Kauno samariečių vadovas M. Vėlyvis: kiekvienam lemta pajusti norą daryti gerus darbus

Kauno samariečių vadovas M. Vėlyvis: kiekvienam lemta pajusti norą daryti gerus darbus

Kol savanorių geradarių judėjimui Lietuvoje dar toli iki tokio masiškumo koks yra Skandinavijos šalyse, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose (nors įvairių labdaros organizacijų turime nemažai), brangintinas kiekvienas žmogus, kuris neabejingas svetimam skausmui, kuris skuba pagloboti, pagelbėti, paguosti, pavalgydinti. Tokias mintis dėstė naujienų agentūros ELTA kalbintas Lietuvos samariečių organizacijos Kauno skyriaus pirmininkas Mindaugas Vėlyvis. Jis džiaugėsi turįs savanorių pagalbininkų, kuriuos samariečiai per keliolika metų išsiugdė.

- O kaip Jūs pats pasirinkote kelią, kuris veda į atsidavimą, į tarnavimą kitiems žmonėms?

- Kartais ir pats apie tai pagalvoju, prisimindamas, kaip tai įvyko. Gal Dievulis mane siuntė tuo keliu eiti, tikriausiai būtent taip ir buvo. Dirbau versle. Gal netikslu taip sakyti, vadovavau vienai statybinėmis medžiagomis prekiavusiai įmonei. Buvau valstybinės įmonės samdomas direktorius.

Mano sesuo - vilnietė. Ji tuomet jau buvo samarietė, vadovavo respublikinei organizacijai. Kviesdavo mane pagelbėti, jei talkos prireikdavo. Tai ką pervežti, tai sandėlio ploto labdarai sudėti. Taip po truputį įsitraukiau. O čia - pats privatizacijos įkarštis. Mūsų įmonei tapti akcine bendrove valdžia neleido. Gavau pasiūlymą kurti bendrą Lietuvos ir Rusijos įmonę, kuri prekiautų su užsieniu mediena, kitu geru. Tačiau tokia perspektyva manęs netraukė.

Samariečiai mane domino, žinojau, kad jie daro išties gerus darbus, padeda žmonėms, kuriems sunku gyventi. Kodėl man neprisijungus prie jų? Ryžausi išeiti iš verslo. Subūriau bendraminčių, įkūrėme Kaune samariečių skyrių, mane išrinko vadovu. Labai rimtai išstudijavau organizacijos veiklos pagrindus, galvojau, kai tikslai rimti, reikia gerai pasirengti ir rimtai dirbti.

Kauno savivaldybė mums skyrė patalpas, kurias patys suremontavome, rėmėjų padedami. Čia pravertė ankstesnės mano pažintys, draugystė su žmonėmis, kuriems irgi nesvetima idėja daryti gerus darbus. Manau, kiekvienam lemta pajusti norą juos daryti, anksčiau ar vėliau.

- Kodėl taip manote, juk daug kas visą gyvenimą išgyvena tik besinaudodamas kitų gerumu ir abejingai žiūri į tuos, kurie kenčia, kuriems skauda?

- Galbūt, bet aš visada tikėjau ir tikiu, kad gerų žmonių kur kas daugiau nei abejingų ir blogų. Mūsų kolegos - vokiečių samariečiai mums ne kartą sakė, kad didi garbė būti samariečiu. Nes žmogui pagelbėti - pats geriausias darbas. Jie dar stebėjosi, kaip šito nesupranta mūsų politikai. Vokietijoje nemažai samariečių yra politikoje. Vokiečiai mums sako, kalbinkite savus politikus, kad įsitrauktų į samariečių būrį. Kad nors dieną dvi per mėnesį paskirtų savanoriškam darbui artimojo labui - pagelbėtų neįgaliajam, pabūtų su ligoniu kelias valandas, padėtų jam apsitvarkyti buitį.

- Na ir kaip, ar daug tų politikų Kaune prisikalbinote?

- Nelabai. Gal dar pavyks, ateityje... Negaliu sakyti, kad savivaldybė mūsų veiklai nepadeda, ir patalpas suteikė, ir kitokios paramos, bet asmeniškai į savanorius politikai kažkodėl neina. Net ir prieš rinkimus, bet nėra reikalo apie tai kalbėti.

- Tai nuo ko Jūs pradėjote patalpas veiklai gavę Kauno senamiestyje ir jas susiremontavę?

- Nuo to, ką ir dabar tęsiame, - nuo duonos dalijimo. Nuėjau pas draugą, kuris turėjo kepyklėlę. Sakau, gal kokios duonos kada pas jus atlieka. "Žinoma, lieka", - išgirdau jo aiškinimą. Pasirodo, broko būdavo, neišpirktos produkcijos. Tai ir sutarėme - imu viską, vežu į samariečių duonos dalijimo punktą. Tegu žmonės džiaugiasi, kurie neturi už ką jos nusipirkti tiek, kiek šeimai pamaitinti reikia.

Taigi ir dabar tarp mūsų maitintojų yra "Fazer" (buvęs "Gardėsis"), "Baltas pyragas", "Margiris", "Mentora", kitos kepyklos, - parūpina duonos, batonų, bandelių, o mes visa tai du kartus per savaitę padalijame skurdžiau gyvenantiems kauniečiams. Beje, kai pradėjo daugėti pas mus duonos, tai pradėjo daugėti ir žmonių, jos norinčių. Aikštėje prie samariečių būstinės net alkanų eilė susidarydavo. Dabar iš Senamiesčio perkėlėme duonos dalijimą į Partizanų gatvę, į savivaldybės įsteigtą socialinių paslaugų centrą.

Prie duonos ir kitų maisto produktų dažnai pridedame. Mums mielai talkina "Norfos" prekybos tinklas, Vaisių - daržovių bazė, kitos įmonės. Todėl galime sudaryti maisto davinius šeimai, kas tikrai yra nemaža paspirtis tiems, kurie nusipirkę ką parduotuvėje, lieka įsiskolinę už komunalinius patarnavimus. Geradarių dėka žmonės dabar gali pataupyti maisto pinigus ir skirti juos kitoms reikmėms.

- Mačiau, turite ir drabužių dalijimo punktą, tai ir juos iš kažkur susirenkate?

- Drabužių mums atveža Vokietijos samariečiai, su kuriais užmezgėme paprastus žmogiškus santykius, kai Kauno samariečių veikla jau buvo matoma ir plačiau žinoma. Vokietijoje samariečiai veikia daugiau nei šimtą metų. Ne kartą su kolegomis buvome susitikę Kaune, jie gerai žino, ko labiausiai šelptiniems kauniečiams reikia. Mes irgi ne kartą buvome nuvykę į Vokietiją, mokėmės iš draugų daryti gerus darbus, kaip organizuoti, burti žmones.

Mes, beje, teikiame ir paslaugas neįgaliesiems, sunkiai sergantiems žmonėms. Turime greitosios pagalbos automobilį, du automobilius su specialia įranga pervežti neįgalius žmones (ir jų vežimėlius).

Tas, kam reikia, gauna iš mūsų ir slaugos priemonių. Šitai, sakyčiau, padiktavo mano paties skaudi patirtis - mama net dešimt metų išgulėjo lovoje nesikeldama. Todėl žinau, ko tikrai reikia tokiam žmogui pagelbėti. Slaugos priemonių gaudami ligonio artimieji palieka piniginį užstatą. Kai tos priemonės grąžinamos, užstatą galima atsiimti. Tiesa, daug kas jį skiria organizacijos veiklai paremti, kai asmeniškai įsitikina samariečių geraširdiškumu.

- Bet kaip su tais savanoriais, ar tikrai jų turite, kai slaugos ligoninės, pavyzdžiui, per metus vos vieno kito pagalbininko "iš gatvės" susilaukia?

- Žinot, mums talkinti ateina įvairių žmonių. Ir tokių, kurie buvo visuomenei nusikaltę, kurie sėdėjo kalėjime. Nė vieno neatstumiame. Pamaitiname, aprengiame, randame šiltą žodį. Buvo trys jaunuoliai, kurie vaginėjo, ką pavogę, - pardavinėjo. Ateidavo alkani, prašo ką nors šilto suvalgyti. Sakau, gerai, štai jums pietūs (mes savanorius irgi pamaitiname), o čia - darbas. Matot, žmogus invalido vežimėlyje. Jį reikia pastumti iki mašinos, paskui žmogų įkelsite mašinon, tik atsargiai, pasistenkit. Ir pasistengia. Tiesa, iš pradžių smarkiai rusiškai keikdavosi, daug rūkė. Nesistebiu tokiais atvejais. Jei žmogus augo be tėvo šeimoje, pavyzdžio gero neturėjo, visko gali iš jo tikėtis. Bet po truputį keitėsi tie vaikinai, tapo savanoriais.

Kuriems neišeina pasikeisti, samariečius palieka. Pas mus blogi žmonės neužsibūna. Turime savanorių ir moterų. Įvairiai ateina į savanorystę žmonės. Kiekvienam reikia pačiam raktą į geradarystę atrasti. Jei tai įvyksta per mane, tai ne mano nuopelnai čia didžiausi, - Dievas, sakyčiau, atveda. Samariečių savanoris žino, kad gali drąsiai pas mus išpasakoti ir savas bėdas, jei jų turi. Samariečiai - tarsi šeima, kur būsi išklausytas ir suprastas. Kur tau padės.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder