Dialogo paieškos susiskaldymo erdvėje: kaip įveikti „savų“ ir „svetimų“ barjerus?

Svarbu suprasti: ar nuolatinis praeities traumų lyginimas su dabarties iššūkiais padeda mums augti, ar tik dar labiau gilina takoskyrą tarp skirtingų kartų bei įsitikinimų žmonių?

Prisitaikėliškumas kaip išgyvenimo strategija

Viena skaudžiausių temų – vadinamasis „vėtrungių“ principas, kai asmeninės vertybės keičiamos priklausomai nuo politinės konjunktūros. 

Tai nėra naujas reiškinys mūsų istorijoje. Ilgą laiką buvusi didžiųjų imperijų kryžkelėje, visuomenė išugdė tam tikrą lankstumą, kuris kritiniais momentais padėjo išlikti, tačiau taikos metu tapo moraline našta.

Kai idėjiniai ateistai tampa uoliais tikinčiaisiais, o buvę aktyvistai – naujųjų vertybių sargais, kyla pasitikėjimo krizė. 

Visuomenė pradeda įtarti bet kokį nuoširdumą, matydama jame tik siekį įsitvirtinti valdžios ar socialinės hierarchijos viršūnėse.

Tačiau užuot teisę šį virsmą, turėtume klausti: kokią sistemą sukūrėme, jei žmogus jaučiasi priverstas maskuoti savo tikruosius įsitikinimus, kad būtų priimtas?

Patriotizmas: tarp meilės tėvynei ir agresyvios retorikos

Analizuojant radikalėjančią retoriką, pastebima pavojinga tendencija – patriotizmo monopolizavimas.

Meilė tėvynei kartais virsta įrankiu nutildyti oponentus, o bet kokia konstruktyvi kritika valstybės valdymui pradedama tapatinti su priešiška propaganda. 

Toks mąstymo modelis, kuriame nėra pilkų zonų, tik „patriotas“ arba „išdavikas“, stabdo valstybės intelektualinę raidą.

Tikrasis patriotizmas turėtų vienyti, o ne skaldyti. 

Kai diskusijose pasigirsta siūlymai „sušaudyti“ ar „surašyti į sąrašus“, mes nebetenkame gebėjimo analizuoti priežastis. 

Tokia emocinė psichozė, kaip pastebi autorius, dažnai kyla iš gilaus nesaugumo jausmo. Žmonės, bijodami nežinomybės, griebiasi radikalių šūkių kaip skydo, už kurio slepia savo negebėjimą prisitaikyti prie kintančio pasaulio.

Praeities nostalgija ir ateities baimė

Kita svarbi ašis – nuolatinis lyginimas su praėjusiais laikais. Vieniems tai tampa patogiu pasiteisinimu dėl visų dabarties klaidų, kitiems – utopiniu prisiminimu apie prarastą stabilumą. 

Šis „šešėlių teatras“ trukdo matyti tikras problemas: ekonominę nelygybę, regionų atskirtį ar švietimo krizę.

Nereikėtų visų dabarties trūkumų nurašyti tik „praeities palikimui“. Tai tampa intelektualiniu tingumu, neleidžiančiu kurti naujų sprendimų. 

Visuomenė, kuri nuolat žiūri į galinio vaizdo veidrodėlį, rizikuoja nepastebėti kliūčių, esančių tiesiai priešakyje.

Kelias į susitaikymą

Didžiausias pavojus slypi ne skirtingose nuomonėse, o nužmoginime. Kai kaimynas kaimyną pradeda matyti kaip „priešą“ tik dėl kitokio požiūrio į istoriją ar politiką, prarandamas valstybingumo pamatas. 

Mums reikia ne naujų sąrašų ar knygų laužų, o gebėjimo išgirsti tą „kitokią“ Lietuvą.

Tik tada, kai nustosime sukti „vėtrunges“ paskui naudą ir pradėsime jas orientuoti pagal sąžinę bei pagarbą kitam, baigsis „vėtrungių“ amžius. Visuomenės branda matuojama ne pagal tai, kaip garsiai mes mokame rėkti vieni ant kitų, o pagal tai, kiek erdvės sugebame palikti oriam dialogui.