Ligas galime "nusikalti" ir patys

Ligas galime "nusikalti" ir patys

Gastroenterologija


Nuo banalaus dalyko - virškinimo sistemos - priklauso mūsų sveikata apskritai. Tačiau ar mes tam "banaliam dalykui" esame pakankamai dėmesingi?


Į keletą klausimų "Vakarų ekspresas" paprašė atsakyti Klaipėdos apskrities ligoninės endoskopijų ir echoskopijų skyriaus vedėją gastroenterologą Albiną Vilčiauskį.




Susiruošti pas gastroenterologą žmogų priverčia tik pradėję kamuoti stiprūs skrandžio skausmai. Silpnesnius, kad ir nuolat besikartojančius, esame linkę sumenkinti, manome, kad praeis. Kada žmogus turėtų reaguoti nedelsdamas?


Atidėlioti vizito pas gastroenterologą tikrai jau nebegalima tuomet, kai stiprūs besikartojantys skrandžio skausmai išprovokuoja vėmimą. Labai rimtas požymis ir juodos išmatos. Žmogus, kamuojamas virškinimo sistemos sutrikimų, turėtų tokiam, atsiprašau, proziškam reikalui būti labai atidus. Pagal statistiką dešimt procentų žmonių net nejaučia, kad skrandyje ar dvylikapirštėje žarnoje jau yra susiformavusi opa. Tad suprasti, kad kažkas yra negerai, galima tiktai tuštinantis.


Kad reikia sveikai maitintis, valgyti šviežų maistą, laikytis dienos režimo, nerūkyti, negerti, visi puikiai žinome. Tačiau retas paisome. Betgi kodėl vieni žmonės, užvaldyti žalingų įpročių, be jokių virškinimo sistemos sutrikimų pragyvena visą amžių, o kitiems, besirūpinantiems savo sveikata, reikalingas gydymas?


Vienareikšmiškai į šį klausimą negalėčiau atsakyti. Tačiau iš savo beveik 25 metų gydytojo praktikos galiu pasakyti viena - anksčiau ar vėliau vis tiek tos pasekmės išlenda.


Kita vertus, yra nustatyta, jog Vakarų šalyse apie 50, o postkomunistinėse šalyse net 80 procentų žmonių savyje nešioja bakteriją, galinčią išprovokuoti skrandžio ligas, tarp jų ir opaligę. Ir tereikia labai "nedaug" - psichoemocinio streso, pervargti, ir žmogus jau ligonis.


Savo praktikoje turėjau labai ryškų psichoemocinio streso įtakos pavyzdį. Jauną vyriškį, "pasigavusį" skrandžio opą, sėkmingai pavyko išgydyti, ir jį rytojaus dieną rengėmės iš ligoninės išleisti. Tačiau naktį palatoje, kurioje gulėjo šis pacientas, mirė žmogus. Kitą dieną pagydytasis vėl skundėsi skaudančiu skrandžiu. Apžiūrėjęs aptikau, kad vakarykščiai užgijusi opa vėl buvo atsivėrusi.


Kaip ir dėl daugelio kitų ligų, polinkį susirgti lemia ir paveldėjimas.


Vienaip ar kitaip žmogus turėtų rūpintis savo gyvenimo būdo kokybe.


Atsikratyti žalingų įpročių toli gražu ne kiekvienam pakanka valios. Ką galėtumėt patarti, tarkim, bevaliam rūkaliui?


Žinoma, geriausiai mesti rūkyti. Tačiau aš iš savo pacientų to nereikalauju, nes žinau, kad daugeliu atvejų tai yra beprasmiška. Patariu bent jau mažinti "dozes", nesurūkyti cigaretės iki galo.


Panašūs patarimai būtų ir dėl skrandį dirginančio maisto, alkoholio vartojimo.


Na, o jeigu ir tuos patarimus bevalis žmogus ignoruoja?


Ką gi, tuomet gydymas užsitęsia, reikia didesnių vaistų dozių. Dėl valios stokos susilaikyti dažnu atveju virškinamojo trakto ligos tampa chroninės. Žodžiu, žmogus, ignoruodamas patarimus, ligą "nusikala" pats.


Kad būtų galima diagnozuoti virškinamojo trakto ligą, žmogui tenka "ryti žarną". Dažnas, kenčiantis didelius skausmus, linkęs geriau su jais taikstytis nei apsilankyti endoskopijos kabinete...


Dažnas pacientas prisipažįsta, kad prieš tyrimą visą naktį nemiegojęs, stresavęs. Tai gal labiau iškamuoja nei pati procedūra. "Žarną" rijęs esu pats, puikiai žinau, ką žmogus jaučia, ir žinau, ką jis turi daryti. Tad prieš procedūrą pacientui išaiškinu, kaip jis turi elgtis, kad nemalonūs pojūčiai būtų menkesni. Tik nereikia iš anksto savęs nuteikti esą dideliems nemalonumams.


Dažno mediko apsisprendimą tapti mediku lemia kadaise išgyventos ar artimųjų, ar pačių sveikatos sutrikimai. Kas tapo postūmiu rinktis gastroenterologiją Jums?


Matyti mane mediku labai norėjo mama. Mane tos jos kalbos iki kokios devintos klasės erzindavo, nes įsivaizdavau save technokratu. Tačiau kai vis dėlto nusprendžiau stoti į Kauno medicinos institutą, tos mamos kalbos man jau įtakos nebeturėjo. Tvirtą sprendimą priėmiau pats. Na, o kad specializavausi gastroenterologijoje, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Kai pradėjau savarankišką gydytojo praktiką, ką tik buvo prasidėjusi endoskopijų "era". Tuomet dirbau miesto ligoninėje. Gastroenterologas Jonas Lalas, tuomet jau įvaldęs endoskopijas, pasiūlė šioje srityje specializuotis ir man. Na, o paskui jau sekė kursai, stažuotės ir praktika. Kartais ir pats sutrinku, kai pradedu skaičiuoti tos praktikos metus - netrukus dvidešimt penkeri.


Gražina JUODYTĖ

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder