Ambasadorius pabrėžia šią savaitę Vilniuje vyksiančio Japonijos medicinos tyrimų agentūros AMED prezidento Makoto Suematsu, kuris su mūsų šalies sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga pasirašys sutartį dėl bendradarbiavimo onkologijos ir genetikos srityse, vizito svarbą. Tai, pasak E. Meilūno, didelis Lietuvos pripažinimas, nes panašias sutartis Japonija yra pasirašiusi tik su Jungtine Karalyste, Vokietija, Suomija ir Šveicarija.
Pasakodamas, kokiomis aktualijomis gyvena Japonija, E. Meilūnas teigia, kad tarp Lietuvos ir Japonijos galima įžvelgti nemažai panašumų. Japonijai, kaip ir Lietuvai, aktualios socialinės reformos, saugumas regione ir su senėjančia visuomene bei mažėjančiu gyventojų skaičiumi susiję iššūkiai.
– Kokiose srityse Lietuva ir Japonija galėtų bendrauti, bendradarbiauti intensyviau, produktyviau?
– Pirmiausia tai – mokslas ir inovacijos. Per pastaruosius kelerius metus Japonija tapo viena pagrindinių Lietuvos partnerių šioje srityje. Daugiau kaip 50 Lietuvos mokslininkų pradėjo tiesiogiai bendradarbiauti su partneriais iš Japonijos, dalyvavo dešimtyje mokslo simpoziumų ir konferencijų. Pagrindinės Lietuvos ir Japonijos mokslo organizacijos pasirašė sutartis, šiuo metu vykdomi septyni bendri mokslo projektai, netrukus bus pradėti dar trys. Praėjusiais metais Japonijos mokslo ir verslo delegacija, dalyvavusi Vilniuje vykusiame „Life Sciences Baltics 2016“, forume buvo antra pagal dydį po Izraelio.
Šią savaitę Lietuvoje lankysis pagrindinės Japonijos medicinos tyrimų agentūros AMED prezidentas M. Suematsu, kuris su jūsų šalies sveikatos apsaugos ministru A. Veryga pasirašys sutartį dėl bendradarbiavimo onkologijos ir genetikos srityse. Tai – didelis Lietuvos pripažinimas, nes tokias sutartis Japonija yra pasirašiusi tik su Jungtine Karalyste, Vokietija, Suomija ir Šveicarija.
Ekonomika ir prekyba – ne mažiau svarbi ir abiem šalims įdomi sritis. Visai neseniai gavome leidimus eksportuoti lietuvišką paukštieną ir jautieną. Tikėtina, kad šiemet bus baigtos derybos dėl Europos Sąjungos ir Japonijos laisvos prekybos sutarties. Manau, kad Lietuvos verslas tinkamai pasinaudos šiomis puikiomis galimybėmis įsitvirtinti didelėje, 127 milijonus vartotojų turinčioje Japonijos rinkoje ir trečioje pagal dydį pasaulio ekonomikoje.
Taip pat yra didžiulės perspektyvos tarp Lietuvos ir Japonijos dar labiau plėtoti turizmą, kultūros mainus ir netgi bendradarbiavimą krepšinio srityje. Japonijoje krepšinis tampa vis populiaresne sporto šaka, o kai kurie klubai vis labiau domisi lietuviškomis krepšinio tradicijomis.
– Kas lemia, kad lietuviškų prekių į Japoniją eksportuojama daugiau nei į Kiniją, nors jos rinka kur kas didesnė?
– Džiugu, kad Lietuvos verslas atranda ir sėkmingai dirba net ir tolimose rinkose – Japonijoje, JAV, Kinijoje ir kitose. Džiugu, kad Japonija tampa mūsų viena svarbiausių rinkų šioje pasaulio dalyje. Viena vertus, tai didelis mūsų gamintojų pripažinimas, nes į daugelį tų rinkų nėra taip paprasta patekti. Kita vertus, tai liudija ir ekonominės diplomatijos veiksmingumą, nes daugeliu atveju būtent Lietuvos ambasadose dirbantys diplomatai padeda atrasti tas naujas rinkas.
