Nors maitinuosi kaip ir anksčiau bei žinau, kad svoris lieknėjimo metu gali svyruoti, vis tiek bandžiau analizuoti, gal kas ne taip.
O "ne taip" buvo naujiena mano gyvenime - bėgimo takelis. Kai vakar antrąkart dvidešimt minučių sparčiai juo žingsniavau 5 km/h greičiu ir įveikiau dviejų kilometrų atstumą, tikėjausi, kad sulauksiu priešingo rezultato. Juk sudeginau šimtą kalorijų! Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievulis iš jo planų pasijuokia. Aišku, reikia nepamiršti, kad sportuojant kūno masė didėja dėl sunkėjančių raumenų, bet pradiniame sportavimo etape tai tikrai nesusiję su manimi.
Beje, apie kalorijas: nustebau patyrusi, kiek reikia paprakaituoti, kad sudegintum bent kiek kalorijų. O tiek pat jų su maistu, pavyzdžiui, suvalgius šimtgramį naminių sausainių, į organizmą patenka vos per kelias minutes ir malonumas - trumpalaikis.
Tai - dar vienas pretekstas ateityje atidžiau sekti, kokį maistą skanauti.
Apie maistą. Pusrytiniai sumuštiniai jau ėmė įgrįsti. Jau keičiau ir sūrio, ir dešros, ir duonos rūšis, tačiau vis dažniau pasvajoju apie tai, ko anksčiau apskritai nevalgydavau. Pavyzdžiui, dar nuo darželio lankymo laikų atsainiai išmaišytą, į "guzus" susimetusią ir dėl to nemėgstamą manų košę. O labiausiai mano organizmas pageidautų riebutėlaičių blynelių su varške ir trintomis braškėmis su cukrumi. O po to - didžiulį, sriubinį, puodą kavos su grietinėle.
Ech!.. Vis dėlto nepamirškime maisto kaloringumo. Silpnumo akimirkomis prisimenu ir gydytojo Levo Chazano paskutinės konsultacijos metu pasakytus žodžius apie mūsuose gajų maisto kultą.
Po testo žodžiu, suteikusio jam galimybę suvokti, kaip pamažu keičiasi mano požiūris į maistą, gydytojas pridūrė, jog valgymo kultūra mūsų kraštuose yra embriono stadijos: "Visuomenė smerkia alkoholizmą ir narkomaniją, tačiau kai kalbama apie priklausomybę nuo maisto ir būtinybę reguliuoti mitybą bei mažinti suvalgomo maisto kiekius, atsakymas yra vienas: noriu ir valgau! Tūkstančius žmonių kamuoja antsvoris, dėl to pakrinka sveikata, o jie vis tiek kartoja, neva kam gyventi šioje žemėje, jeigu negali valgyti ką ir kiek nori... "
Tokių žmonių kategorijai vos prieš kelis mėnesius priklausiau ir aš. Nors sąžinė graužė, kad artėdama prieš šimto kilogramų svorio ribos trisdešimtmečio priešaušryje, savo norų neribojau.
O dabar, nuėjusi į maisto produktų parduotuvę parūpinti šeimai valgio, kartais stovėdama eilėse prie kasų stebiu, ką į namus nešasi žmonės. Jeigu alus - tai ne keli, o dešimtys butelių. Jeigu ledai - tai ne vienas, o pora kilogramų.
Maisto produktų įvairovė klesti ir mūsų šeimos šaldytuve, tačiau koregavosi jų asortimentas: vietoj saldžių gazuotų gėrimų - sultys ir mineralinis vanduo, neriebūs pieniški gaminiai, jokių dešrelių, jokios kiaulienos ir lašinių ir t. t. Netgi jaučiu turinti priekaištų šaldytuvo gamintojams, kad vaisių ir daržovių dėžes suprojektavo gan per mažas...
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą