Alvydas Ziabkus: "Nėra laiko lėtiems šokiams..."

APIE GIMTADIENĮ: Jau senokai nebemėgstu triukšmingų pokylių. Juo labiau, kai juose priverstas būti dėmesio centre. Kita vertus, sulaukiau tokio gyvenimo etapo, kai gimtadieniai nebėra laukiami.

APIE DOVANAS: Atmintin įstrigusių gimtadienio dovanų nepamenu. Kita vertus, svarbu ne dovanos vertė, bet patiriamas staigmenos jausmas. Tačiau didžiausia dovana, matyt, būtų parodytas dėmesys, žinia, kad nesi užmirštas.

APIE ANGELUS SARGUS: Pagal tai, kiek esu buvęs arti mirties, spėju, kad angelą sargą išties turiu. Vien ko verta prieš 17 metų man atlikta stebuklinga kepenų transplantacija, kurios dėka dabar gyvenu dovanotą gyvenimą. Ar tuomet kas galėjo pagalvoti, kad tapsiu pirmuoju kepenų transplantaciją patyrusiu lietuviu pasaulyje, kai tokios operacijos vertė Berlyno klinikoje tuomet siekė per pusę milijono litų.

LAIMINGŲ SKAIČIŲ neturiu. Gal šiuo skaičiumi galėtų būti trejetukas, nes jis du kartus pasikartoja mano gimimo datoje.

APIE SAPNUS: Yra tekę sapnuoti visko. Įdomu būtų sapnus užsirašinėti, bet tokiems niekams nerandu nei noro, nei laiko. Gerai prisimenu gana dažnai pasikartojantį sapną, kad aš atsispiriu ir mosuodamas rankomis pradedu skrieti virš žemės. Paties sapno siužeto nepamenu, bet tas sapno metu patiriamas realus skrydžio jausmas yra fantastinis. Nežinau, ką tai galėtų reikšti, tačiau sapnuose "paskraidau" gana dažnai.

APIE LAIMĘ: Žmogus laimingas jaučiasi tuomet, kai jo nekamuoja sąžinė. Niekam nesistenk pakenkti, niekam nepadaryk blogo ir gyvensi laimingai. Nesistenk atkeršyti, nes nuo to geriau nepradėsi gyventi.

APIE VARDĄ: Vardą man davė mama. Ji pasakojo, kad parenkant vardą pagrindinis kriterijus buvo, kad jis skambėtų švelniai. Todėl nesu Arvydas.

APIE PRAVARDES: Darželyje viename spektaklyje vaidinau pasakos personažą Bebenčiuką, tad kurį laiką buvau šaukiamas tokiu vardu. Mokykloje buvau zabuliu, vėliau - giriniu. Kai vienos ekskursijos metu pamiškėje sustojus autobusui aš užtrukau krūmuose ir visiems nerimaujant po kojomis traškindamas šakas išlindau iš miško avėdamas šlepetėmis ir burbėdamas: ko čia triukšmaujate?

DUOMENYS: Ūgis 172 cm, svoris - 75 kilogramai. Akių spalva nenusakoma. Prieš veidrodį spoksojau gerą minutę, kol supratau, kad tokia spalva gamtoje tikriausiai neegzistuoja.

APIE ŽURNALISTIKĄ: Beveik visą savo sąmoningo gyvenimo dalį atidaviau žurnalistikai. Pirmasis rašinys tuometėje "Tarybinėje Klaipėdoje" buvo išspausdintas 1980-ųjų pabaigoje.

APIE SAVE: esu žurnalistas. Daugiau nieko daryti gyvenime ir neišmokau. O gal priešingai, nuolat mane mokančios žurnalistikos dėka išmanau daugelį dalykų ir galėčiau būti tinkamas įvairiose profesijose? Bet kuriuo atveju, mano profesijos diktuojamas gyvenimo būdas neišvengiamai formavo ir mano charakterį.

MANAU, kad nesu konfliktiškas, nuosaikaus būdo, bet turintis savo nuomonę ir ją ginantis. Tačiau lengvai nusileidžiu, jei man pateikiami svarūs argumentai.

APIE TINGINYSTĘ: Ir dar - esu tinginys, darbus atidėliojantis iki paskutinės minutės.

APIE ŠEIMĄ: Prieš pusantro mėnesio netekau mamos. Brolių ir seserų neturėjau. Vienintelis mano pasaulis - mano šeima, kurią sukūriau beveik prieš 22 metus. Išauginome dukrą Rūtą, kuriai kovo 26 dieną sukako 21 metai. Ji baigia bakalauro studijas Roterdame.

VAIKYSTĖS SVAJONĖS: Šeštoje klasėje dar pageidavau būti vairuotoju, bet kitais metais jau rašiau, kad noriu būti korespondentu.

APIE MOKSLUS: Baigęs Klaipėdos tuometę 15-ąją vidurinę mokyklą pradėjau net 30 metų trukusias klajones po Vilniaus, Klaipėdos universitetus. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad nuolat mokytis yra geriau, nei kažkada pabaigti ir vėliau viską užmiršti. Dar vienas tokių mokslų pliusas - visada jautiesi jaunas.

APIE PAŽANGUMĄ: Pirmojo pažymio nepamenu. Tik gerai prisimenu, kad antros klasės antrajame trimestre buvau įvertintas vienais penketukais. Deja, tai buvo vienintelis kartas. Šiaip mokyklą baigiau 3,8 balo vidurkiu. Iš 5.

APIE DRAUSMĘ: Pirmūnu tikrai nebuvau. Tačiau gėdos nei mokyklai, nei mokytojams taip pat nesu padaręs ir nė karto neteko lankytis tuometėje milicijoje. Pavyzdžiu, matyt, buvau savo visuomenine veikla: dainavau chore, buvau aktyvus literatas ir, dalyvaudamas respublikiniuose konkursuose, vaidinau mokyklos spektakliuose.

APIE AKTYVUMĄ: Būdavo taip, kad įsirašydavau į tiek būrelių, kad juos tekdavo lankyti pagal susidarytą grafiką: kas antrą treniruotę praleisdavau, nes tuomet būdavau kitoje. Rimčiausiai po keletą metų lankiau baidarių irklavimą (3 suaugusių atskyris), futbolą (žaidžiau savo metų antroje miesto rinktinėje), šachmatus (1 suaugusių atskyris), stalo tenisą. Šalia to lankiau literatų būrelį, dainavau "Gintarėlio" chore.

APIE KLASIOKUS: Nors po mokyklos baigimo praėjo jau 32 metai, mūsų klasė išliko vieninga šeima. Susitinkame kaip broliai su seserimis.

MEILĖS REIKALAI: Vaikystėje įsimylėdavau greitai, su mergaitėmis buvau nedrąsus. Visi santykiai greitai virsdavo į draugystę. Jau pirmoje klasėje buvau nusižiūrėjęs vieną mergaitę. Kad būtų drąsiau ją kalbinti, į ją priverčiau atkreipti dėmesį ir savo draugą. Po to kartu su juo jai nešdavome dovanas į namus ir palikdavome prie durų.

PIRMASIS DARBAS: Užsidirbti mėginau vasaros atostogų metu mokykloje. Teko dirbti medinės taros gamykloje "Progrese", Prekybos uoste. Rimta pirmoji darbovietė prieš armiją buvo Namų statybos kombinate. Grįžęs iš armijos keletą mėnesių "Palangos" kavinėje dirbau krovėju, o nuo 1986 metų balandžio pradėjau arti žurnalistikos dirvonus. Per tą laiką pakeičiau tik du laikraščius: iš "Tarybinės Klaipėdos" perėjau į savaitraštį "Mažoji Lietuva", kuri po kurio laiko virto "Vakarų ekspresu", o dabar jau 21 metus dirbu "Lietuvos ryto" dienraštyje.

APIE ATSIPALAIDAVIMĄ: Medžioti ir žvejoti nebandžiau, o štai prieš keletą metų atrastas grybavimas patraukė. Aišku, jei valandų valandas po mišką klampoji tuščiomis, malonumas virsta kančia. Namuose atsipalaiduoju žiūrėdamas gerą kino filmą.

APIE "ĮŽYMYBES": Mūsų scenoje ir viešame gyvenime nemažai simpatiškų atlikėjų, menininkių, tačiau paklausius, ką jos šneka, dažniausiai tenka nusivilti.

POPULIARIAUSIA SENTENCIJA: Dar jaunystėje įstrigo vieno rusų satyriko pasakyta mintis, kuri geriausiai apibūdina mano charakterio būdą: "Nėra laiko lėtiems šokiams".

APIE KITUS: Nemėgstu tokių, kurie meluoja, bando apgauti. Man labiau priimtina, kai priekaištai ar nuomonė išsakoma atvirai, o ne vyniojant ją į vatą.

DIDŽIAUSIAS IŠŠŪKIS: Kai reikėjo dvasiškai nepalūžti laukiant operacijos, kai man buvo likę gyventi keli mėnesiai.

GRAŽIAUSIA SPALVA švelniai žydra. Tokios spalvos dažnai būna dangus. Tuomet man ir nuotaika pakyla.

APIE MAISTĄ: Mėgstamiausio patiekalo neturiu. Bet kuriuo atveju, skaniausia yra valgyti išalkus. Tuomet ir juoda duona su cukrumi gali pasirodyti neišpasakytu skanėstu.

ŠALDYTUVE visuomet pageidauju rasti rūkytos dešros, sūrio, lašinukų su svogūniukais ir juodos duonos.

NEMĖGSTU egzotiškų žuvų ir jūrų gėrybių patiekalų.

APIE PREKYBĄ: Vaikystėje, kai mama darže augino ridikėlius, teko stovėti su jais turguje.

APIE PINIGUS: Galimybės. Kuo daugiau turi pinigų, tuo daugiau sumanymų gali realizuoti. Blogai yra tuomet, kai pinigų kiekis ima keisti tuos sumanymus. Norai tampa tokie dideli, kad galimybių laimingai gyventi neturi net labai pasiturintys žmonės, kuriems pinigų ima trūkti labiau, nei bėdžiams.

APIE AUTOMOBILIUS: Regis, ilgam prisirišau prie "Peugeot". Elegantiško kėbulo ir patogi mašina.

APIE BAUDAS: Per 20 metų vairavimo praktiką baudas mokėjau gal kokius 5-6 kartus.

APIE KYŠIUS: Lietuvoje kyšiui gaila pinigų. Šių metų pradžioje 20 eurų teko duoti Latvijoje, nes būtume pavėlavę į Rygos oro uostą, į kurį iš Pietų Amerikos turėjo atskristi dukra.

APIE KITUS PRIE VAIRO: nepatinka neryžtingai atliekami manevrai. Nepateisinamai lėtas vairavimas, kuris stabdo visą transporto srautą.

APIE BAIMES: Paniškai bijau aukščio. Skrisdamas lėktuvu pasikliauju savo angelu sargu. Matyt, slėgtų patalpos su itin žemomis lubomis.

APIE BALANDŽIO 1-ĄJĄ: Nemėgstu šios dienos. Šiaip esu patiklus ir žmonėmis linkęs tikėti. Mane erzina ta diena, kai aplinkiniai gauna teisę meluoti.

APIE SMAGIAS ISTORIJAS: Tokių istorijų būta daug. Viena iš jų, kai pardavinėdamas automobilį į mašiną įsisodinau dėl straipsnio į redakciją atėjusį žmogų, pamanęs, kad jis yra prieš tai skambinęs pirkėjas. Važiuojant be perstojau gyriau savo mašiną, o šis visą kelią nuolankiai linkčiojo galvą ir viskam pritarė. Viskas išaiškėjo grįžus į redakciją, kai tiesiai šviesiai jo paklausiau, ar jis pagaliau ją perka.

APIE POEZIJĄ: Dar dirbant "Tarybinėje Klaipėdoje" meilės aistros pagautas du eilėraščius buvau sueiliavęs. Meilė išgaravo, o kad eilės nepražūtų, jas išsispausdinau laikraštyje.

APIE DRAUGUS: Tikrieji ir vieninteliai draugai vis dėlto yra šeima.

APIE PAVYDĄ: Taip, esu pavydus, bet noro atimti nėra.

APIE AUGINTINIUS: Aštuonerius metus auginome tris ilgaplaukius taksus. Dabar liko tik du, nes pernai vyriausia kalė nugaišo. Su siaubu pagalvoju, ką reikės ištverti, kai neteksime dar dviejų augintinių - šeimos narių.

APIE IŠDAVYSTES: Didesnių ar mažesnių išdavysčių pasitaiko nuolat. Tačiau tokios, kuri pakeistų mano gyvenimą, nebuvo.

APIE TOLERANCIJĄ: Manau, kad teisę gyventi šiame pasaulyje, turi visi.

APIE ŽEMAIČIUS. Žemaičiams jaučiu didesnius sentimentus, nes mano amžinatilsį mama kilusi iš Žemaitijos, o aš savo vaikystę leidau kaimuose pas jos seseris. Todėl didžiuojuosi mokantis žemaičių tarmę ir žinantis, ką reiškia daugelio jau užmiršti žemaitiški žodžiai, tokie kaip "parietka", "būdynė", "druobynos", "kūle" ar "bezde".

APIE UOSTAMIESTĮ: Labiausiai klaipėdietiška yra Tiltų gatvė.

KLAIPĖDA PO 100 METŲ: Svarbiausia, kad jūra neužlietų pakrančių, ir mums netektų gyventi pajūriu virtusiuose Telšiuose.