O tai, kokią konkrečiai rinką renkasi verslas, pirmiausia lemia pačių verslininkų interesas, ilgalaikio bendradarbiavimo perspektyvos. Labai svarbus ir šalies žinomumas, kasmet gauname vis daugiau ne tik Lietuvos, bet ir Japonijos verslininkų konkrečių paklausimų. Jau pirmą dieną, kai buvo oficialiai paskelbta, kad leidžiama importuoti paukštieną iš Lietuvos, gavome daug prašymų iš Japonijos verslo pateikti specialią informaciją apie Lietuvos įmones.
– Kokios prekės ar produktai iš Lietuvos labiausiai domina japonus?
– Sąrašas būtų labai ilgas, pradedant tradiciniais gaminiais iš lino, gintaro ar medžio, baigiant lietuviškais lazeriais ar optikos prietaisais. Pastaruoju metu pastebimas labai didelis susidomėjimas lietuviškais maisto ir žemės ūkio produktais, ypač pieno, mėsos, duonos gaminiais. Nors leidimas eksportuoti paukštieną gautas tik prieš mėnesį, į Japoniją jau iškeliavo bandomoji lietuviškos produkcijos partija. Kaip tik šią savaitę Tokijuje vyksta žemės ūkio paroda, kurioje jau trejus metus iš eilės dalyvauja Lietuvos įmonės. Šiemet į parodą atvyks devynios bendrovės, pristatysiančios Lietuvos mėsos, pieno gaminius, lietuvišką duoną ir gėrimus. O kadangi pastaraisiais metais plačiau pristatome Lietuvą kaip gyvybės mokslų šalį, japonai pradėjo aktyviai domėtis ir lietuviškais pasiekimais biotechnologijų ir farmacijos srityje.
– Teko girdėti, kad Japonijoje yra lietuviškų prekių parduotuvių. Kas jas atidarė – lietuviai ar japonai? Kas juos paskatino to imtis?
– Japonija, ko gero, yra viena nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje veikia penkios parduotuvės, prekiaujančios vien lietuviškomis prekėmis. Visas šias parduotuves atidarė japonai, susidomėję Lietuva bei pačiais įvairiausiais lietuviškais gaminiais. Šios parduotuvės veikia įvairiose Japonijos prefektūrose ir miestuose – Tokijuje, Hirošimoje, Kijote, Saitamoje ir Kudžyje.
Jose galima įsigyti tekstilės, medžio, gintaro, keramikos gaminių, drabužių, maisto produktų: šokolado, ekologiškos lietuviškų žolelių arbatos, gėrimų. Bendraujant su šių parduotuvių savininkais džiugu išgirsti, kad imtis šio verslo juos paskatino aukšta lietuviškų gaminių kokybė ir originalumas. Japonai pirmiausia vertina aukštos kokybės ir unikalius produktus.
– Ar pakanka lietuviams žinių, informacijos ir noro eksportuoti savo produkciją į Japoniją? Kokios eksporto iš Lietuvos apimtys?
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos eksporto apimtys išaugo daugiau nei 7 kartus. Vien praėjusiais metais eksportas padidėjo beveik tris kartus ir viršijo 130 milijonų eurų. Japonija tapo pagrindine Lietuvos eksporto rinka Azijos regione, nors į Japonijos rinką patekti nėra paprasta. Čia itin aukšti kokybės reikalavimai ir kiek kitokia verslo kultūra. Japonai daug investuoja į ilgalaikius ryšius su prekybos partneriais ir vadovaujasi principu „pirmiausia susidraugaukime, o po to prekiaukime“. Verslo santykiai čia grindžiami partnerių abipusiu pasitikėjimu ir ilgesniu vienas kito pažinimo procesu. Norint susirasti potencialius partnerius ir užmegzti su jais ryšius, reikia laiko. Tačiau pradėjus dirbti kartu, dažniausiai verslo ryšiai tampa ilgalaikiu bendradarbiavimu.
