1993 metais įkurta Klaipėdos miesto buvusių fašistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų kalinių ir per prievartą išvežtų priverstiniams darbams į Vokietiją bendrija jungia 90 narių, kai kurie jų - akli, neįgalūs, negalintys vaikščioti. Jie perėjo Dachau, Oflager-53, Ozaričių, Dimitravo, Salaspilio lagerių golgotas.
1995 metais žmonės, kankinęsi už spygliuotos vielos Kretingos, Pagėgių, Latvijos, Baltarusijos koncentracijos stovyklose arba buvę išvežti darbams į Vokietiją, iš Vokietijos gavo 500-2 000 markių vienkartinę paramą. Jie nesijaučia pamiršti ir Lietuvos Vyriausybės, kuri prie pensijos pridėjo 180 litų.
Minėtos dienos išvakarėse keletas moterų pasidalino prisiminimais apie kančias ir pažeminimus, kuriuos jiems, dar būnant mažais vaikais ir paaugliais, teko išgyventi, ir paragino žmones neužmiršti nusikaltimų žmonijai, idant tai niekada nepasikartotų.
Tatjana Novopašina, gimusi Baltarusijos kaime Vyžri, papasakojo, jog vieną 1942 metų kovo dieną baudžiamojo būrio kareiviai žmones suskirstė grupėmis: vieną - kasti apkasų, kitą - išvežė darbams į Vokietiją, o trečiąją nusprendė sunaikinti. Šiuos sugrūdo į prekinius vagonus kaip bulves. Pro pragremžtą plyšį matėsi miškas. Kai žmones išsodino, varė per užminuotą lauką, ir žmonės žūdavo. Viena moteris negalėjo panešti trijų savo vaikų, tad vieną peržegnojo ir paliko po krūmu.
Pelkėtoje vietovėje netoli Ozaričių, lageryje, žmonės pamatė tyvuliuojant kraujo jūrą. Ten devynias paras visi sėdėjo be maisto ir vandens. Vienas po kito mirė sušalę žmonės, kūdikiai. Kai, priartėjus sovietų armijai, vokiečiai atsitraukė, jie belaisvius tyčia užkrėtė vidurių šiltine. Vos gyvus išvaduotojai perdavė į ligoninę. Po to septynias savaites žmonės, kojoms beveik nesilankstant, pakeliui prašydavo išmaldos. Kai pasiekė nurodytą kaimą, įsikūrė tuščiame mediniame name. Dešimties metų Tatjana sunkiai sirgo visus metus, buvo nusėta votimis. Širdyje liko randai...
Ukrainietė Aleksandra Lopatčenkova prisiminė, kaip 1943 metais atsidūrė Štuthofe.
"Man buvo vienuolika metų, drauge su kitais vaikais, lydimi prižiūrėtojo, eidavome valyti griuvėsių. Miestą bombardavo kone kasdien: amerikiečiai, vokiečiai arba rusai.
Barake miegojome 50 žmonių viename kambaryje. Nuo neprivalgymo ir šešių valandų sunkaus darbo vaikai susirgdavo, ir niekas jų negydė, todėl mirtis buvo dažna viešnia. Ačiū Dievui, nelaisvė pasibaigė, bet patirtas badas, šaltis ir kančios pavertė mane ligone", - sakė moteris.
Rytų Europa - kaip didelis mirties fabrikas
Hektoras VITKUS, humanitarinių mokslų daktaras
Lagerių sistema buvo diferencijuota: darbo lageriai, karo belaisvių, skirstymo, karininkų, ir šeši vadinamieji mirties fabrikai: Aušvicas, Majdanekas, Belžekas, Treblinka, Chelmno, Sobiboro.
Koncentracijos lageriuose veikė visa III Reicho kontrolės ir industrijos sistema, ten buvo mesta daug resursų administravimui. Prieš sunaikinant kai kur gyventojų srautai išnaudoti kaip darbo jėga. Pirmiausiai pačiu brutaliausiu būdu nužudomos buvo moterys ir vaikai, nes jie neturėjo jėgų sunkesniam darbui: dažniausiai suvaryti į kokį didesnį pastatą jie būdavo sudeginami.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą