Šį priedo "Šeštadienis" puslapį skiriame žmonėms, patyrusiems sunkias negandas ir netektis. Manome, kad jų išpažintys labai reikalingos tiems, kurie ieško atsakymo į klausimą, kaip įveikti skausmą, kaip gyventi toliau. Tikimės, kad panašaus likimo žmonių prisipažinimai sutvirtins pasiryžimą iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą.Jeigu ir jūs pasiryžtumėte atverti sielą, paskambinkite tel. 493435 arba 8612 24184 (Gražina Juodytė).
Prieš kelerius metus kretingiškei Aldonai Kerpytei buvo atlikta viena operacija, šalinant piktybinį auglį. Pernai - antroji, jau kitoje vietoje, kartu pašalinant ir krūtį. Ne kiekvienas, susirgęs onkologine liga, sugeba išlikti optimistas ir gyvenimą mylintis žmogus. 42 metų ponia Aldona savo trykštančia energija ir optimizmu nuostabą kelia daugeliui. Šioje išpažintyje bandysime jos išsiteirauti, kaip ji siekia ramybės, pasitikėjimo savimi ir pasauliu. Galbūt tai suteiks optimizmo ir kitiems, sergantiems ne tik onkologinėmis ligomis, bei jų artimiesiems.
Tuomet po operacijos ne dėl piktybinio auglio gydžiausi Vilniaus ligoninėje. Viskas klostėsi puikiai, o manęs vis neišrašo. Kažkurią dieną gydytoja pasikvietė į kabinetą, kaip galėdama ramiau prašė priimti žinią, jog man reikalingas chemoterapijos kursas. Patarė konsultuotis Santariškėse. Aiškiai nieko nepasakė. Su siuntimu nuėjau į Onkologijos centrą. Ten su manimi visai kitaip kalbėjo. Klausiau, kokias turiu garantijas? Rekomendavo grįžti į namus ir pradėti gydytis Klaipėdos ligoninėje. Sukandusi dantis išėjau. Pirmiausia galvojau ne apie save, bet apie artimuosius. Kaip tą žinią pranešiu jiems? Juk mirtis atsistojo greta. Ir staiga viskas įgijo kitą prasmę ir vertę.
Dar visai neseniai pravažiuodama Klaipėdos onkologijos ligoninę susimąstydavau, ką jaučia ten gulintys žmonės? Ir štai jau pačiai lemta tą išgyventi. Prisiminiau per TV girdėtą gydytojos patarimą neišsigąsti, nugalėti baimę. Taip ir elgiausi. Dabar ir kitiems tą patį patariu. Kiekvienas mūsų turime vienintelę ir patvarią garantiją - vis tiek teks mirti. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Daugiau jokių garantijų niekas negali suteikti. Ligai negalima suteikti per daug reikšmės. Reikia išmokti susitaikyti su ja ir gyventi toliau, kiek tau skirta.
Pirmą kartą ruošdamasi operacijai nieko neišgyvenau, nes nežinojau, kas manęs laukia. Antrą kartą buvo baisiau, tačiau tai baimei tiesiog nebuvo laiko pasireikšti, nes penktadienį sužinojau diagnozę, o pirmadienį jau guliau ant operacijos stalo.
Man buvo keista girdėti gydytojos patarimus per TV: tik niekam nieko nesakykit, slėpkit savo negandą. Kokia nesąmonė patarti žmogui nešioti tokį paslapties akmenį. Žinoma, nėra lengva kitiems prisipažinti, tačiau paslaptis labai slegia. Ir koks ateina palengvėjimas, kai tą akmenį nuritini. Bet juk ir žmonėms su širdies dirbtiniu aparatu ar hemodializuojamiems nėra lengviau.
Kai antrą kartą išgirdau diagnozę, patyriau smūgį: vadinasi, liga progresuoja, vadinasi, ji nestovi vietoje, kaip to tikėjausi, ir, manau, kiekvienas susirgęs ir besigydantis tikisi. Antra vertus, tikiesi, kad tu pateksi į tų stebuklingai pagijusiųjų skaičių. Juk maždaug penkiolika procentų žmonių, kuriems nustatytos paskutinės vėžio stadijos, ima ir pasveiksta. To priežasčių nepaaiškina net patys tituluočiausi onkologai.
Na, vėl operacija, na, vėl chemoterapija. Na, nuslinks plaukai. Dėvėsiu peruką, kaip ir ankstesniais kartais po agresyviosios chemoterapijos (jų yra įvairių rūšių). Su tuo peruku visokių juokų buvo nutikę: buvo pasikabinęs ant šakos, visa giminė iš pradžių sutriko, o paskui labai kvatojo, kai kažką pasakodama energingai krestelėjau galvą, ir perukas nuskriejo kelis metrus.
Be galo žavėjausi 74 metų senute, kuri prieš ateinant gydytojui vizituoti prašė dukros greičiau jai padažyti lūpas. Taip ir vėžiu sergančios moterys rūpinasi savo išvaizda: pasidažo, dėl chemoterapijos gali tapti netgi labai madingos, dėvėdamos įvairiaspalvius perukus ar besipuikuodamos ataugančių plaukų trumputėmis šukuosenomis.
Ir apskritai kiek gali nutikti nuostabių dalykų, kurių galbūt būdamas sveikas net neįvertintum. Štai po dviejų operacijų aš gyvenu ketveri metai. Ir kiekviena diena man - stebuklas. Kol esi sveikas, nuolat skubi, esi įtrauktas kasdienybės rutinos. Dabar sugebu kažkam ir dėl kažko pasakyti ne, kiek atsitraukti nuo kasdienybės ir laiką skirti kitokiems, svarbesniems dalykams.
Taip susiklostė, kad šeimos nesukūriau. Tačiau artimųjų meilės patiriu daug. Pirmiausia iš brolių ir brolienių, jų vaikų, kolegų. Brolių pranciškonų dėka Kretingoje yra labai stipri, susitelkusi bendruomenė. Nuolat bet kuris tau linki sveikatos ir ramybės. Ir argi neteikia stiprybės, kai visa bažnyčia meldžiasi už tave vieną? Taip susiklostė, kad abu kartus diagnozes sužinojau vasario 14-ąją, Valentino dieną. Gal todėl tos meilės apstu. Niekada nepamiršiu brolio pranciškono Pauliaus reakcijos, kai prisipažinau savo lemtį. Tai susijaudinęs jis sušuko: "Chebra, melskimės, mūsiškius vėžys pjauna"! Atsiveri pats, atsiveria ir žmonės.
Gydytojai susirgusiajam nurodo tik bendras gaires. Niekas nepaaiškina, kaip tu jausiesi gerdamas vaistus ar po chemoterapijos, spinduliavimo. Beje, tą sunku ir pasakyti, nes kiekvieno pojūčiai ir pasekmės dažnai būna skirtingos. Štai ir pradedi klausinėti: "Kaip tau?" Atitinkamai ir tavęs klausia: "O kaip tau?" Patyrusi tai, chemoterapijos specialisto Alvydo Čepo teiravausi, ar nėra kokio būrelio, kuriame savo išgyvenimais ir patyrimu dalintųsi onkologiniai ligoniai. Jis paskatino burtis, mėginti kažką daryti bendrai. Bandėme. Net įsiregistravome. Bet daugelio jėgos išsenka. Būrelis tai išyra, tai vėl atsigauna. Paskutiniu metu esame išklausę daug naudingų paskaitų, į kurias susirinkdavo į gyvenimą besikabinantys žmonės. Pagal išvaizdą neatrodome vėžio išvarginti ir nukamuoti. Turime optimizmo, mokame juokauti. Kol nesame pjaunami nepakeliamų skausmų, vieni kitus raginame iš gyvenimo dar pasiimti tai, ką pajėgiame. Mokomės ir gyventi, ir būti pasiruošę išeiti. Tai labai svarbus momentas, kuriam turi psichologiškai nusiteikti. Ir tam vieni kitus skatiname. Vėlgi labai svarbu nejausti baimės. Reikia branginti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną susitikimą su žmogumi, naują pažintį, kuri praturtina.
Galiu pasakyti, kad jungtis pagal ligų profilius verta. Tai dar vienas svertas įveikti savo ligą. Džiaugiamės, kad Klaipėdos ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis mūsų būreliui Onkologijos departamente yra pažadėjęs net kambarėlį susitikimams. Jungiamės į Agnės Zuokienės akciją "Nedelsk dėl savęs ir kitų", Laimos Paksienės "Ir gyvenimas tęsiasi". Jeigu tas akcijas vertintum formaliai, tai ir tebūtų formalumas. Tačiau labai reikalinga atkreipti ir visuomenės dėmesį, ir paskatinti pasitikrinti, beje, nemokamai. Ankstyvas diagnozės nustatymas žmogui dar sykį dovanoja gyvenimą. Laimos Paksienės iniciatyva irgi reikalinga susirgusiems skatinti ne gyventi savo liga, o GYVENTI.
Ir patirti šoką, ir išsiverkti reikia. Bet reikia išmokti ir su tuo gyventi. Juk nustačius diagnozę gyvenimas nesibaigia, jis tęsiasi. Mano tėvas irgi susirgo vėžiu, buvo operuotas. Apie visus išgyvenimus pasišnekame optimistiškai, be tragedijų. Gal tik reikia save apriboti nuo nerealių troškimų, grandiozinių ateities planų. Tiesiog džiaugtis: sulaukiau dar vieno pavasario, vasaros, gal ir šviežių bulvių sulauksiu? Duos Dievas, palydėsiu ir išskrendančius paukščius, o pavasarį juos pasitiksiu...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą