Moters išsilaisvinimo istorija

Moters išsilaisvinimo istorija

45 me­tų Ti­na san­tuo­ki­nį gy­ve­ni­mą va­di­na koš­ma­ru. Vy­ras nuo­la­tos gė­rė, gir­tas už­gau­lio­jo, plū­do­si, že­mi­no, sa­vai­tė­mis ne­grįž­da­vo į na­mus.

Ti­na su­ge­bė­jo pa­dė­ti taš­ką ir su tri­mis vai­kais pra­dė­ti vis­ką nuo pra­džių. Mo­ters akys ži­ba: po 16 me­tų tru­ku­sio koš­ma­ro ji ir vai­kai yra lai­min­gi.

„Ti­kė­jau, kad jis yra tei­sus“

Te­kė­da­ma Ti­na ži­no­jo, kad iš­rink­ta­sis ne­ven­gia stik­liu­ko, bet ti­kė­jo, jog su­si­tuo­kus vis­kas eis ge­ryn.

Su­tuok­ti­nis gė­rė vis daž­niau. Gir­tas že­mi­no žmo­ną, kal­ti­no, kad ji nie­ko ne­mo­ka, kad be jo pra­žus.

Gi­mus vai­kui, šei­mos rei­ka­lai dar grei­čiau ėmė ris­tis že­myn.

„Jis nuo­lat šauk­da­vo, kur aš, varg­šė, be jo ding­siu, kas į ma­ne su kū­di­kiu žiū­rės, – pri­si­me­na Ti­na. – Gra­sin­da­vo, kad pa­degs ma­ši­ną, su­sprog­dins, kad pa­dvė­siu iš ba­do.“

Mo­ters pra­šy­mai liau­tis daž­niau­siai bū­da­vo be­vai­siai, įsiu­tęs vy­ras tie­siog išei­da­vo iš na­mų, tar­si iš­ga­ruo­da­vo.

Ti­na ži­no­jo, kad su­tuok­ti­nis ap­si­sto­ja kar­tais pas sa­vo mo­ti­ną, kar­tais dar kur nors.

Grįž­da­vo iš­blai­vė­jęs, at­si­pra­šy­da­vo, ža­dė­da­vo pa­si­tai­sy­ti.

Ta­čiau psi­cho­lo­gi­nis gir­to su­tuok­ti­nio te­ro­ras tik ašt­rė­jo, žaiz­da gi­lė­jo.

Slė­gė bai­mė

Ti­na su­vo­kė, kad taip, kaip ji gy­ve­na, nė­ra nor­ma­lu. Jau­tė, kad kaž­ką rei­kia keis­ti, bet kaip tai pa­da­ry­ti, ne­su­vo­kė. Gi­mi­nės ir drau­gų pa­ta­ri­mai skir­tis er­zi­no, nes ji ne­bu­vo tam pa­si­ren­gu­si.

„Aš bu­vau įti­kin­ta, kad be jo neiš­gy­ven­siu, ma­ne kan­ki­no abe­jo­nės dėl sa­vo su­ge­bė­ji­mų, jau­čiau­si esan­ti ne­pil­na­ver­tė, nie­ko ne­mo­kan­ti, ne­su­ge­ban­ti, – kal­ba Ti­na. – Ti­kė­jau vis­kuo, kas man ko­ne kas­dien bu­vo ka­la­ma. Kai da­bar pa­gal­vo­ju, ne­ga­liu su­vok­ti, kaip aš ga­lė­jau taip ties­mu­kai tuos jo gąs­di­ni­mus su­pras­ti.“

Vy­ras gė­rė vis la­biau. Gir­tam už­kliū­da­vo jau ne tik Ti­na, ku­ri, iš­gir­du­si vy­rą pa­rei­nant su­skub­da­vo slėp­tis, bet ir sū­nus bei dvy­nu­kės duk­ros.

Vai­kai, pa­ma­tę, kad tė­vas pa­rė­jo, steng­da­vo­si ne­si­ro­dy­ti, kad jo neuž­siu­tin­tų.

Ti­nai kliu­vo ir kumš­čiu. Pri­si­me­na kar­tą ne­ty­čia iš ran­kų iš­me­tu­si tuš­čią puo­de­lį. Vy­ras at­si­sto­jo ir smo­gė į vei­dą. Smū­gių bū­ta ir dar.

Pra­žū­tin­ga min­tis

Su­tuok­ti­nis mėg­da­vo sa­ky­ti, kad prie­žas­tis dėl ko jis ge­ria, yra ji, žmo­na, esą jis liau­sis ta­da, kai pa­si­keis ji.

„Min­ty­se klaus­da­vau sa­vęs: ko­dėl prie­žas­tis aš, jei ne­li­kus ma­nęs, jis grei­čiau­siai ne­si­liau­tų gir­tau­ti?“, – svars­tė mo­te­ris.

Ji sa­ko pa­jus­da­vu­si, ka­da su­tuok­ti­nis ir vėl pra­dės ger­ti – kas­dien da­ry­da­vo­si vis pik­tes­nis.

„Tai ne taip kam­ba­rį praė­jau, tai ne taip pa­si­žiū­rė­jau, ne to­kiu to­nu pa­sa­kiau, ne­pa­da­viau šaukš­to, ne­pa­va­liau, už­kliū­da­vo vai­kai“, – sa­ko mo­te­ris.

Ji sun­kiau­siais mo­men­tais pa­gal­vo­da­vu­si ne­tgi apie sa­vi­žu­dy­bę, nes iš ra­to, ku­ria­me su­ko­si, at­ro­dė, ne­bu­vo jo­kios ki­tos išei­ties.

Vai­kys­tės ran­dai

Ti­nos vai­kys­tės pri­si­mi­ni­muo­se vie­tos tė­vui nė­ra. Jis bu­vo al­ko­ho­li­kas, muš­da­vo ma­mą.

Mo­ters at­min­ty­je iš­li­kę prieš ke­tu­rias de­šim­tis me­tų pa­tir­ti iš­gy­ve­ni­mai.

Ji pri­si­me­na na­mų du­rų stak­tą, už ku­rios slė­pė­si nuo įtū­žu­sio tė­vo. Ma­žos mer­gai­tės akys bu­vo įsi­ste­bei­li­ju­sios į ma­mą, į ku­rią vie­nas po ki­to skrie­jo tė­vo kumš­čiai.

Ma­žą mer­gai­tę kaus­tė siau­bas: kad tik tė­vas neuž­muš­tų ma­mos.

Ki­tą­kart tė­vas jai, pen­kia­me­tei, lie­pė už­kur­ti du­ji­nę vi­ryk­lę. To da­ry­ti ji dar ne­mo­kė­jo. Tė­vo kumš­tį at­rė­mė prieš duk­rą at­si­sto­ju­si mo­ti­na. Lū­žo žan­di­kau­lis.

Kai tė­vas pa­rei­da­vo gir­tas, ji, še­šia­me­tė, pa­slėp­da­vo vi­sus pei­lius.

Po tė­vų sky­ry­bų, ne­tru­kus at­si­ra­do tik šiek tiek ma­žiau ge­rian­tis pa­tė­vis.

„Vai­kys­tės iš­gy­ve­ni­mai pa­li­ko gi­lius ran­dus. Jau­čiau­si ne­pil­na­ver­tė, ne­nu­si­pel­niu­si ki­to­kio gy­ve­ni­mo, ko­kį gy­ve­nau tė­vų na­muo­se, – sa­ko Ti­na. – Ži­no­jau, kad ma­no bū­si­ma­sis taip pat ge­ria, ne­si­ti­kė­jau, kad man ga­li bū­ti skir­tas lai­min­gas gy­ve­ni­mas. Aš bu­vau au­ka.“

