Tikras nesu, kada būnu vienas tarp tūkstančio. Bet labai mėgstu dideles erdves, skirtas tiems tūkstančiams - stadionus, paplūdimius, prekybcentrius.
Kada jie būna aidūs, tušti, su vienu ar trim atsitiktiniais. Tada, būdamas vienas, pasijuntu ne vienišas, o su visais. Su tais, kurie buvo, kurie yra, kurie bus.
Myliu Palangą, Šventąją, Nidą, Melnragę, ištuštėjusias ir nurimusias gatves vėlyvą rudenį ar žiemą. Sutemus.
Kur bebūtum, girdi tolumoj griaudėjančią jūrą su nuskendusiais žvejų ar užkariautojų laivais tamsiam dugno smėly.
Tas didžiules tuštumas, pilnas prasmių, praėjusios gyvybės ir ne mano ateities. Štai ir tos kopos, kur jaunystėj šokau visiškoj tamsoj, aplinkui lūžtant bangoms, naktį nuogas su moterim, kurią myliu.
Štai ir ta vieta, kur kadaise stovėjo pastatas, kuriame buvau laimingas ir žiūrėjau pro dulkėtą langą į žvaigždes, mano artimiausiems šiame pasaulyje sumigus.
Ruošdamasis pajūrin vakar ėjau per prekybcentrį link vaistinės. Pritrūkau vaistų, kuriuos reikės gerti iki gyvenimo galo.
Pardavėja, su kuria esu tik vieną kartą gyvenime pasikalbėjęs ir nežinau net jos vardo, garsiai: "štai eina mano geriausias rašytojas"! Visi atsisuko, susimojavom.
Degalinėje pyliausi kurą šiai kelionei, ploviau purviną mašinikę - kaipgi ten blizgiam pajūry atrodysiu... Ir priėjo pagyvenęs vyras pasisveikinti.
Paspaudėm rankas, persimetėm pora frazių. Padėkojo, kad toks tipas iš viso egzistuoju. Jo irgi nei vardo nežinau, nei pažįstu.
Štai pralėkė, kaip visada greit, baigiasi dar viena mano gyvenimo diena. Pasivaikščiojom prie Baltijos, kūnas po baseino tapo jautrus ir prisiminė jaunystę.
Ir artėja poilsis, nors jūros nesigirdi neišėjus į kiemą. Pabuvau tuščioj, didelėj erdvėj, pilnoj gyvybės ir tikrumo.
Ir prisimenu tuos sutiktus žmones, kuriems dar esu truputį svarbus. Myliu juos ir visus tuos, kur mylėjau anksčiau.
Ir tuos, su kuriais gal vėl susitiksiu, kai prasidės nauja pradžia. Šis pasaulis man yra dovana. Ir mes, ir Lietuva gyvuosim per amžius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą