Globotinė, tapusi globėja: "Vaikas nori savo šeimos, tik ne tokios, kokia ji yra"

Sunku pasakoti apie skausmingą praeitį. Sunku rasti tinkamų žodžių, kuriuos tardamas pats savęs nesužeistum. Reikia saugoti apgijusias žaizdas, kad galėtum stovėti ant žemės tvirtai ir neišklystum iš vėžių. Taip Sandrą mokė mama. Jos neteko būdama 15 metų. Vienintelio ramsčio, vienintelės vilties, kuria tikėjo.

Sandra - tvirtas žmogus. Jos tvirtybė jautri: jai lemta girdėti, matyti ir jausti daugiau nei kitiems. Ir atsiliepti.

"Pirmoji mažiausioji globotinė buvo šešių mėnesių amžiaus... Ją ruošėsi išvežti į kūdikių namus. Verkiau, ir galiausiai pasakiau: ne, tik nevežkite, mes su anyta užauginsime. Tada dar nežinojau, jog laukiuosi. Dabar mano pirmagimė dukrelė ir globotinė - kaip tikros seserys."

Sandra neabejoja, jog kiekvieną tėvų globos netekusį vaiką galima išgelbėti nuo jo vidinės griūties. "Laiku paduota ranka..." - prisimena kunigą Rolandą Karpavičių, kuris po motinos mirties vežėsi ją į katalikiškas stovyklas, piligrimines keliones. Nepaliko vienos, krentančios į prarają. "Po laidotuvių nenorėjau nieko, tik pas mamytę... Galvojau apie tai, kad būtų gera iškeliauti pas ją."

Kunigo padedama, Sandra dvi savaites gyveno malda. Atgavo viltį. Gyventi verta. Dabar ji tai kartoja kitiems, ją praradusiems.

12+2

Sandra dirba ten pat, kur gyvena: šeimynoje (ją yra įkūrusi anyta). Jos pareigos - socialinė darbuotoja, o vaikų žodžiais, - mama. Namuose, be jos pačios dviejų atžalų, šiuo metu gyvena dar 12 vaikų. Penki iš jų - nuo 5 iki 9, septyni - nuo 11 iki 17 metų amžiaus.

Neseniai buvo atvežta 15 metų mergaitė.

Kas vyksta, kai atveža vaiką? Sandra giliai atsidūsta, kurį laiką tyli, renka žodžius. "Jis nori šeimos. Jis nori savo šeimos. Bet nenori tokios, kokia ji yra."

Prisijaukinti vaikui, nelyg iš lizdo išmestam paukšteliui, reikia laiko. Negali jam primesti savo glėbio. Jis nenori svetimų žmonių artumo. Nenori, kad jį liestų: nei fiziškai, nei dvasiškai. Jam skauda, ir jis nepasitiki "gydytojais". Neliesk, nesakyk, negirk, nepirk... "Globėjams labiausiai linkėčiau supratimo ir kantrybės. Tik iš tolo, iš lėto stebėti ir atsargiai bandyti atidaryti tą kriauklę. Jei paskubėsi, jei pernelyg spausi - viską sugadinsi: ji dar labiau užsivers ir galbūt niekada daugiau nebeatsivers. Verčiau ne jūs, o pats vaikas tegu jus apkabina, kai bus tam pasirengęs."

Ramstis - tu pats

Po mamos laidotuvių Sandra, vedina 8 metų sesute, nuėjo pas netoliese gyvenusią moterį, kurios namuose jau gyveno jos vyriausioji sesuo. Pasiprašė globojama. Moteris priėmė, nors buvo jau per 60 metų amžiaus. Gyveno pas ją trejus metus, iki sutiko mylimąjį, su kuriuo ir šiandien drauge.

Tėvas mergaites norėjo parsivesti atgal į namus, bet Sandra pasipriešino. Ten grįžti negalėjo: būtų pražuvusios.

"Mama viena tempė namų ūkį, buvo labai darbšti. Augino braškes, triušius... Rūpinosi vaikais. Mums teko patirti daug vargo, visko... ko nereikia patirti nei moteriai, nei vaikams. Mama buvo stipri, ir mus mokė stiprybės, bet pati nesugebėjo išsivaduoti iš smurtaujančio vyro ir baisios aplinkos. Jauna susirgo vėžiu. Mirė sulaukusi 42 metų."

Ir tėčiui, ir mamai jųdviejų santuoka buvo antroji. Iš pirmosios santuokos abu jau turėjo po tris vaikus, kartu dar susilaukė dviejų dukrų. Iš viso - 8 vaikai. Kai mama mirė, visi, išskyrus Sandrą su mažąja sesute, jau buvo pilnamečiai. Su kai kuriais iš jų bendrauja iki šiol. "Ne su visais... Ne visi pasirinko tinkamą kelią. Kai kurie pasidavė alkoholiui. Artimiausios esame su sesėmis, visos atsakingos, darbščios, gražias šeimas sukūrė." Kaip ir Sandra.

Paklausta, kas žmogui yra didžiausia paspirtis gyvenime, atsakė iš karto: jis pats. Pirmiausiai - jis pats. O tada - kiti žmonės, kurie tau neabejingi. Vienas kitas paduos lazdą. Tu gali ta lazda remtis, bet eiti privalai pats.

Kada jau būna per vėlu paduoti lazdą, klausiu Sandros. "Nėra vieno teisingo atsakymo. Kartais gali atrodyti, jog lemiamas laikas prarastas, kad niekur tas vaikas nepasidės nuo savo genų, bet, žiūrėk, viskas keičiasi į gera: jis atsitiesia ir džiugina puikiais rezultatais. O kartais apsigauni. Manaisi prisijaukinęs, suradęs ryšį, džiaugiesi ramybe, meile, pažanga, ir nė neįtari, kad jis slepia antrą gyvenimą. Mes turime skaudžios patirties. Manėme vienaip, o pasirodo, klydome..."

Sandra sako netikinti tais, kurie giriasi neturintys jokių problemų dėl vaikų auklėjimo. "Niekada negali žinoti visko. Neįmanoma būti neklystančiais tėvais ar globėjais. Tu nuolat klysti - iš nežinojimo, ir turi pripažinti, kad klydai, nes tik tada gali mokytis. Manyti, jog viską žinai - saviapgaulė, už kurią kartais tenka brangiai mokėti."

Našlaičio dalia

Savo likimą Sandra vadina našlaičio dalia. Kai liko be mamos, nebebuvo kam jos apginti. Mokykloje vaikai šaipėsi, skaudino ir žemino.

"Vieną dieną supranti, kad nėra kam už tave pakovoti - ir imi kovoti pats."

Tai atsakymas, kodėl Sandra liko su tokiais pat vaikais, kokiu jai teko augti. Kas geriau už ją supras jų vidinę kovą. "Kai netenki namų, kad ir kokie jie buvo, - lieki be šaknų. Esi vienas pasaulyje, neturi kur eiti. Taip, tu gali gyventi pas gerus žmones - šeimynoje, globos namuose, galbūt naujoje šeimoje, bet iš pradžių jie tau svetimi. Jų namai nėra tavo namai - kol pripranti prie naujų taisyklių, kitokio gyvenimo būdo. Viskas tau svetima, nesuprantama. Jautiesi lyg ateivis. Juk negali staiga imti ir pasikeisti. Kad ir kaip norėtum, negali nusimesti buvusio gyvenimo, prisiminimų, brangių žmonių ilgesio kaip nebereikalingos skraistės. Iš savo praeities ir dabarties turi nusinerti naują. Pats."

Su šiluma, dėkingumu ir pagarba Sandra prisimena savo globėją, pas kurią gyveno trejus metus. Su meile pasakoja apie savo anytą, kuri tapo jai didžiąja gyvenimo mokytoja. Džiaugiasi supratingu vyru, atžalomis, savo protingomis sesėmis. Brangina darbą, kuris tęsiasi 24 valandas per parą. "Tikrai nesu viena, aplink mane daug artimų, nuostabių žmonių. Bet mintyse visada pirmiausiai guodžiuosi mamai."

Niekas nekaltas

Mergaitės, anksti netekusios mamos globos, skuba kurti savo šeimą, sako Sandra. "Aš ir pati ją sukūriau anksti. Tokiu būdu mes bandome susigrąžinti saugumą, artumą ir meilę. Man pasisekė su vyru, mūsų šeima darni, tačiau nedažnai taip nutinka merginoms, augusioms ne šeimoje. Todėl aš savo globotinėms sakau: palaukite, neskubėkite, dar ne laikas..."

Ar Sandra kaltina ką nors dėl to, ką jai teko patirti vaikystėje? "Dabar jau ne. Ilgą laiką kaltinau alkoholį, smurtą... Kaltinau tėvą. Dabar nebekaltinu nieko ir kitiems vaikams sakau: jie gyveno taip, kaip mokėjo, kaip suprato; jūs galite rinktis, kaip gyventi jums patiems. Aš nepasirinkau alkoholio, nors galėčiau sakyti: tai genai, ir nieko čia nepakeisi..."

Sunkūs atvejai vis dėlto išimtis iš taisyklės, kad niekada ne vėlu kilstelti vaiką į viršų. "Sunkūs atvejai mus moko, kaip tvarkytis. Ką daryti kitaip. Sėkmės istorijos mus moko, kad tvarkytis įmanoma ir reikia. Nevalia nuleisti rankų."

Sandra galėjo savo gyvenimą paskirti pastangoms pamiršti, ką išgyveno. Pasistengti nematyti vaikų, taip primenančių ją pačią.

Ji pasirinko prisiminti. Užauginti. Tikėti, kad jiems viskas bus gerai.