Pa­dė­jo ti­kė­ji­mas ir kny­gos

„Iš­lik­ti pa­dė­jo Die­vas, – sa­ko Ti­na. – Pa­dė­jo, kai vie­ną­dien nuė­jau į baž­ny­čią su min­ti­mi, kad dau­giau man nie­kas ne­ga­li pa­dė­ti tik Jis.“

Ti­kė­ji­mas, anot mo­ters, pa­dė­jo ne tik iš­lik­ti, bet ir at­si­ties­ti. Iš pra­džių at­si­ver­tė teo­lo­gi­jos, psi­cho­lo­gi­jos kny­gas, pa­skui ėmė stu­di­juo­ti pri­klau­so­my­bes, la­biau­siai al­ko­ho­liz­mą.

„Tai pa­dė­jo su­vok­ti, kad iš tie­sų au­ka esu ne aš, kaip bu­vau įti­kin­ta, o ma­no vy­ras, – tei­gia šiau­lie­tė. – Ab­sur­diš­kiau­siais už­gau­lio­ji­mais jis grei­čiau­siai tei­si­no sa­vo poel­gius.“

Ti­na su­pra­tu­si ir kit­ką: su­tuok­ti­nis pri­klau­so­mas nuo al­ko­ho­lio, o ji – psi­cho­lo­giš­kai pri­klau­so­ma nuo jo.

„Tai ant­ri­nė pri­klau­so­my­bė, – sa­ko Ti­na. – Dangs­čiau prieš ap­lin­ki­nius jo nu­kly­di­mus, tei­si­nau jį. Ma­nęs tar­si ne­bu­vo – gy­ve­nau jo gy­ve­ni­mą.“

Kny­go­se ji ra­do psi­cho­lo­gų pa­ta­ri­mų, kad ne­nu­si­se­ku­sio­je san­tuo­ko­je yra du ke­liai: ar­ba sky­ry­bos, ar­ba kiek­vie­nam sa­vas gy­ve­ni­mas. Ti­na iš­ban­dė ant­rą­jį ke­lią.

Su­si­ra­do veik­los, bai­gė Dar­bo bir­žos kur­sus, sten­gė­si kuo ma­žiau at­si­ri­bo­ti nuo ap­lin­ki­nių – tai su­tei­kė pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi.

„Sup­ra­tau, kad aš ir­gi esu žmo­gus, ku­ris tu­ri tei­sę gy­ven­ti lais­vas ir lai­min­gas. Ne­ži­nau, kaip, bet aš nu­sto­jau bi­jo­ti. Pa­kel­tas kumš­tis ma­nęs ne­be­gąs­di­no, tai ro­dė, kad vy­ras vis ma­žiau ga­li ma­ne val­dy­ti, – sa­ko Ti­na. – Ga­lios pra­ra­di­mas jį žlug­dė.“

Taš­kas

Taš­ką to­kiai san­tuo­kai Ti­na nu­spren­dė pa­dė­ti po 16-os bend­ro gy­ve­ni­mo me­tų. Ap­sisp­ren­dė tuo mo­men­tu, kai ne­tu­rė­jo nei dar­bo, nei sa­vų pa­ja­mų, kai sū­nui te­bu­vo de­šimt me­tų, duk­roms – po ket­ve­rius.

Vy­ras din­go prieš Ka­lė­das, grį­žo sau­sio vi­du­ry­je. Ti­na lie­pė jam sės­tis prie sta­lo ir pa­sa­kė, kad jis pri­va­lo pa­si­rink­ti: ar­ba gy­dy­tis nuo al­ko­ho­liz­mo, ar­ba skir­tis.

Pa­sik­lau­sęs žmo­nos su­tuok­ti­nis iš­si­vie­pė ir, nu­mo­jęs ran­ka „į šim­tą­kart gir­dė­tus pais­ta­lus“, išė­jo.

Kad žmo­nos kal­bos ne pais­ta­lai, vy­ras su­vo­kė pra­si­dė­jus sky­ry­bų pro­ce­sui.

„Pa­ju­tau, kad gy­ve­nu“

Kai iš­si­sky­rė, bu­vo daug žmo­nių, ku­rie pa­dė­jo. Ti­na sa­ko iš kar­to pa­ju­tu­si lais­vę.

Juo­kau­ja, kad lais­vę pa­ju­to ir jos bu­vęs su­tuok­ti­nis: gy­vas, svei­kas, ge­ria, pro­ble­ma neiš­ny­ko, vai­kų ne­žiū­ri, pa­sku­ti­nį­kart juos lan­kė per­nai va­sa­rą. Anks­čiau ne­mo­kė­jo ali­men­tų, da­bar – šiek tiek.

„Ne­bu­vo leng­va ap­si­spręs­ti pa­da­ry­ti žings­nį, ku­ris pa­kei­tė vi­sos mū­sų šei­mos gy­ve­ni­mą, – at­si­dūs­ta Ti­na. – Bu­vo abe­jo­nių, ar su­ge­bė­siu iš­lai­ky­ti bu­tą, vai­kus, ar pa­jėg­siu su­si­tvar­ky­ti su sa­vi­mi“.

Mo­ters vei­dą už­lie­ja šyp­se­na. Sun­ku bu­vo tik iš pra­džių, o pa­skui ji pa­ju­to, kad gy­ve­na.

Mo­te­ris juo­kia­si, kad iš­si­tuo­ku­si ji pa­kei­tė ne tik po­mė­gius, įpro­čius, bet ir sko­nį: pa­ju­to, kad mais­to, ku­rį ga­min­da­vo gy­ven­da­ma san­tuo­ko­je ne­mėgs­ta.

Jo­kio iš­si­la­vi­ni­mo iki tol ne­tu­rė­ju­si šiau­lie­tė po iš­tuo­kos Šiau­lių uni­ver­si­te­te įgi­jo so­cia­li­nės dar­buo­to­jos spe­cia­ly­bę. Iš­si­la­vi­ni­mas pa­dė­jo įgy­ti dar dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi.

„Ži­no­ma, ne vi­sus dar­bus pa­ti pa­jė­giu nu­veik­ti, bet ge­riau jau „bliū­dą“ pa­sta­ty­siu, kai pro sky­lę lu­bo­se te­kės van­duo, ne­gu gy­ven­čiau ta­me koš­ma­re, ko­kia­me gy­ve­nau“, – Ti­na nu­si­pur­to tar­si nuo šal­čio.

Pra­dė­ti nuo sa­vęs

Ti­na ži­no ne vie­ną at­ve­jį, kai suau­gę vai­kai sa­vo mo­ti­nų klau­sė, ko­dėl jos ken­tė­jo. Vai­kai ne­si­jau­tė dė­kin­gi mo­ti­noms, kad au­go bai­mė­je ir ken­tė smur­tą.

„Dėl ko iš tie­sų ne­si­ski­ria­ma? Dėl to, kad yra bai­mė, jog be vy­ro neiš­gy­ven­si. Ir tai ne tik jo že­mi­nan­tys žo­džiais, kad be jo esi nie­kas, tie­siog iš kaž­kur atė­jo, kad ša­lia mo­ters tu­ri bū­ti vy­ras“, – sa­vo kar­čią gy­ve­ni­mo pa­tir­tį api­bend­ri­na Ti­na.

Mo­te­ris su­pran­ta, kad at­si­dū­rus dug­ne, iš ku­rio, re­gis, nė­ra išė­ji­mo, pa­kil­ti, ryž­tis pa­keis­ti gy­ve­ni­mą sun­ku.

„Kaip ga­lė­čiau ken­čian­čioms mo­te­rims pa­dė­ti? Gal tik sa­va is­to­ri­ja,“ – sa­ko Ti­na.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder