu su Antanu turėjome vieną tikslą: paruošti vaikus gyvenimui, o dabar turėsime vienas kitą, bendrą požiūrį į gyvenimą, daugybę draugų... Į mūsų tuoktuves pakviesta 80 žmonių, ir dar galvojame, ar ko nepamiršome", - šypsosi.
Kodėl tik dabar ryžosi mainyti aukso žiedus? "Dėl pavardės susiginčijom, - juokiasi. - Tada, prieš šešiolika metų, Antanas sakė: būsi Rimkienė, ir taškas. O aš sakau - ne, būsiu Rimkuvienė. Nė vienas nenusileidom. O paskui... ne tas rūpėjo, nebuvo tam laiko."
Didžiausia aistra. Apie šokį
Astros vyras Antanas turi savo veiklą, kurioje "visas prapuolęs" - jis ūkininkauja, o ji pati, be to, kad dirba vyr. finansininke privačiame medicinos centre, turi didžiulę aistrą - šokti...
Kai pasakoja apie kolektyvą, kuriame šoka jau septintą sezoną - Šilutės šokių klubą "Žvaigždūnė", Astros akys spindi ir balsas virpa beveik taip pat, kaip kalbant apie vaikus. "Jūs net neįsivaizduojate, ką man tai reiškia, kiek gerų emocijų, juoko, įspūdžių man padovanoja ten praleistas laikas. Jis mane praturtino ir netgi pakeitė. Draugės sako: "Astra, tu tiesiog pražydai!" Su "Žvaigždūne" man atsidarė antras kvėpavimas: mes važiuojame į keliones, į vasaros stovyklas, ilsimės, bendraujame, šėlstame... Tas kolektyvas - geros nuotaikos uraganas."
Didžiausia pagarba: apie mamą
Astra, kas jums išrinko vardą?
Mama. Iš meilės gėlėms ir visai gamtai savo tris dukras ji pavadino Rasa, Astra ir Ramune.
Kokiu vienu žodžiu apibūdintumėte savo mamą?
Tobula. Šiandien mano mamytė Vida Jonelienė yra... net nesitaria tas žodis "pensininkė"... Ji jau peržengusi septintą dešimtį metų, tačiau visur ir visada tekina, su džinsais ir mašina...
Kai jus augino, kokias frazes mėgdavo kartoti mama?
"Kaip pasiklosi - taip išmiegosi." Šiaip mano mama labai tolerantiška. Daug pamokymų ir bereikalingos kontrolės nebuvo - pasitikėjo, suteikė pakankamai laisvės. Ir dabar tas pats. Antanas juokėsi, kad mielai vestų savo uošvę. Juodu puikiai sutaria. Todėl, kad mama - ramybės įsikūnijimas. Niekada nesikiš, nenurodinės. Atėjo, arbatos išgėrė, pasėdėjo, keliais žodžiais persimetė - ir jau lekia savais reikalais. Ji visada labai užsiėmusi, pavyzdžiui, dabar yra LR prezidento rinkimų apylinkės narė ir padeda ruoštis rinkimams.
O jūs kitokia?
Aš - per vidurį. Iš mamos perėmiau tolerantišką požiūrį į žmones, optimizmą, lankstumą, o darbas vyr. finansininke per 10 metų išugdė atsakomybės jausmą, polinkį į tikslumą, kruopštumą...
Kuriuose namuose susiburiate per šventes, per Motinos dieną?
Šventės mums - šventas dalykas. Gimtadieniai, Kalėdos, Velykos, Motinos diena - arba visi pas mamą, arba pas mus.
Jūsų seserys netoliese?
Rasa gyvena Šilutėje, jaunėlė Ramunė - Airijoje, puikiai įsikūrė, džiaugiasi šeima, dviem vaikučiais ir namais...
Didžiausia meilė. Apie vyrą
Astra, sakėte, kad jūsų vyras - ūkininkas. Už tokio turbūt - kaip už sienos. O jūsų iš šokių repeticijos į lysves nevaro?
Turiu aš tų lysvių ir šiltnamį, - juokiasi. - Ir konservuoju visą sezoną - juk du studentus turiu į kelią suruošti...
Bet vaikai, kaip supratau, nebus ūkininkai.
Žinot, Antanas lenkdavo juos prie to darbo, nuveždavo bulvių kasti arba rinkti akmenų iš lauko, o aš vis juos saugojau, sakiau - gi spės, dar prisidirbs visą gyvenimą, tegu dabar pabūna vaikais, tegu išsilaksto... Nelabai buvo patenkintas vyras, sakė, lepinu, - juokiasi. - Nemanau, kad nuo vargo žmogus geresnis užauga. Ieva dirbo vieną vasarą, negalėjau žiūrėti, kaip pervargdavo... Gaus to vargo gyvenime ir taip.
Kokia, jūsų akimis, yra mamos misija?
Ne bausti, o glausti.
Tai kokią pavardę gausite birželio mėnesį? Ar išsprendėte 16 metų senumo ginčą?
Būsiu Rimkuvienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą