Islamas kaip (ne)grėsmė: įleisti negalima atstumti

Vietoje įžangos

Šio teksto radimasis yra padiktuotas paskutinių iššūkių, su kuriais susiduria mūsų valstybė. Daugeliui statutinių institucijų pareigūnų jau teko tiesiogiai bendrauti su islamą išpažįstančiais žmonėmis. Regis, teks dar labiau.

Susidūrus su ne pačioje maloniausioje situacijoje esančiais žmonėmis tenka vėl iš naujo permąstyti krikščioniškosios prigimties ir nacionalinio saugumo santykį. Viena vertus, padėti verčia sąžinė, kita vertus, antros Lietuvos neturime.

Dabarties laiku itin aktualu blaiviai suvokti musulmonų mąstymo pagrindines nuostatas, priimant vienokius ar kitokius kolektyvinius ar individualius sprendimus. Publikacija parengta remiantis moksliniais tyrimais, religijų studijų rezultatais ir asmenine autoriaus patirtimi.

Atsisakyti stereotipų

Prieš kelis metus teko bendrauti su Kauno mečetės muftijumi. Jis negalėjo suprasti elementaraus krikščionių neišmanymo kalbant apie islamą. Komunikacija ir pakanta šiuo laiku įmanoma turint bent žiupsnį žinių apie islamiškąją kultūrą.

Tai jau susiklostė, kad stereotipiškai mąstančio europiečio požiūris grįstas visuomenėje įsikerojusiais mitais apie tai, kad visi musulmonai yra teroristai arba, priešingai, kad krikščionių ir musulmonų santykiai yra galimi, įmanomi ir siektini.

Abu požiūriai yra klaidingi. Papunkčiui išvardinsiu esminius paklydimus, kurie trukdo deramai suprasti islamo išpažinėjų savivoką ir pasiekti pozityvesnį santykį:

a) Nežiūrint to, kad apie islamą kalbame kaip apie vientisą religiją, nederėtų pamiršti, kad tai nėra centralizuota (turinti vieną visų pripažintą autoritetą arba aiškią hierarchiją) ar galutinai savo tikėjimo dogmas suformavusi religija.

Koranas dėl savo nenuoseklaus pasakojimo ir sudėtingos sandaros gali ir yra peraiškinamas Rašto mokytojų nuolat (randasi vis nauji tafsyrai)

Priklausomai nuo aiškintojo, ta pati Rašto eilutė (sura) gali būti išaiškinta skirtingai.

Pavyzdys: švento karo arba džichado traktavimas. Radikaliems islamistams tai – kitatikių žudymas ir kalifato plėtimas, kai tuo tarpu nuosaikiems musulmonams tai – kova su nuodėmėmis, paklydimais, asmeninio tobulėjimo kelias.

b) Islamas sudarytas iš keliolikos pagrindinių šakų, tačiau esminė perskyra sietina su sunitų ir šiitų tikėjimo skirtingumais.

Šio straipsnio apimtyje paaiškinti šių skirtumų neįmanoma, tačiau pritempta analogija galėtų būti katalikų ir reformatų palyginimas.

Dievas vienas, bet tikėjimo keliai ir būdai skiriasi. Egzistuoja dvi, tiksliau, trys (trečioji kharidžitų, šaka dažniausiai pamirštama) islamo srovės, ir prieštaravimai tarp jų yra gana radikalūs, todėl nenuostabu, kad neretai įgyja ir teroro apraiškas.

c) Norint rasti deramą santykį su konkrečiu musulmonu reikia išsiaiškinti kokiai mąstymo ir tikėjimo krypčiai jis priklauso.

Remiantis religijotyrininko Egdūno Račiaus klasifikacija („Musulmonai ir jų islamai“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016) pagal nūdienos tikėjimo „stiprumą“ ir pobūdį musulmonai skirstomi į tradicionalistus (liaudies islamas, „teisinis“ islamas, sufijai), naujojo islamo išpažinėjus (fundamentalistai, džichadistai, islamistai) ir tokius veik netikinčius, suvakarėjusius musulmonus (sekuliaristai, agnostikai ir t. t.) Žodžiu, kiekvienu atveju reikalingas individualus santykis. Tik jis sukuria prielaidas identifikuoti tuos, kurie mūsų valstybėje nepageidaujami.

Aukščiau pateiktas skirstymas nėra griežtas. Dažnai pasitaiko, kad šios tikėjimo kryptys persipina ir neturi aiškių ribų. Pirmiausia ir pagrindinė užduotis Lietuvos institucijoms – identifikuoti radikalus.

Atsisakyti iliuzijų

Nežiūrint to, kas pasakyta aukščiau, būtina deklaruoti ir sisteminį krikščionybės bei islamo nesuderinamumą, kuris kyla iš tikėjimų ir kultūrų skirtingumų. Aiškumo labui teiginius vėl pateiksiu papunkčiui.

Taip pat šalia bus praktinio gyvenimo situacija, kuri iliustruoja minimą teiginį.

a) Tikinčiojo santykis su Dievu krikščionybėje ir islame yra skirtingas. Krikščionybėje Dievo Sūnus pats ateina pas žmones jų gelbėti, ir lieka su jais iki Paskutiniojo Teismo dienos. Musulmonui tai nesuprantama. Alachas per Pranašą perdavė žmonėms Koraną ir tradicijas, kurių privalu griežtai ir besąlygiškai laikytis.

Jis žemiškojo gyvenimo praktiškai neįtakoja, tad Meilės įstatymas nėra prioritetas.

Reikia tvarkytis patiems griežtai vykdant Pranašo priesakus, kuriuos, kaip jau išsiaiškinome, kiekvieno valioje traktuoti savaip, remiantis neretai skirtingomis Rašto aiškintojų interpretacijomis.

Vertinant savo veiksmus musulmonui kyla mažiau sąžinės priekaištų. Jei krikščionis ar netikintis vakarietis praktiškai kiekvieną savo poelgį vertina per asmeninės sąžinės prizmę, tai musulmonui neretai pakanka „Korano priesakų sekimo“ aspekto, kad pateisinti, mūsų požiūriu, neetišką elgesį.

b) Musulmonai netiki Švenčiausiąja Trejybe, todėl jiems krikščionybė kai kuriais aspektais panaši į pagonybę.

Jų manymu, tikėjimas Kristumi – pilnas nesusipratimų, keistų ritualų ir nelogiškumų. Bene labiausiai kliūna Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo (skaistumo) dogma.

Praktiškai tai reiškia, kad vakariečiai musulmonams yra atgyvenusios, keistos religijos adeptai. Nežiūrint to, kad jie yra sukūrę daugiau materialių dalykų, pagarbos jie nenusipelno, nes tiki nesąmonėmis ir atgyvenomis.

Prie sienos tvoros stovintis nelegalus imigrantas šiame kontekste save laiko gerokai labiau išprususiu, Dievo žinojimu apdovanotu asmeniu, kuris gali be skrupulų naudotis vakariečių sukurtu gerbūviu.

c) Musulmonams krikščionybė yra atgyvenęs, silpnas tikėjimas. Gyvenimas pagal Meilės įstatymą musulmonui yra neįgyvendinamas ir dėmesio nevertas dalykas.

Tai, kad šiuo metu islamo pasaulis yra ne toks turtingas ir susiskaldęs, yra tų pačių vakariečių nuopelnas ir kaltė.

Nuo Kryžiaus karų (mums tai – gili praeitis, musulmonams – vis dar neatlyginta aktuali skriauda) iki dabar vakariečiai dažniausiai kenkia musulmonams, išnaudoja juos, tad keršyti visais būdais pasinaudojant jų sukurtomis materialiomis gėrybėmis nėra taip blogai.

d) Tai, kas net netikinčiam vakariečiui yra šventa (kiekvieno asmens orumas), musulmonui sunkiai suprantama. Žmogus pirmiausiai yra Alacho sukurtos gamtos dalis. Žmogus islame nėra Dievo paveikslas.

Šiuo požiūriu, pasinaudojimas vaikais ar moterimis kaip „skydu“ nėra didi nuodėmė, o tik taktinė gudrybė. Tai taikytina ir bendram kūniškumo suvokimui. Jis gerokai kitoks, nei mūsiškis.

Tai atskira, plati tema, kuri atsiskleidžia daugelyje ritualų, asmens higienoje ir net laidojimo papročiuose.

Galima svajoti apie krikščionių ir musulmonų draugystę, bendradarbiavimą ar savitarpio pagarbą, tačiau faktas yra tai, kad pagrindai, ant kurių savo gyvenimą stato krikščionis (arba netikintis vakarietis) ir musulmonas, yra radikaliai skirtingi.

Ką daryti

Konkretaus atsakymo nėra. Vakarų pasaulis vis dar ieško sprendimų. Tačiau jų paieška negali būti vykdoma remiantis iliuzijomis.

Krikščioniškosios civilizacijos vertybės daugeliui nelegalių imigrantų yra tiesiog nesuprantamos. Ir jie dėl to nekalti.

Būtina suvokti, kad gilinimasis į musulmonų mąstymo psichologiją, vertybes ir tikėjimo dogmas yra svarbus faktorius saugant savo identitetą.

Skamba paradoksaliai, bet beatodairiškas absoliučios pagalbos ir visiško atsivėrimo principų taikymas nelegalių imigrantų atžvilgiu yra tiesiausias savinaikos kelias.

P. S. Prieš antrąjį pasaulinį karą savo gyvenimus savitarpio pagalbos ir meilės principais grindę žydai jam pasibaigus sukūrė vieną stipriausių ir geriausiai ginkluotų pasaulio valstybių. Kaip manote, kodėl?

Autorius yra VDU Katalikų teologijos fakulteto lektorius, žurnalistas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder