Arminas Miuleris-Štalis iš Tilžės

A. Miuleris-Štalis gimė 1930 m. Tilžės banko tarnautojo daugiavaikėje šeimoje. Armino tėvas Alfredas gimė 1898 m. Klaipėdoje. Buvo talentingas aktorius, komediantas. Tapęs banko klerku, persikėlė į Tilžę. Armino motina, Edita, užaugo Tilžėje. Jos tėvai pabėgo į Tilžę iš Sankt Peterburgo po bolševikų perversmo (1918 m.). Editos tėvas buvo liuteronų pastorius.

Miulerių-Štalių šeima Tilžę paliko 1938 m., kai Arminui buvo 8 metai. Pokariu gyveno komunistinėje Vokietijoje. Arminas nuo paauglystės grojo fleita, 1949 m. baigė Berlyno konservatoriją, mokėsi dramos. 1952 m. vaidino Berlyno teatruose, 1960 m. pradėjo karjerą kine. 1977 m. vietos režimo buvo paskelbtas persona non grata, 1980 m. persikėlė į Vakarų Vokietiją. Dirbo įvairiose šalyse, su garsiais režisieriais, 9-ajame dešimtmetyje išpopuliarėjo Holivude.

1997 m. aktorius buvo nominuotas "Oskaru" už vaidmenį dramoje "Spindesys". Taip pat vaidino filmuose "Naktis žemėje" (1991 m.), "Kafka", "Tryliktas aukštas" (1999 m.), "Rytietiški pažadai" (2007 m.), "Angelai ir demonai" (2009 m.), "International" (2009 m.) ir kt.

NAMAS Tilžėje, Liepų gatvėje (Lindenstrasse). Šiame name gimė ir augo Arminas Miuleris-Štalis. Vokietijos federalinio archyvo nuotr.

Kelias namo

Pirmą kartą po karo A. Miuleris-Štalis aplankė gimtąją Tilžę 2011 m. gruodį - praėjus 73 metams nuo išvykimo. Jaudinančion kelionėn į Kaliningrado sritį tuomet aktorių lydėjo vokiečių žurnalas "Spiegel".

Nors A. Miuleris-Štalis, gyvenantis Kalifornijoje (JAV), savo atsiminimų knygoje "Unterwegs nach Hause" ("Kelias namo", 1997 m.) teigė niekada nebegrįšiąs į Tilžę, nes nenorįs matyti gimto miesto suniokoto, visgi, sulaukęs 81-erių metų, ryžosi. Juolab kad buvo atkakliai ieškomas ir kviečiamas rusų miesto valdžios.

Garsenybei buvo surengtos didelės iškilmės, suteiktas Sovetsko garbės piliečio vardas ir prisegtas medalis.

Svečias buvo apgyvendintas šalia Lenino paminklo esančiame viešbutyje "Rossija", kurio savininkas - vietos verslininkas ir miesto valdžios atstovas. Jo giminės šaknys lietuviškos. Viešbučio rūsyje verslininkas-valdininkas įrengė restoraną sovietinės epochos stiliumi. Svečius pasitinka Brežnevo portretas. Garsiai plyšauja amerikietiška muzika. Valgiaraštyje - patiekalai, pavadinimu "KGB niekada nemiega", "Mao palikimas", "Mušk fašistus" ir pan.

"Tokia aplinka A. Miulerį-Štalį, kuris turi išlavintą ir subtilų skonį, 60 metų domisi daile ir pats tapo paveikslus (jie parduodami brangiai), kiek sutrikdė", - rašo "Spiegel". Kitą rytą svečias buvo sutrikdytas dar labiau: Sovetsko delegacija jį vežiojo po vaikystės vietas.

Stovėdamas prie savo namo buvusioje Liepų gatvėje (Lindenstrasse), kur 4 aukšte kadaise buvo jo šeimos butas, aktorius, pasak "Spiegel" žurnalisto, verkė. Jis jautėsi taip prastai, jog į vidų įeiti nesiryžo. Sakė nenorintis, kad jo namų duris atidarytų svetimi žmonės. Norintis, kad jo atmintyje viskas liktų taip, kaip jis prisimena. O prisimenantis viską iki smulkiausių detalių.

Atpažinti atmintyje išlikusią vaikystės Tilžę aktoriui buvo sudėtinga.

TILŽĖ XX a. pradžioje.

Gražiosios centrinės Tilžės aikštės nebėra. Nugriauta joje buvusi bažnyčia, kur pamokslus sakė aktoriaus senelis. Namo, kuriame gyveno Prūsijos karalienė Luizė, irgi nebėra. Neliko nė vieno akmens ir Fletcher Platz prie Luizės tilto - dabar čia pasienio postas, skiriantis Kaliningrado anklavą nuo Lietuvos. Aikštę supa pilki tarybiniai namai. Tiltas, prie kurio Arminą, dar mažą, buvo pagavusi policija "bandantį perbėgti į Lietuvą", praradęs savo žavesį. Jokūbynės parkas (Jacobsrush), kuriame Arminas važinėdavosi dviračiu, apleistas.

Lydinčiųjų asmenų klausiamas, kaip jam patinka miestas, A. Miuleris-Štalis išsisukinėjo nuo atsakymo.

Baltijos pakrantėje

Plakatas mokykloje, kurioje mokėsi buvęs tilžiškis (čia ir dabar veikia mokymo įstaiga), skelbė: "Mes - Rusijos dalis". Įėjęs į klasę, kur vyko istorijos pamoka, aktorius staiga uždainavo rusiškai - "Vo pole beriozka stojala"; taip dainuoti jį buvo išmokiusi mama. Ji gerai kalbėjo rusiškai, ir tai padėjo šeimai išgyventi rusų užimtame Prenzlau.

Armino tėvas mirė paskutinėmis karo dienomis.

A. Miulerio-Štalio žodžiais, jo giminė buvo pasklidusi po visą Baltijos pakrantę. Teta ištekėjo už aristokrato - barono fon Holco iš Mertensdorfo, kuris už 100 km nuo Tilžės (dabar Lenkija); vaikystėje Arminas pas ją atostogaudavo. Antros eilės senelis buvo Karaliaučiaus universiteto profesorius. O šio senelis buvo vedęs dailininkę Toni fon Haken iš Livonijos ir tapo pastoriumi Mozūrijoje...

KARALIENĖS Luizės namas.

Isaakas Rutmanas

Sovetsko garbės piliečio vardo suteikimo A. Štaliui-Miuleriui ceremonija vyko vaikų muzikos mokykloje, esančioje centrinėje Tilžės gatvėje, kuria kadaise važinėjo tramvajus. Dabar ji vadinama Pergalės. Iškilmėse dalyvavo Isaako Rutmano našlė, buvusi pedagogė Zinaida. Jos vyras apsigyveno mieste 1950 m. ir dirbo dėstytoju profesinėje mokykloje. Kartą Vilniaus bibliotekoje jis aptiko knygą apie senąją Tilžę. Radinys Isaaką tarsi užbūrė ir jis aistringai įniko tyrinėti Sovetsko praeitį. Tuo metu apie ją niekas nekalbėjo. "Mes nieko nežinojome apie miesto istoriją", - sakė jo našlė. Tada ir ji nepritarė vyro užsidegimui, nes jis kenkė abiejų karjerai.

1993 m. I. Rutmanas išleido knygą "Iš Sovetsko į Tilžę" - ji tapo sensacija. 2011 m. našlė Zinaida atvyko į ceremoniją, skirtą A. Štaliui-Miuleriui, nes tai, jos žodžiais, buvo "pareiga velioniui vyrui".

Sovetsko garbė

Sovetsko valdžia dėl A. Miulerio-Štalio pasistengė: ceremonijoje koncertavo geriausi miesto akordeonistas bei pianistas, ansamblis "Tilžė" atliko "Annchen von Tharau", buvo pasakyta nemažai kalbų apie tiltų tarp šalių statymą. Muziejaus direktorė papasakojo, kaip aptiko Miulerio-Štalio pavardę, ir ragino miestiečius didžiuotis, jog turi savo holivudišką žvaigždę.

Apdovanotas medaliu, A. Miuleris-Štalis prakalbo apie tarpusavio supratimą. Jis prisiminė, kaip 1946 m. Berlyno teatre klausėsi Bacho "Čakonos". Kūrinį atliko Jegudi Menuchino Menuchinas. Viduryje koncerto Menuchinas sustojo, ištraukė iš kišenės popierėlį ir perskaitė laišką nuo žydės moters. Ji siūlė vokiečiams susitaikymą. "Po to muzika įgavo kitokią prasmę ir kitokį skambesį. Atsirado supratimo tiltas", - sakė aktorius.

Dar svečias prisiminė susitikimą su Morganu Frymanu (Morgan Freemann), kuris jį supažindino su Nelsonu Mandela. A. Miuleris-Štalis Mandelą sutiko dar du kartus, ir štai per trečiąjį susitikimą Pietų Afrikos lyderis staiga jį apkabino. "Taip ir turėtų būti tarp žmonių, - kreipėsi aktorius į susirinkusią publiką. - Bet taip būna retai."

JOKŪBYNĖS parkas (Jacobsrush).

Atrodė, jog svečių, tarp jų - šešių jau anksčiau apdovanotų Sovetsko garbės piliečių (karo veteranas, futbolo treneris, medicinos seselė, deputatė, istorikas, dvi mokytojos) bei septinojo, Isaako Rutmano, našlės A. Miulerio-Štalio žodžiai nepasiekė. "Jų akmeniniai veidai buvo neįskaitomi", - rašo "Spiegel". Galbūt dėl prasto vertimo. Vertėjas nežinojo nei Menuchino, nei Bacho "Čakonos". Tiesą sakant, Sovetsko gyventojai nežinojo, kas tas Miuleris-Štalis.

Banketas

Po oficialios ceremonijos viešbutyje "Rossija" vyko banketas. Jis prasidėjo rusiška tradicija - pasitikimu su duona ir druska. Stalai lūžo nuo valgių.

"Jūs neleidžiate mums važiuoti į Vakarus, - "Spiegel" žurnalistui pasakė vienas iš banketo dalyvių. - Va kokius jūs tiesiate tiltus."

Vodka atrišo liežuvius, ir žodžio paprašė vienas iš Sovetsko garbės piliečių, 92 metų sibirietis. Jis kreipėsi į 81-erių metų Miulerį-Štalį žodžiu "piemuo", paskui jį pabučiavo. Atsistojo dar vienas. Kalbėjo apie tai, kodėl miestas buvo sugriautas: niekas netikėjo, kad jis liks rusams. Jau 1988 m., Gorbačiovo laikais, buvo susitikę miestų atstovai - norėję, kad būtų sugrąžinti senieji vardai. "Jie nutarė, kad Sovetskui irgi reikia grąžinti jo seną vardą. Kai aš apie tai pasakiau miesto tarybai, jie pamanė, kad išsikrausčiau iš proto." Čia oratorius atsisuko į merą: "Turbūt miestas kadaise iš tikrųjų buvo nuostabus. Visi, kilę iš Tilžės, sako, kad atkurti jo nebeįmanoma. Bet jūs, kaip meras, privalote tai padaryti."

VIEŠBUTIS "Rossija" ("Wikimapia" nuotr.).

Po šių žodžių vėl prakalbo A. Miuleris-Štalis. Visą dieną išsisukinėjęs nuo atsakymo į klausimą, ar dar kada nors atvažiuos, staiga jis pasakė atvyksiąs, jei tik likimas leis.

80-metės našlės Zinaidos Rutman veidą nušvietė vilties šypsena. Ji atsistojo. "Norėčiau sulaukti to laiko, kai šis miestas vėl vadinsis Tilže".

Po jos žodžių stojo nejauki tyla.