– Kiek ir kokių žinių japonai turi apie Lietuvą? Kas juos skatina domėtis mūsų šalimi? Juk mes tokie nepanašūs.
– Japonai labiausiai domisi mūsų istorija ir kultūra, į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktais objektais, gamta, kulinariniu paveldu ir tik Lietuvai būdingais, unikaliais dalykais. Pavyzdžiui, pernai japonų turistai kartu su vokiečiais ir latviais atsidūrė gausiausiai Kryžių kalną lankiusių užsienio turistų trejetuke. Be abejo, jie žino Lietuvą ir kaip šalį, kurioje gyveno ir dirbo garsusis japonų diplomatas Chiune Sugihara.
Ar mes panašūs, ar ne, būtų galima ilgai diskutuoti. Geriau susipažinus su Japonija, atrandi ne vieną kultūrinę ir vertybinę sąsają – lietuviai, kaip ir japonai, gerbia gamtą, didžiuojasi savo istorija, puoselėja tradicijas ir papročius. Grįžę iš kelionės po Lietuvą, japonų turistai dažnai prisipažįsta su lietuviais pajutę sielos bendrystę, dėl ko mūsų šalyje jie jaučiasi lyg namie.
– Skaičiai rodo, kad japonai vis dažniau renkasi Lietuvą turistavimui. Kodėl?
– Pastaraisiais metais Lietuvos žinomumas Japonijoje labai išaugo. Dabar bene kasdien spaudoje, socialinėje žiniasklaidoje galima rasti straipsnių, reportažų apie Lietuvą, tad natūralu, jog nuolat didėja Lietuvą aplankyti norinčių japonų skaičius. Didesnį susidomėjimą Lietuva skatina ir ambasados kartu su Turizmo departamentu vykdomi Lietuvos pristatymo projektai Japonijos žiniasklaidoje, kurių buvo įgyvendinta jau keliolika. Čia galima paminėti ir Japonijos avialinijų keleiviams 4,5 milijonų egzempliorių tiražu išplatintame žurnale „Skywards“ publikuotą išsamų reportažą apie Lietuvą, ir straipsnius kituose kelionių ar gyvenimo būdo leidiniuose, ir NHK televizijos sukurtą labai populiarų dokumentinį filmą apie Lietuvos gamtą. Kasmet kartu su partneriais taip pat surengiame daugiau kaip 50 renginių, kuriuose pasakojame apie turistams patrauklias Lietuvos vietas, istoriją, kultūrą, tradicijas.
Susidomėjimą mūsų šalimi didina ir legendinio diplomato, Pasaulio tautų teisuolio Chiune Sugiharos atminimas. Ch. Sugihara, dirbęs Lietuvoje 1939–1940 m., išgelbėjo daugiau kaip 6000 žydų, išduodamas jiems Japonijos tranzitines vizas. Apie jo gyvenimą sukurtas garsus meninis filmas „Persona non Grata“, kurio pasaulinė premjera 2015 m. spalį įvyko Lietuvoje, o Japonijoje jį pamatė daugiau kaip milijonas žiūrovų.
Visa tai padėjo padidinti Lietuvos žinomumą Japonijoje ir japonų turistų Lietuvoje skaičių, kuris per pastaruosius penkerius metus padidėjo daugiau nei 2,5 karto. Praėjusiais metais iš Japonijos sulaukėme daugiau nei 22 tūkstančių turistų. Jie sudaro didžiąją dalį atvykstančiųjų iš Azijos šalių į Lietuvą.
– Ar pakankamai Lietuva išnaudoja kultūrinius ryšius su Japonija?
– Su partnerių ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos parama išnaudojame kiekvieną galimybę pristatyti tradicinį ir šiuolaikinį Lietuvos meną – nuo tautinių juostų ar tradicinių karpinių eksponavimo iki Dainiaus Pulausko džiazo grupės, saksofonininko Liutauro Janušaičio ir kitų talentingų atlikėjų, meno kūrėjų pristatymo. Juolab, kad ir patys japonai labai domisi Lietuvos kultūra. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Jonas Mekas, Stasys Eidrigevičius – gerai japonams žinomos mūsų kūrėjų pavardės. Labai gerbiamas Japonijoje ir „Ąžuoliuko“ choro vadovas, maestro Vytautas Miškinis. Japonai iki šiol prisimena Lietuvos Operos ir baleto teatro gastroles ir M. K. Čiurlionio darbų parodą, nors šie renginiai vyko daugiau nei prieš dešimtmetį.
Pastaraisiais metais Japonijos – Lietuvos draugystės asociacijos iniciatyva rengiami labdaringi bendri koncertai Lietuvoje ir Japonijoje, kurių metu surinktos lėšos skiriamos vėžiu sergantiems vaikams Lietuvoje.
Lietuvos ambasados iniciatyva šiemet „Akashi Shoten“ leidykla išleis knygos „Lietuvos istorija“ vertimą į japonų kalbą ir knygą apie Lietuvą, skirtą keliautojams.
Kultūros srityje būtų galima nuveikti žymiai daugiau, jei Tokijuje dirbtų Lietuvos kultūros atašė.
– Ką lietuviai veikia Japonijoje – kokiose srityse dirba, ką studijuoja?
– Japonijos lietuvių bendruomenė nėra didelė. Nuolat gyvenančių, sukūrusių mišrias šeimas yra kiek daugiau negu 100 žmonių. Pastaraisiais metais pastebimai didėjo studentų ar laikinai dirbančių skaičius, tad susidaro daugiau nei 200 ilgiau ar trumpiau apsistojusių Japonijoje mūsų tautiečių. Lietuviai dirba įvairiose Japonijos ir tarptautinio verslo įmonėse. Studentai atvyksta ne tik mokytis japonų kalbos, bet yra ir studijuojančių architektūrą, socialinius ir branduolinės fizikos mokslus.
– Ar dažnai lietuviai veda japones arba japonai – lietuves?
– Pagal Lietuvos ambasadai pateikiamus dokumentus, reikalingus santuokai įregistruoti, per metus sudaroma apie dešimt mišrių santuokų. O 2015 m. Lietuvos ambasadoje buvo įregistruota pirmoji Japonijoje studijuojančios lietuvių poros santuoka.
– Gal Japonijoje gyvenančius mūsų tautiečius ištinka kokios nors specifinės problemos, su kuriomis lietuviai nesusiduria kitose užsienio šalyse?
– Lyginant su kitomis šalimis, ilgiau trunka integracija į vietos bendruomenę, nes kalbos barjeras nėra lengvai įveikiamas. Lietuviai taip pat pasigenda tradicinio maisto – juodos duonos, bulvinių patiekalų, raudonųjų burokėlių, varškės sūrio. Tai, kas namuose yra kasdienis valgis, gyvenant Japonijoje, dažnai tampa išskirtiniu delikatesu, nes kai kurių mums įprastų maisto produktų japonai iš viso nevartoja arba vartoja labai mažai.
– Kokie šiuo metu pagrindiniai darbai ir rūpesčiai užgulę jūsų, kaip ambasadoriaus, pečius?
– Kadangi mūsų pagrindiniai prioritetai, pristatant Lietuvą, yra mokslas, verslas ir turizmas, daugiausia darbų – būtent šiose srityse. Šiomis dienomis Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės produkcija pristatoma tarptautinėje mugėje „FOODEX“ Tokijuje, o kovo pabaigoje rengiamės pristatyti Japonijos vyriausybei ir verslui Lietuvos telekomunikacijų sektorių. Rengiamės pristatyti ir Lietuvos gyvybės mokslus tarptautiniame forume „Bio Japan“.
Nors iki Tokijo 2020 m. Olimpinių žaidynių dar keleri metai, intensyviai rengiamės Lietuvos olimpinės rinktinės dalyvavimui jose. Lietuva buvo viena pirmųjų šalių, kuri susitarė dėl treniruočių stovyklos Lietuvos sportininkams Hiracukos mieste 2016 metų spalį. Jau dabar šiame mieste ir visoje prefektūroje aktyviai populiarinama Lietuva. Juokaujame, kad Hiracuka tapo bene „lietuviškiausiu“ Japonijos miestu. Netrukus šio miesto bibliotekoje atidarysime knygų apie Lietuvą ir lietuvių kalba skyrių – pirmąjį tokį Japonijoje. Hiracuka ketina užmegzti partnerystės ryšius su Alytumi. Ambasada taip pat padeda Kaunui megzti ryšius su Japonijos miestais Yaocu ir Nagoja.
– Ko gero, nelengva aklimatizuotis tolimoje šalyje. Kas jums buvo sunkiausia ir kas pavyko lengvai?
– Aklimatizuotis sunku nebuvo, nes Japonija yra labai draugiška Lietuvai šalis. Kalbant apie gamtines sąlygas, gal kiek sunkiau yra liepą ir rugpjūtį dėl labai karšto oro bei didelės drėgmės. Na, ir nėra lengva priprasti prie dažnų žemės drebėjimų.
– Gal jau pavyko išmokti japoniškai? Gal jau sugebate meistriškai gaminti sušius ar kitus japoniškus patiekalus? O gal kiekvieną savaitgalį verdate lietuviškus cepelinus?
– Geru kalbos mokėjimu, deja, pasigirti negaliu, nes dėl didelio užimtumo nelieka laiko sistemingai mokytis. Tačiau žmona Galina laisvai kalba japoniškai ir padeda pristatyti Lietuvą įvairiomis progomis. Ji rengia turizmo seminarus japonų kalba, pasakoja apie Lietuvą susitikimuose su moksleiviais, studentais ir kituose renginiuose.
Kalbant apie maistą, norėčiau pasakyti, kad visi mūsų ambasados darbuotojai ir jų šeimų nariai kiekviena proga sėkmingai plėtoja „kulinarinę diplomatiją“. Japonams patinka šaltibarščiai, kuriuos jie vadina „rožine sriuba“, kibinai ir cepelinai. Neseniai bendravau su viena japonų dizainere, kuri kasmet po keletą kartų lankosi Lietuvoje. Ji pasakojo, kad Vilnių pirmiausia eina valgyti cepelinų. Daugelis japonų, jau apsilankiusių Lietuvoje, klausia kada Japonijoje bus atidarytas lietuviškų patiekalų restoranas.
– Kur su šeimyna kasmet važiuojate gėrėtis sakuromis?
– Japonijoje grožėjimasis sakuromis visų pirmą reiškia bendravimą. Turime gražią tradiciją per sakurų žydėjimą su visais ambasados darbuotojais bei jų šeimomis susitikti su Japonijos – Lietuvos draugystės asociacijos nariais kuriame nors iš Tokijo parkų. Tai – graži proga ne tik pasidžiaugti sakurų žydėjimo švente (japoniškai „hanami“) , bet ir aptarti nuveiktus darbus, naujus planus. Ši asociacija veikia jau daugiau nei penkiolika metų, vykdo daug projektų kultūros srityje.
Džiugu, kad kasmet Lietuvos draugų Japonijoje vis daugėja. Prieš penkerius metus jauni verslininkai įsteigė Japonijos – Lietuvos mainų centrą, kuris aktyviai padeda megzti verslo ir mokslo ryšius. Lietuvos draugų organizacijos ar klubai veikia Tojohašio, Saporo, Hiracukos ir daugelyje kitų miestų.
– Ko išmokė darbas Japonijoje ir bendravimas su japonais?
– Neseniai pažįstamas japonas pokalbio metu pacitavo labai seną japonišką posakį: „Jei darai, padarysi bet ką, jei nedarai, nepadarysi nieko.“ Japonijoje tikrai galima pasimokyti darbštumo ir visiško atsidavimo tam, ką darai. Na, ir visame pasaulyje garsaus japonų punktualumo bei tvarkos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą