Amerikietiški Monikos Liu kalneliai, arba Ką Snieguolė veikė gangsterių rajone

Ji pusryčiauja spalvomis, o muziką kuria, it vertų karoliukais. Nesiskiria su piešti skirta knygele ir kartais rašo baltas eiles. Prestižiniame Berklio koledže JAV vokalą studijuojanti Monika Liubinaitė (24), scenoje prisistatanti Monika Liu, šią vasarą parvažiuoja namo - koncertuos "Tamsta" muzikos festivalyje ir atostogaus. Londone laikinai apsistojusi dainininkė papasakojo, kokį "svetingumo" krikštą yra patyrusi galimybių šalyje Amerikoje ir kokius prisiminimus jai kelia JAV prilipusi Snieguolės pravardė.

- Ką veiki Londone?

- Kurį laiką čia gyvensiu ir kursiu muziką. Tai pirmas kartas, kai dainuoju ir kuriu muziką ne su kažkuo, ne kažkam, o sau. Noriu įrašyti savo pirmą albumą ir Londonas tam - ideali vieta. Be to, besimokydama JAV labai pasiilgau Europos. Iš JAV atvažiavusi į bet kurią Europos šalį joje jaučiuosi kaip namie.

- Ar "Tamsta" festivalyje atliksi kūrinius iš savo būsimo albumo?

- Taip. Pasirodysiu su savo muzikantų iš Londono grupe. Mano muzika yra elektroninio skambesio, bet bus ir styginių, ir būgnų, ir arfų, ir pianino garsų.

- Kaip nusakytum savo muziką?

- Tai, ką aš atlieku, yra mišinys to, ką mėgstu ir kas yra mano galvoje. O mano galvoje - ir džiazas, ir popmuzika, ir elektronika, ir soulas. Šiomis dienomis pasakyti, kas yra kas, sunku, nes viskas labai susimaišę.

- O tas mišinys yra tik muzikoje ar visame tavo gyvenime?

- Manau, kad ir gyvenime. (Juokiasi.) Man patinka įvairi ir spalvinga apranga. Ir mano piešiniai tokie - su nežmoniškai daug spalvų ir formų, žmonių, gyvūnų ir augalų, susimaišiusių į vieną mozaiką.

- Kas apie tave pasako daugiau - piešiniai ar muzika?

- Turbūt iš piešinių geriau matyti, kas mano galvoje. O kai pati nežinau, kas mano galvoje, piešiu ir pamatau tai piešinyje. Nes piešiu visiškai negalvodama, tarsi įkritusi į kažką... Būna, atsipeikėju po kelių valandų, pajutusi, kad labai šalta arba norisi valgyti, arba kad nutirpo kūnas. Piešimas man yra meditacija.

- O muzika?

- Muzika man - visai kas kita. Muziką kuriu iš tokios... darbinės energijos.

- Ar esi mokiusis dailės?

- Ne. Nors labai norėjau. Bet vaikystėje lankiau muzikos mokyklą ir viskam laiko nebeužteko. Pamenu, penktoje klasėje kažką nupiešiau ir mano mokytoja mamai pasakė, kad Monika įdomiai mato. Dailė man - labai artima. Man įdomu formos, spalvos... Mėgstu vaikščioti po muziejus ir žiūrėti į paveikslus. Gyvendama Bostone dažnai eidavau į modernaus meno muziejų, tarsi įlįsdavau į man patikusius piešinius ir galėdavau juose ilgai išbūti. Mano senelis buvo dailininkas, tai gal esu kiek į jį atsigimusi.

- Kokia spalva tave "veža"?

- Mano viso gyvenimo spalva yra mėlyna. Manau, spalvos papildo žmogų ir net veikia kaip maistas. Dėl to saulėtą dieną net ne visada stengiuosi užsidėti saulės akinius. Tam, kad gaučiau spalvų ir jų pavalgyčiau. Negaliu dieną dirbti su muzika - tik vakare. Man pirmiausia reikia gauti į akį spalvos, šviesos.

- Kokių dar pomėgių turi?

- Būna, kad taip pat įkrintu ir į tekstus. Mėgstu parašinėti. Užklumpa mintys ir rašau baltas eiles. Pati sau sukuriu dainų žodžius. Dar veriu karoliukus. Puošiu jais drabužius, veriu papuošalus arba tokius universalius daiktus, kuriuos galima ar ant drabužio prisiūti, ar šiaip namie kaip dekoraciją pakabinti.

- Prieš porą metų išvykai mokytis į Bostoną, JAV. Kaip tave sutiko svajonių šalis?

- Man tikrai nebuvo lengva. Atvykau ir tą pačią dieną buvau palikta be stogo virš galvos. Nors dėl gyvenamosios vietos buvau sutarusi iš anksto. Aš iš po kelionės, su lagaminais, o man šypsosi gražia plastikine šypsena ir aiškina, kad susitarimo jie nesilaikys. Pirmas krikštas Amerikoje - jausmas, kad tu šioje šalyje visiškai niekam nerūpi.

- Kaip sukaisi?

- Susiradau kambarį, kaip vėliau pasirodė, pačiame pavojingiausiame Bostono rajone. Buvau ten vienintelė baltaodė ir net negalėdavau ramiai gatve pereiti, nes koks juodaodis nusmukusiais džinsais ir metaliniais dantimis šaukdavo "Snowflake", tai yra Snieguole! Girdėdavau šūvius ir ant šaligatvio matydavau kraujo dėmes. Yra toks dokumentinis filmas apie gangsterius, vadinasi "Blue Hill Avenue". Tai štai tame aveniu aš ir gyvenau.

- Kiek laiko ten gyvenai?

- Apie tris savaites. Iš streso krito svoris. Iš baimės negalėdavau miegoti, nes maniau, kad mane nušaus ir aš mirsiu. Tokie buvo mano pirmieji įspūdžiai Amerikoje.

- O kas Amerikoje tau patiko ir yra gerai?

- Natūralus šokoladas. (Juokiasi.) Nepaisant mano butų istorijų, manau, kad Amerika tikrai yra galimybių šalis. Jei žinai savo norus ir turi tikslų, ten tikrai sutiksi tau reikalingus žmones. Ir bene didžiausios galimybės atsiveria būtent tiems, kurie atvažiuoja iš kitų šalių, nes patys amerikiečiai tiesiog gyvena patogų gyvenimą. Bet... turi gebėti tose džiunglėse kaip nors išsilaikyti.

- Ką Amerikoje atradai?

- Supratau, kad mano gyvenimas laikinas ir kad aš vieną dieną mirsiu. Tai šiek tiek gąsdina, bet kartu yra ir labiausiai įkvepia gyventi čia ir dabar! Nes nuo to savo laikinumo nepabėgsi ir nepadės nei joga, nei mama, nei šokoladas.

- Kokius buities darbus mėgsti, o kokių - ne?

- Man patinka susitvarkyti savo aplinką, nes tada jaučiuosi geriau. Bet, pavyzdžiui, virtuvėje kažkuo labai pasigirti negaliu, nebent vaisių kokteiliu ir sušiu. Kai paskutinį kartą kepiau pyragą, jis atrodė kaip didelis grybas. (Juokiasi.)

- Nuo ko esi priklausoma?

- Nuo saldumynų. Šalia visada turi būti šokolado, nes pavalgiusi aš noriu deserto.

- Esi gamtos ar miesto žmogus?

- Gamtos. Kada nors gyvensiu sodyboje. Įsirengsiu namą su piešimo, karoliukų vėrimo ir muzikos studijomis. Bus daug vaikų, gyvūnų... Man būtina gamta ir neribota erdvė. Ir man labai patinka natūrali žalia gamtos spalva. Kai nuvažiuoju ilgesniam laikui į kokį miestą, būtinai susirandu tokią vietą, iš kurios matyčiau neužgožtą dangų ar mišką. Ir Londone jau turiu susiradusi tokį mišką, kuriame atsigauna mano siela. Man gamta - kaip maistas.

- Kuris gamtos patiekalas tau gardžiausias?

- Miškas, medžiai man yra viskas. Gal aš meška, meškutė, kad man reikia miško? Jūra, dangus ir miškas yra mano maistas.

- Ar grįši į Lietuvą?

- Galbūt. Man joje gera. Čia mano namai ir gimtinė, kurią labai myliu. Ir kuo toliau aš išvažiuoju, tuo labiau Lietuvos pasiilgstu. Man labai patinka mūsų gamta. Po visų savo klajonių nenoriu važiuoti į jokius šiltus kraštus ar egzotiškas šalis, o į paprastą lietuvišką sodybą paprastame lietuviškame kaime. Kur bus lieptelis, ežerėlis ir miškas. Ir nieko man daugiau nereikia. Rugpjūtį parvažiuosiu kelioms savaitėms ir sugersiu, suvalgysiu visą lietuvišką vasarą!

- Kuriai garderobo daliai jauti silpnybę?

- Papuošalams. Visada nešioju auskarus, žiedus.

- Kas visada yra tavo, keliauninkės, lagamine?

- Užrašų knygelė ir tušinukas piešti. Juos nešuosi ir į lėktuvą. Ir visada stengiuosi į lagaminą įsidėti karoliukų, nors jie ir sunkūs... Į smulkius dalykėlius esu linkusi nuo mažens. Pavyzdžiui, labai mėgdavau su adata iš grindų tarpų po smiltelę krapštyti smėlį. Arba šuniui išgaudyti blusas. Vėliau viską kišdavau po mikroskopu. Ir net mano muzikoje yra daug visokių smulkių detalių - tarsi bertųsi karoliukai. Muzikiniai karoliukai.

- Apie ką svajoji?

- Neturiu svajonių ir anksčiau dėl to galvodavau, kad esu nenormali. Gal mano svajonės dar bręsta? Nes kad svajotum, turi būti drąsus, nebijoti ir negalvoti, ir turi būti laisvas. Manau, aš dar einu link to.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"