- Ką mūsų protėviams reiškė metų pabaiga, ką jie turėdavo padaryti, įgyvendinti?
- Kalbant apie kalendorinių metų galą, tai įvairiose epochose ši data galėjo skirtis. Pavyzdžiui, vienu metu Velykos buvo laikomos Naujųjų metų pradžia. Taip pat pavasario lygiadienis daugelyje žemdirbiškų tautų yra Naujieji metai, nes prasideda nauji pavasario darbai.
Dabar mes turime žiemos naujuosius metus, tai susiję su žiemos saulėgrįža. Mūsų kalendorius darytas taip, kad kalendoriniai metai prasideda šiek tiek vėliau nei žiemos saulėgrįža. Taigi šventės pradedamos nuo žiemos saulėgrįžos. Iš esmės tai Kūčios, Kalėdos pagrindinės metinės šventės. Žmonės atlieka apeigas, spėjimus, po kurių prasideda Naujieji metai ir šventimo papročiai tęsiasi iki sausio 6 dienos - Trijų Karalių dienos, kitaip vadinamos Žvaigždžių diena.
Naujieji metai yra tada, kai žmogus baigia savo senųjų metų sumanytus darbus ir pradeda galvoti apie naują laiką, naujus darbus. Šventės esmė ir yra vienų darbų pabaigimas prieš pradedant kitus. Naujieji metai švenčių sekoje yra labai svarbūs, šiandien mums labai sunku pabaigti ir neperkelti į kitus metus mūsų ankstesnių darbų, bet, kaip ir minėjau, šventės siekis - viską užbaigti, atiduoti skolas, užbaigti darbus, nieko seno nepernešti į naujus metus. Įvairiose Europos tautose žmonės stengdavosi atsikratyti senų daiktų, kad jie netemptų mūsų į praeitį. Ko gero, pati sunkiausia užduotis ir yra pabaigti seną ir pradėti naują.
- Papročiai, apeigos nebūdavo šiaip sau, taip žmonės atsinaujindavo savo vidumi, pasiruošdavo psichologiškai naujiems kitų metų iššūkiams?
- Visi išoriniai veiksmai, kuriuos atliekame - linkėjimai, dovanojimas, ateities prognozės, burtai ir panašiai - yra kaip vaizdinės priemonės, simboliai, per kuriuos vaizdžiau ir įtikinamiau atsinaujiname savo vidumi.
Visų religinių švenčių, ritualų esmė ir yra vidinis, dvasinis apsivalymas, sustiprėjimas, atsinaujinimas. „Saulė sugrįžta“, „tamsa pasitrauks“, „šviesa nugali tamsą“ - už šių žodžių, už gamtinio vyksmo slypi žmogaus vidinis vyksmas. Kas kad Saulė sugrįš, jeigu mūsų sieloje liks tamsa, jei į šviesų laiką įžengsime apsiniaukę, pervargę, kamuojami senų nebaigtų rūpesčių, tada ūsų gyvenimas vargu ar bus toks, kad būtų galima sakyti, jog kažkas šviesaus nutiko. Todėl ir žmonių naujametiniai linkėjimai yra susiję su šviesa, sėkme, laime, į naują laiką žengiant apsivalius.
Apsivalymui yra daug įvairiausių papročių. Pats tiesmukiškiausias paprotys yra eiti į pirtį, pertis. Ir prie naujametinio stalo sėstis išties fiziškai apsivalius.
- Gruodžio 31 dieną lietuviai tempdavo per kaimą seną rąstą, kad atsikratytų blogų minčių. Ar šis paprotys buvo labai svarbus?
- Taip. Žmonės tokiu būdu norėjo atsikratyti net tik blogų minčių, bet apskritai blogio, kuris kuris aplink mus tvyro. Blogis siejamas su tamsa, grėsme.
Blukio tampymas ir deginimas yra labai senas ne tik lietuvių, bet ir Europos paprotys. Daugelis blukį degindavo per Kalėdas. Kadangi Kalėdos ir Naujieji nesutampa, tai ir per Naujuosius tą galima padaryti. Kelmas - miręs medis, bet kai uždegi, iš jo sklinda šviesa ir šiluma, žyra kibirkštys. Pats kelmas buvo laikomas ypatingu, jame sukaustyta Saulė. Blukį žmonės tampydavo ne tik norėdami atsikratyti blogio, bet kartu sukaustytą kelmą paversti šviesa, šiluma. Psichologiniu požiūriu, tai slogias mintis, dalykus paversti, perkalti į šviesą. Kitaip sakant, neigiamą energiją paversti teigiama. Atėjęs į trobą šeimininkas arba svečias daužydavo kačerga per kelmą, kol dar blukis dega, eina kibirkštys, sakydavo „kiek kibirkščių, tiek pas jus tegul būna ėriukų, galvijų ir visa ko“.
Rusų tradicijose išlikęs paprotys perkalti sena į naują, pasirodydavo net ne Kalėdų Senelis, o kalvis, einantis su kūju. Įdomu tai, kad kinų tradicijose irgi tas yra. Pasirodo, dangiškas kalvis perkala viską sena į naują, tai ir metus, mintis, darbus. Mūsų istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas vienas pagoniškas, pats tikriausias mitas: maždaug 1404 metais po Lietuvą keliavo toks Jeronimas ir Prahos, šis vienuolis rado gentį, kuri garbino didelį geležinį kūjį, jis klausė žynių, ką gi reiškia tas kūjis? Žyniai jam atsakė, kažkada galingas valdovas buvo sukaustytas į tvirtą ledo bokštą ir Saulė nešvietė, todėl žmonija pradėjo mirti, tamsa apgulė pasaulį ir štai Zodiako ženklai didžiuoju kūju sudaužė bokštą, išleido Saulę. Ir tai vertas pagarbos įrankis, kuris mirtingiesiems sugrąžino šviesą.
Mūsų kalendoriuje laikas skaičiuojamas pagal Saulę, kai Saulė sugrįžta, ateina naujas laikas. Apie tą patį kalba daugelis religijų. Ir krikščionybė kalba apie kūdikėlio Jėzaus gimimą ir pasaulio atgimimą.
- Ką patartumėte būtinai atlikti iki Naujų metų?
- Mūsų darbai nebūtinai baigiasi su metų laikais, nes mes ne žemdirbiai, galime parduotuvėje visko nusipirkti. Tačiau mes turime darbus, turime įsipareigojimus metams. Šiuo metu idealiausia viską pabaigti: parašyti ataskaitas, atiduoti skolas, atleisti žmonėms, kurie jus įžeidė arba su kuriais pats susipykai, susitaikyti. Tuomet kitais metais bus mažiau skolų, mažiau baimių, mažiau nervų, mažiau ligų, avarijų. Žmogus turi UŽBAIGTI.
O kad užbaigtų, jis turi būti iš anksčiau numatęs visą darbų eigą. Naujieji metai turėtų būti gairė. Gerai, kad valstybės biudžetas jau priimtas, tai geras ženklas. Geras ženklas viską padaryti, kas priklausė šįmet, tik tada kiti metai bus nauji.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą