Į finalininkų dešimtuką patekusi mergina sako, kad jau dabar jaučiasi laimėtoja: jos veikla buvo pastebėta ir tai įkvepia stengtis dar labiau.
Būdama 16 metų Lukrecija subūrė Klaipėdos rankinio klubo "Dragūnas" palaikymo šokių kolektyvą. Dabar kuria šokius, taip pat moko šokti vaikus ir suaugusiuosius, be to, Klaipėdos universitete studijuoja pedagogikos mokslus.
Kada pradėjai šokti?
Šoku jau nuo mamos pilvuko, mama visada taip sakydavo. Kai buvau penktokė, pirmoji mano šokių vadovė Vilma Petrošienė pasiūlė man išbandyti linijinius šokius. Esu jai be galo dėkinga, nes ji išmokė, kad reikia užsispirti ir siekti aukštumų. Didesnis noras dalyvauti varžybose atsirado tada, kai išvažiavome į Baltijos šalių čempionatą Latvijoje. Jame užėmiau antrą vietą. Tada ta antroji vieta buvo kaip šaltas dušas, bet dabar tai labai malonus prisiminimas.
Vėliau pakeičiau kelias šokių grupes, kol apsistojau kitoje šokių studijoje. Ten išmokau disciplinos, savarankiškumo, įgijau lyderystės, vadovavimo įgūdžių. Su studijos šokėjų grupe vykome atstovauti Lietuvai į pasaulio čempionatą Italijoje, kur tapome pasaulio čempionėmis. Šis titulas mane pastūmėjo ieškoti daugiau saviraiškos būdų. Tada ėmiau kurti šokėjų grupę ir nuo 16 metų vadovauju savo kolektyvui. Man atrodo, kad esu pirmoji Lietuvoje, įkūrusi rankinio komandos palaikymo šokėjų komandą.
Kokios yra kūrybos ir saviraiškos galimybės meno srities atstovams Klaipėdoje? Ar sunku įgyvendinti idėją, ypač būnant labai jauno amžiaus?
Visų pirma, menininkai garsiai nešneka, jie kalba savo darbais, gal dėl to jie nelabai girdimi. Savarankiškai kurti yra nelengva, nes vien idėjos neužtenka, daug kas atsiremia į finansus. Pavyzdžiui, norint užsiimti šokiais reikia nuomotis salę, reikia aprangų, avalynės, norint dalyvauti varžybose reikia transporto. Apskritai manau, kad Klaipėda yra patogus miestas gyventi ir kurti. Turime ne tik jūrą, bet ir daug malonių žmonių, vietų, kur galima save išreikšti, dalintis idėjomis.
Ne tik šoki, vadovauji šokėjų grupei, bet ir mokai šokių kitus žmones.
Pradėjau nuo vaikučių, kartu su jais augu ir aš kaip vadovė. Visi stengiamės tobulėti. Kurdama šokius vaikams stengiuosi jų neįpareigoti, noriu suteikti jiems laisvės patiems bandyti kurti, improvizuoti. Dirbu su suaugusiais irgi nauja patirtis. Labai keista, kai dvigubai už mane vyresnės moterys į mane kreipiasi "jūs", - juokiasi.
Tačiau tavo mokslai nesusiję su šokiais?
Choreografijos studijos Lietuvoje yra labai brangios, tokių lėšų mano šeima negalėjo skirti. Dabar studijuoju vaikystės pedagogiką Klaipėdos universitete, o šiemet pradėjau dirbti mokytojos asistente mokykloje ir kol kas tai yra labai gera patirtis. Galvojau, kad auga sunkių vaikų karta, bet jie tokie nėra, jie tiesiog pašėlę. Norėčiau daugiau dirbti su vaikais, padėti jiems tobulėti, nebūtinai šokant.
Ar turi daugiau idėjų, kurias norėtum įgyvendinti?
Tai, kad buvau pasiūlyta kandidate stipendijai gauti, o dabar patekau ir į finalą, mane labai motyvuoja. Kai sužinojau, kad esu nominuota, pirmą naktį buvo sunku užmigti, galvojau, ką reikia daryti, nes dabar noriu versti kalnus. Tas dėmesys ir žmonių palaikymas labai įkvepia. Man labai svarbu jaunimo saviraiška ne tik Klaipėdoje, bet ir kituose miestuose. Dėl to norėčiau rankinio palaikymo šokėjų komandas suburti ir mažesniuose miesteliuose, populiarinti šį sportą šokant, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Noriu ir pati tobulėti, ir savanoriauti.
Jeigu komisija nuspręstų, kad esi verta stipendijos, kam ją panaudotum?
Aš jau dabar jaučiuosi laimėjusi, nes esu finale su tokiais nusipelniusiais ir daug pasiekusiais žmonėmis. Tai labai motyvuoja, todėl jaučiuosi įvertinta. Manau, kad tuos pinigus skirčiau mokslams. Vis dar noriu studijuoti choreografiją, baigti kokius nors kursus, kad turėčiau ne tik praktinių įgūdžių, bet ir teorinių žinių, diplomą. Taigi investuočiau į save, kad po to galėčiau padėti tobulėti kitiems.
Rašyti komentarą