Unikalios specialybės iniciatorė: "Mano darbe yra daug šviesos ir vilties"

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbanti S. Savickaitė, sulaukusi itin gausaus "Vakarų ekspreso" skaitytojų palaikymo, tapo viena iš konkurso "Švyturio Klaipėdos ateities stipendijai" gauti finalininkių.

"Ryškiausia dabar jaučiama emocija - dėkingumas už įvertinimą. Džiaugiuosi, kad galiu plačiai kalbėti apie tai, ką darau, ir kad žmonės tai įvertina. Man tai tarsi įrodymas, kad tai, ką veikiu, yra svarbu ne tik man, bet ir aplinkiniams", - paklausta, kaip jaučiasi patekusi į finalinį penketuką, šypsojosi S. Savickaitė.

Jūsų darbo sritis, ko gero, nėra lengva emociškai ir psichologiškai - dirbate su onkologinės ligos diagnozę išgirdusiais žmonėmis. Kaip pavyksta pačiai susitvarkyti su emocijomis?

Tai gana dažnas klausimas, bet manau, kad manyje tikriausiai yra labai daug pašaukimo daryti tai. Tiesiog vidinis impulsas leidžia kalbėti apie sunkius dalykus, kaip ir apie džiaugsmingus. Man tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime svarbiausia yra paprastumas ir žmogiškumas. Visada skatinu žmogų, atėjusį pas mane konsultacijos, pamiršti formalumus ir tiesiog paprastai pasikalbėti apie tai, kas jam svarbu. Ir tada atsiveria visai kiti klodai, nors liga suteikia pokalbiui tam tikrą atspalvį, bet žmogus yra labai spalvinga asmenybė. Todėl mano darbe tikrai nėra daug negatyvo - yra daug šviesos, daug vilties.

Esate pirmoji Lietuvoje onkologijos atvejo vadybininkė ir prisidėjote, kad tokia pareigybė atsirastų. Ar matėte tokios pagalbos poreikį?

Jeigu manęs nebūtų priėmusi ligoninė, turbūt idėja nebūtų tapusi kūnu. Todėl esu labai dėkinga ligoninės administracijai, ypač savo tiesioginiam vadovui Alvydui Česui už priėmimą ir palaikymą. Tai žmogus, kurio indėlis labai didžiulis į tai, kokią atvejo vadybą turime šiandien. Mums, manau, labai sėkmingai pavyko integruoti turimas idėjas ir vizijas vardan pacientų gerovės.

Mano idėja apie į asmenį orientuotą kompleksinę pagalbą onkologiniams ligoniams atsirado prieš penketą metų, kai pradėjau savanoriauti Onkologijos centre. Mačiau poreikį, kaip svarbu kompleksinė pagalba, svarbios žmogaus emocijos, jo gretutiniai poreikiai. Kai atradau pagalbos personalizacijos idėją, pradėjau jungti savo mokslinę ir praktinę patirtį. Buvau stažuotėse užsienyje, mačiau, kaip tai vyksta, kaip žiūrima į pacientą. Kai atliekant tyrimą mano idėjas išgirdo ligoninėje, viskas buvo tarsi atsidūrus vietoje ir laiku.

Kokia galėtų būti jūsų darbo plėtra?

Man svarbūs tiek akademiniai, tiek profesiniai tikslai, kurie labai glaudžiai susiję. Profesinis tikslas - kad tokie atvejo vadybininkai atsirastų kiekvienoje specializuotoje įstaigoje. Dirbame šia linkme ir tikiuosi, kad pavyks tai įgyvendinti. Yra mūsų praminti takai, tad sieksime, kad visoje šalyje kiekvienas pacientas turėtų atvejo vadybininką, turėtų galimybę gauti pagalbą, kuri jam reikalinga, neapsiribojant vien tik gydymo klausimais, kurie, be abejonės yra taip pat labai svarbūs.

Tačiau noriu akcentuoti, kad tikroji atvejo vadyba yra ne tik tyrimų ir konsultacijų organizavimas skubos tvarka, tačiau ji apima ir psichosocialinį ligos aspektą. Kiekvienam žmogui skiriama laiko bendriniam pokalbiui, kurio metu vertinamas jo distresas ir esant poreikiui jis nukreipiamas reikalingai pagalbai. Man tai, kad žmogus jaustųsi išgirstas ir suprastas yra didžiausias prioritetas. Skleidžiu žinutę, kad ligos kelyje nei sergantysis, nei jo artimasis nėra vienišas, yra visa komanda pasiruošusi jiems padėti.

Personalizuota pagalba onkologiniams ligoniams buvo ir jūsų mokslinių tyrimų objektas.

Taip, ir tebėra. Šiuo metu studijuoju doktorantūroje, kurios metu viliuosi atlikti nacionalinio masto tyrimą siekiant moksliškai pagrįsti personalizuotos pagalbos poreikį ir jos įgyvendinimo galimybes Lietuvoje. Mano magistro darbo tyrimas buvo personalizuotos pagalbos modelio paieška.

Tyrimo metu Klaipėdos universitetinės ligoninės atvejis parodė gerąją praktiką Lietuvos kontekste, kaip bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, įtraukiant psichosocialinės pagalbos specialistus ir kitus suinteresuotus asmenis, galima užtikrinti visapusę pagalbą.

Manau, tai svarbu, nes kalbame apie bendrą mechanizmą, o dalijimasis ta gerąja praktika yra pamatas, ant kurio galima kurti veiklą kituose miestuose. Labai svarbu siekti bendro tikslo sutelkiant įvairias organizacijas, suteikiant žmogui kuo daugiau informacijos, kad jis būtų įgalintas, jaustų palaikymą.

Kas jus labiausiai motyvuoja?

Mano pagrindinis motyvas yra matoma prasmė šioje veikloje. Manau, tai labai svarbu daugeliui, kurie pasirinko onkologijos sritį. Be to, labai skatina matomi rezultatai, kolegų ir pačių pacientų palaikymas. Diegiant naujoves ir apskritai įgyvendinant onkologijos atvejo vadybą labai svarbu bendradarbiavimas ir darbas komandoje tarp specialistų ir pacientų, jų artimųjų.

Ar sulaukiate atgalinio ryšio iš pacientų, jų artimųjų?

Pripažinsiu, iš pradžių tikrai buvo sunku, bijojau, kaip viskas vyks, kokia bus aplinkinių reakcija. Tačiau, mano džiugiai nuostabai, gaunu labai gražų atgalinį ryšį iš pačių pacientų, jų artimųjų bei kitų specialistų. Tai, manau, yra pagrindinė priežastis judėti toliau. Man tai parodo, kad darau tai, kas yra reikalinga, ir tai didelis emocinis įkvėpimas tolimesniems darbams.

Noriu labai padėkoti žmonėms už mano veiklos pripažinimą. Tai yra mano daugelio metų veiklos įvertinimas. Džiaugiuosi, kad žmonės kalba, atsiveria, nebėra tiek daug stigmų susijusių su vėžiu, žmonės noriai bendradarbiauja su medikais, aktyviai domisi gyvensena ir kitais aktualiais ir svarbiais klausimais.

Žinoma, yra tam tikrų kultūrinių barjerų, žmonės tikrai dar šiek tiek nedrąsu paklausti apie jiems svarbius socialinius, emocinius ir kitus iššūkius susidūrus su liga. Tačiau pokytis tikrai vyksta ir praktikoje stebiu, kaip mūsų gyventojai tampa vis atviresni ir aktyvesni savo ligos gydyme. O tai labai svarbu siekiant geriausių rezultatų.

Jei pavyktų laimėti stipendiją, ar galvojote, kaip ją panaudotumėte?

Turiu įvairių svajonių, bet šiuo metu žvelgiu į galimybes tobulėti kaip specialistei. Manau, investuočiau į mokymus, kursus, narystes organizacijose ir vietose, kurios dabar man yra neprieinamos dėl finansinių priežasčių. Tikrai yra kur tobulėti ir semtis patirties.