Arvydas Juozaitis: Dabar žodis „desovietizacijos" chunveibinams ir chunveibinėms

Arvydas Juozaitis, rašytojas, filosofas

2023-11-04 16:21

Šiuo metu Dzūkijoje, šalia Veisiejų gyvenantis Latvijos kino grandas režisierius Janis Streičas prisimena, kaip 1976 metų sausį, Druskininkų „Nemuno“ sanatorijoje susitiko su mūsiškiu grafikos grandu Stasiu Krasausku. Rimtos kūrybos vyrai gerokai įsišnekėjo, ir Janis driokstelėjo: „Na kodėl?! Kodėl jums, lietuviai, viskas taip sekasi?!

Iš kur ta jūsų jėga? Žiūrėk, mes vis kalbame — lietuvių statyba, keliai, menas, literatūra, filmai, — ir visur jūs visa galva virš v!“

Lietuvis Krasauskas, jeigu būtų turėjęs ūsą, būtų jį pasukęs, bet jis šypsojosi ir be ūso. Ir tylėjo. O latvis porino toliau: „Štai mes, latviai, ką bedarytume — visur klimstame iki ausų. Baisingi stabdžiai, rietenos, sava valdžia pjauna baisiau negu Maskvos cerberiai.

Jeigu ne Dainų šventės, mes nieko latviško nebeturėtume. Visur rusų kalba.

O kaip jums, po galais, pavyksta išlikti lietuviais ir taip stipriai žengti savo žeme? Pasakyk, Stasy?“

Šį pokalbį Janis Streičas atpasakojo man prieš kelias dienas, spalio 28 d.

Atpasakojo, leido užsirašyti ir cituoti. Mudu seniai bičiuliaujamės, pasikalbame ne ką prasčiau nei jis kitados atviravo su Stasiu Krasausku.

Janio atmintis gyva, o siela — tikras desantas iš 1976 metų į 2023 metus.

Dabartinio pamišimo dėl „Lietuvos desovietizavimo“, praslinkus 33-iems laisvės metams, Janis Streičas nesupranta.

O reikalas toks: jau 1970 metais latviai kartu su estais gūžėsi iš gėdos matydami, kaip lietuviai juos prašauna visuose frontuose, o svarbiausiai — išvengia rusifikavimo.

Nejaugi? Kaip? Kodėl? - klausė sutrikę mūsų šiaurės broliai ir sesės. Kodėl Lietuvos komunistinė valdžia visai kitokia negu komunistų valdžia Latvijoje ir Estijoje?

Atskaitos taškas — 1956 metų perversmas Maskvoje, kai buvo ryžtingai nulinčiuotas Stalino kultas. Lietuvių komunistų vadas A. Sniečkus, kilminis suvalkietis, išsyk suprato, kas įvyko, ir taip pat ryžtingai pasuko Lietuvos vežimo ienas į šalį.

Į šalį nuo Kremliaus, į Vilniaus pusę. Patyręs pogrindininkas ir Lietuvos bolševizacijos veikėjas, svetimųjų atnešto teroro dalyvis sakytum perlūžo ir ūmai pasikeitė. Į naujos politikos iššūkį jis atsinešė dalį savos bolševikinės patirties, sumišusios su pasiturinčio ūkininko instinktais.

Ir tuoj pat pasinaudojo Stalino palikuonio Lavrentijaus Berijos „nacionalinių kadrų“ politikos šansu. Ir net kai L. Beriją sušaudė, ta politika Lietuvoje išliko.

Nuo 1956 metų visa, kas buvo naudinga „Lietuvai kaip ūkiui“, buvo naudinga ir A. Sniečkui, o jeigu naudinga jam, naudinga ir Lietuvai.

Klastingumas ir šeimininko sumanumas buvo lietuviško išlikimo garantas. Ir pirmajam LKP CK sekretoriui pavyko.

Jis subūrė stiprią komandą, ne Kremliui, o Vilniui dirbančią komandą.

N. Chruščiovo valdymo metu ši komanda tiek įtvirtino „Lietuvos TSR ūkiškumą", kad gavo valdyti net Karaliaučiaus ūkį.

Kai Kremliuje į valdžią atėjo stagnatorius L. Brežnevas, savitas „Tarybų Lietuvos“ statusas TSRS imperijoje tik sustiprėjo.

Kas jau kas, bet A. Sniečkus puikiai žinojo, kuo rėmėsi. Lietuvoje buvo išlikęs labai stiprus, nei tremčių, nei kolūkių, nei pokario kovų nepažeistas kaimo pamatas — katalikiškos šeimos.

Ši užspausta katalikybė 1960 metais leido „atstatyti“ pražūtingą karo ir pokario netektį ž gimė papildomas 1 mln. lietuvių. Lietuvės motinos gimdė, augino ir leido į mokslus sūnus ir dukras.

Peržegnodamos gyvenimui Lietuvoje, o ne imperijoje, ne emigracijoje. Nors dažna motina katalikė žinojo, kad jos vaikui galbūt teks eiti net „į komunistus“, bet svarbiausia - lietuvybės keliu.

Nei Maskvos, nei vietos ortodoksiniai komunistai (idiotai-komunistai) lietuviško kaimo bernų neįveikė.

Laimė, „raudonųjų šaulių“ Lietuvoje nebuvo daug net Vilniuje, jau nekalbant apie Kauną.

Idiotų-komunistų, Maskvos emisarų simbolinė figūra buvo Genrikas Zimanas, net ketvirtį amžiaus (1945-1970 m.) terorizavęs kraštą iš „Tiesos“ vyriausiojo redaktoriaus tribūnos.

Inteligentijos, menininkų ir mokslininkų sluoksniuose jis tapo juodžiausiu „komunizmo šakalu“, pjudžiusiu ir šmeižusiu net komunistus.

Pagaliau net viršūnėse kantrybė trūko ir 1971 metais į A. Sniečkaus kabinetą įėjo LKP CK sekretorius Antanas Barkauskas, atsakingu už ideologiją, propagandą, kuravęs mokslą ir kultūrą. Įėjo ir ištarė frazę, kurią išsaugojo mums istorija: „Draugas sekretoriau, jeigu Genrikas Zimanas jums svarbesnis už visą Lietuvos inteligentiją, aš atsistatydinu“.

Tą dieną „Tiesos“ redaktoriaus likimas buvo nulemtas - A. Sniečkus nukišo G. Zimaną į „Komunisto" žurnalo redaktoriaus kėdę, iš kurios komunizmo ortodoksas nebegalėjo nuodyti Lietuvos atsitiesimo.

Krikščionio akimis žiūrint, A. Sniečkaus likimas buvo nepavydėtinas.

Jis negalėjo nesuprasti, kad jam lietuviai patriotai neatleis - neatleis už jo vardu ir parašu vykdytą pokario sovietizaciją, kai lietuviai kankinti, žudyti ir tremti. Ir vis dėlto… Vis ką sakyti — jis ryžosi atsverti baisias nuodėmes?

Ne, žinoti mes negalime, bet prisiminkite: „Apie juos spręsime pagal jų gyvenimo darbus“. 1956 metais A. Sniečkus pradėjo Lietuvos lietuvišką prisikėlimą.

Į pirmąsias lietuvybės kovotojų gretas pirmiausiai nusiuntė prieškario teisininką Juozą Bulavą — skyrė jį Vilniaus universiteto rektoriumi.

J. Bulavas per labai trumpą 1956-1958 metų laikotarpį perpus sumažino rusų grupių skaičių, sulietuvino Universiteto vadovybę ir ėmėsi programų.

Žinoma, Maskvos emisarai, o pirmiausiai Genrikas Zimanas tai pastebėjo ir A. Sniečkui teko pašalinti savo reformatorių iš rektoriaus posto. Pašalino A. Bulavą ir iš kompartijos.

Bet lietuvinimo darbas Lietuvos proto židinyje buvo pradėtas, reikėjo tęsti. Taip ir nutiko, atsirado lemtas vyras, kuriam buvo įduotas šviesos deglą. Į rektoriaus pareigas paskirtas buvęs vidurio Lietuvos partizanų štabo vadas Jonas Kubilius.

Neįtikėtina? Bet faktas!

Partizanai išstūmė talentingą jaunuolį iš miško, kad šis nežūtų, ir vyrukas pasislėpė Leningrado universitete.

Pasirodė esąs ne tik talentingas, bet ir genialus, ir tapo pasaulinio garso matematiku.

Ir grįžo į Lietuvą, ir A. Sniečkus nedelsdamas skyrė jam ypatingą užduotį. Atrodė, avantiūra — ką gali ūkyje ir komunistų „bizantiškoje“ politikoje nieko neišmanantis matematikas?

O, ne — išmanė, ir dar kaip! Užduotis buvusiam partizanui buvo šventa — „lietuvinti!“ Ir J. Kubilius, tapęs LKP CK nariu, nuosekliai ir kryptingai ją vykdė ilgai, net 33 metus.

Vykdė iki pat Sąjūdžio, išugdydamas tūkstančius būsimų šviesuolių, sąjūdininkų.

Pasitraukė jis iš kilmingo ir itin svarbaus bastiono tik 1990 metais, kai galėjo perduoti Universiteto raktus atkurtai Lietuvos valstybei.

Jono Kubiliaus vardo pasaulinės matematikų konferencijos vyksta iki šiol, o jo atlikti lietuvinimo darbai nutylimi.

Maža to, „desovietizacijos“ chunveibinai ir chunveibinės pradėjo iš jo šaipytis gerokai anksčiau nei iš Justino Marcinkevičiaus.

Kokia neteisybė!

Vien J. Kubiliaus dėka įvyko grandiozinės Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus iškilmės!

Vien J. Kubiliaus pasaulinis autoritetas leido sukviesti (1979 metais!) į jubiliejinę šventę rimtų Vakarų universitetų rektorius (Maskvos ir Leningrado universitetų rektoriai neatvyko).

Pagaliau vien J. Kubilius, LKP CK narys, galėjo reikalauti valstybės biudžeto Universiteto jubiliejui paminėti, restauruoti, papuošti senuosius rūmus, statyti naujus. Jam numačius buvo skirti pinigai parodoms, istorinėms knygoms ir konferencijoms.

O kokios buvo eisenos Vilniaus gatvėmis, kokia Alma Mater Universitas Vilnensis dainų šventė Vingio parke! Kiek atgaivinta istorinių tradicijų, simbolikos, vėliavų.

Universiteto 400 metų jubiliejus sutvirtino mūsų savimonę, savigarbą, nepriklausančią nuo TSRS imperijos istorijos; jubiliejus tapo tikra Sąjūdžio repeticija.

O kas vyko Kaune? Kaune buvo rengiamas Lietuvos ūkinio valdymo branduolys. Kurdamas Kauno politechnikos institutą, A. Sniečkaus užduotį vykdė Kazimieras Baršauskas.

1956 m. tapęs kandidatu į LKP CK narius, K. Baršauskas rektoriavo kone dešimtmetį. Net šiandien tūkstančiai šeimų prisimena, kaip jis „užsimerkęs“ priimdavo į institutą „tarybų valdžios priešus“, partizanus ir iš Sibiro grįžusius jaunuolius.

Jo formulė buvo paprasta: „Kuo daugiau lietuvių, kad ir komunistų, į visus vadovaujančius Lietuvos postus!“

Rektoriaus laidotuvės 1964 metais priminė Dariaus ir Girėno laidotuves 1933 metais, o eisenos dydžiu į Petrašiūnų kapines, kaip liudija dalyviai, net pranoko jas.

Gatvė, kuria valdžia ir žmonės lydėjo Kazimierą Baršauską į amžino atilsio vieną ir dabar - jo vardo gatvė.

Ir ypač svarbu nepamiršti strateginio A. Sniečkaus „kadro“ - Aleksandro Drobnio, kuris 1958–1984 m. vadovavo Plano komisijai (nuo 1978 m. komitetui).

A. Drobniui teko labiausiai strateginis uždavinys — „išcentruoti“ Maskvos planus, siekusius sutelkti Vilniuje ir Kaune didžiąsias gamyklas.

Toks sutelkimas Maskvai reiškė lengvesnę vietinės valdžios kontrolę ir jos valdymą, o kartu ir spartesnį respublikos rusifikavimą.

Latvijoje ir Estijoje toks centralizavimas Kremliui pavyko, Lietuvoje — nė iš tolo. Nes nei Estija, nei Latvija neturėjo A. Sniečkaus komandai prilygstančio tautinio užtaiso ir vadovavimo, neturėjo ir tokių lietuvių aukščiausio mokslo sistemoje.

Tautinio-komunistinio valdymo darbas buvo atsakantis, gilus ir platus. Todėl ir po A. Sniečkaus mirties 1974 metais, jo komanda dirbo laikydamasi jo priesakų.

Ištižęs Petro Griškevičiaus vadovavimas turėjo eiti įkirsta į žemę vaga.

LKP CK ir LTSR Plano komitetas net drįso priešintis naujam rusifikavimo židiniui — Ignalinos atominės elektrinės (AE) statybai.

Pasipriešinimo uždavinį iš koordinavo A. Drobnys.

Tačiau kokia istorinė ironija: Maskvai vis dėlto pastačius AE, imperijos kolonistų miestui buvo suteiktas Sniečkaus vardas.

***

Čia reikėtų sustoti — atėjo Nepriklausomybės atstatymo metai. Trumpa nepaprastai veržli epocha, kurios metu iškilo Algirdas Brazauskas, tikras Aleksandro Drobnio mokinys, o netiesiogiai ir paties A. Sniečkaus mokinys. Ir jis 1993 metais tapo pirmuoju visuotinai išrinktu Lietuvos prezidentu.

O koks nuostabus pirmojo lietuvintojo iš 1956 metų Juozo Bulavo likimas! 1988 metais jis, jau emeritas ir akademikas, tapo LPS (Sąjūdžio) Iniciatyvinės grupės nariu.

Jis 1990-1991 metais parašė dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos pamatines nuostatas, jis 1992 metais, tapęs pirmojo atsikūrusios Lietuvos Seimo nariu, kaip vyriausiasis narys atidarė pirmąją Seimo sesiją.

Galima ir nematyti A. Sniečkaus šešėlio. Bandoma nematyti. Bet istorijos nesunaikinsi — šviesusis šešėlis užkloja tamsųjį. Nejaugi užklos nūdienos tamsybės 1962 metais pakilusią iš griuvėsių Trakų pilį?

TAIP PAT SKAITYKITE:

***

Bet grįžkime į 1976 metų sausį, Janio Streičo pokalbį su Stasiu Krasausku Druskininkuose. Tie metai, tas sausis trenkė į latvio gyvenimą kaip žaibas. Nutiko ne tik įsimintinas pokalbis, įvyko gyvenimo lūžis: traukinyje į Druskininkus latvis sutiko lietuvaitę nuo Veisėjų, netrukus tapusia jo žmona.

Ir štai pokalbio Druskininkuose aukso grūdas - jis viską pasako apie to meto Lietuvos sumanumą ir galias.

Lietuvis Stasys pasakė latviui Janiui (cituoju tiksliai): „Mes, lietuviai, žvelgiame į tarybų valdžią rimtai. Mes suprantame, kad kitos valdžios dabar nebus, mums ji neduota. Todėl mes nusprendėme išspausti iš tarybų valdžios viską, ką tik galima iš jos išspausti“.

Belieka pridurti sakralinę frazę, baigusią pokalbį: „Ir išspaudžiame iš Maskvos viską — viską Lietuvos labui“.

Ir tą žiemos dieną lietuvis parodė latviui vieną „išspaudimo politikos“ atvejį Druskininkuose.

Netoli Nemuno, po balta sniego kepure išdidžiai stovėjo 1975 metais pastatytas paminklas M.K. Čiurlioniui. Paminklas, kokio būti negalėjo!

Nes to meto Maskvos ideologija griežtai draudė nacionalinėse respublikose statyti „viso ūgio“ paminklus nacionaliniams didžiūnams. Imperija leido tik biustus.

O Druskininkuose - didybė iš granito ir vario! "Ne komunistinio judėjimo dalyviui?! Kaip ir kodėl?“ - kraipė galvą latvis.

Ir išgirdo trumpą Stasio Krasausko paaiškinimą: Lietuvos valdžia, t.y. LKP CK ir Kultūros ministerija leidžia Lietuvoje kurti „postamentus“, kurie organiškai „papildo" biustą.

Tokiu būdu skulptoriui Vladui Vildžiūnui niekas netrukdė sukurti tokį „M.K. Čiurlionį“, kokio geidė menininko vaizduotė. Valdžia nevaržė, o ir finansų negailėjo (Sumokėjo ir padorų honorarą.)