Jolanta Blažytė: prieš kvailumą mes esame bejėgiai - kada įvyks vidinis išsilaisvinimas?

(28)

Vokiečių pastorius ir taikos siekėjas Dietrichas Bonhoefferis, kurį nužudė naciai, sakė, kad „nacizmą sukūrė ne blogi žmonės, o gerų žmonių kvailumas“. Prisimenat dar nesenus kovidobiesijos laikus, kai lietuviški hitleriukai siūlė šaudyti neskiepytus, o „netikintieji mokslu“ buvo vadinami Kremliaus agentais, peršasi išvada, kad didelių pokyčių demokratijos ir laisvo žodžio naikinimo procesuose neįvyko.

Štai Šilutėje ūkininkai, panorėję ministrui užduoti „nepatogius“ klausimus, buvo sukišti į policijos automobilius.

Verslininkas, įmonės Jozita vadovas, pakritikavęs valdžią dėl didžiausių pasaulyje SND akcizų mokesčių, gavo smūgį iš Aplinkos ministro S. Gentvilo.

Tiksliau ne smūgį, o eilinę „vatniko“ bei labai blogo verslininko etiketę.

Labai tikėtina, kad nepaklusnusis ir valdžiai š...nos nelaižantis verslininkas sulauks ir aibės patikrinimų bei baudų.

O kur dar LRT žurnalistas, neturintis teisės kritikuoti valdžios, nes pati LRT konservatorių valdžios nekritikuoja, o ją myli.

Ir tą aklą bei iškreiptą meilę apmoka visi LR mokesčių mokėtojai.

Tuo tarpu jo didenybė Kvailumas, besidžiaugdamas išskirtine likimo dovana nebūti vatniku, nuolankiai tyli.

Toliau – apie D. Bonhoeffer laišką iš koncentracijos stovyklos ir apie naciams subujoti leidusius kvailius: „ Daugelį metų Dietrichas Bonhoefferis skyrė bandymams pakeisti žmonių mąstymą.

Vieną vakarą jis grįžo namo ir jo tėvas jam pasakė, kad kambaryje laukia du vyrai, kurie nori jį išsivežti.

Kalėjime D. Bonhoefferis ėmė svarstyti kaip jo šalis, garsėjanti poetais ir mąstytojais, virto bailių, sukčių ir nusikaltėlių kolektyvu.

Galiausiai jis priėjo prie išvados, kad problemos šaknys - ne piktavališkumas, o kvailumas.

Savo garsiuosiuose laiškuose iš kalėjimo Bonhoefferis teigė, kad kvailumas yra pavojingesnis gėrio priešas nei piktavališkumas, nes, prieš blogį gali protestuoti, blogį gali demaskuoti ir užkirsti jam kelią panaudojant jėgą.

Tuo tarpu prieš kvailumą mes esame bejėgiai.

Nei protestais, nei jėgos panaudojimu čia nieko nepasieksime.

Priežastys atsimuša į kurčias ausis.

Faktai, prieštaraujantys kvailo žmogaus išankstiniam nusistatymui, paprasčiausiai ignoruojami.

Net jei kvailiui nepavyksta jų paneigti, jis tiesiog nustums juos į šalį kaip nereikšmingus.

Visa tai darydamas kvailas žmogus paprastai būna patenkintas savimi, arba lengvai susierzina, tampa agresyviu ir pereina į puolimą.

Dėl šios priežasties bendraujant su kvailu žmogumi reikia būti atsargesniems nei su piktavaliu.

Jei norime sužinoti kaip geriau įveikti kvailumą, turime stengtis suprasti jo prigimtį.

Kvailumas iš esmės yra ne intelektinė, o moralinė yda.

Yra žmonių, kurie yra nepaprastai intelektualiai rangūs, tačiau be galo kvaili, ir kitų, kurie yra intelektualiai buki, bet ne kvailiai.

Susidaro įspūdis, kad kvailumas yra ne įgimta yda.

Jis susiformuoja tam tikromis aplinkybėmis ir žmonės palaipsniui tampa kvaili, tiksliau, jie leidžia, kad tai su jais atsitiktų.

Vienišiems žmonėms ši yda pasireiškia rečiau nei grupėse gyvenantiems asmenims.

Taigi atrodo, kad kvailumas yra ne tiek psichologinė, kiek sociologinė problema.

Tampa akivaizdu, kad kiekvienas stiprus politinės ar religinės galios pakilimas užkrečia didelę žmonijos dalį kvailumu, tarsi tai būtų sociologinis psichologinis dėsnis, kai vienų galiai reikia kitų kvailumo.

Šis procesas nėra toks ypatingas.

Žmogaus gebėjimai, pavyzdžiui, intelektas, staiga žlunga ir atrodo, kad dėl didžiulio augančios galios poveikio žmonės netenka vidinio savarankiškumo arba patys sąmoningai atsisako savarankiškos pozicijos.

Tai, kad kvailas žmogus dažnai būna užsispyręs, neturi mūsų apakinti nuo fakto, kad jis nėra savarankiškas.

Bendraudamas su juo žmogus jaučia, kad turi reikalą ne su juo kaip asmeniu, o su jį užvaldžiusiais šūkiais, skambiomis frazėmis ir pan.

Jis yra užburtas, apakintas, juo piktnaudžiaujama ir jis yra išnaudojamas.

Šitaip tapęs nemąstančia būtybe, kvailas žmogus tampa įrankiu bet kokiam blogiui atlikti, nepajėgus įžvelgti, kad tai yra blogis.

Kvailumą gali įveikti išsilaisvinimo, o ne pamokymo aktas.

Čia turime susitaikyti su tuo, kad daugeliu atvejų tikras vidinis išsilaisvinimas tampa įmanomas tik įvykus išoriniam išsilaisvinimui.

Iki tol turime atsisakyti bet kokių bandymų įtikinti kvailą žmogų”.

Taigi klausimas Sausio 13-osios išvakarėse: kaip tokia drąsi tauta, kuri pirmoji pasakė “Ne” okupanto tankams, per tris dešimtmečius virto komformistine “populiacija”, leidžiančia į šiukšlyną išmesti demokratiją, žodžio laisvę ir “kitokią” nuomonę?

Išorinis išsilaisvinimas įvyko jau seniai.

Bet kada gi po galais įvyks tas taip ilgai laukiamas vidinis išsilaisvinimas?

Kada gi pagaliau tuos valdžioje įsirangiusius “žalčius” ir demokratijos naikintojus mes nustosime maitinti savo kvailumu?

Būtent, kvailumu, nes mąstančių būtybių šalyje, kurioje demokratija yra įteisinta įstatymais, vargu ar būtų galima pamatyti reiškinius, kai ūkininkas, pasiruošęs užduoti ministrui “ne tuos” klausimus, yra įkišamas į policijos automobilį.

Jau nekalbu apie tiesioginį psichologinį smurtą prieš “netikinčius mokslu” ir nenorinčius savo kūno atiduoti medicininiams eksperimentams…

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.

ve.lt

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder