Laima Kalėdienė: Lietuvos mokyklai laikas išeiti iš sovietmečio į lietuvių kalbą

Gerai žinoma ir ne vien Lietuvoje patiriama, kad kitakalbė mokykla dažniausiai susijusi ir su šalies, kurioje ta kalba yra valstybinė, įtaka – stovyklomis, ekskursijomis, mainų programomis, vadovėliais, tiesiogine finansine parama ir kitaip.

Ta įtaka ne visada priešiška, bet visada yra.

Tačiau to, kad rusiškos ar lenkiškos mokyklos negali būti traktuojamos atskirai nuo Rusijos ar Lenkijos, jokiu būdu nenori patvirtinti jokia iki šiol buvusi Lietuvos valdžia.

Problemų ignoravimas, sukimas tolyn nuo jų esmės būdingas ne vien sprendžiant apie kitakalbes mokyklas.

Štai XVIII-osios, dabartinės, Vyriausybės programoje pripažįstama, kad „Lietuvos mokinių pasiekimai yra vieni žemiausių tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių.“

Randama ir nurodoma priežastis – geografinės ir socialinės kliūtys (38 punktas).

Turbūt iš visų EBPO šalių į mokyklas per kalnynus ir tarpeklius sunkiausia prasibrauti būtent Lietuvos vaikams!

Suprantama, kad taip rašoma norint pagrįsti mokyklų stambinimą, bet paaiškėja, kad žemi 2018 m. Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (PISA) rezultatai, ko gero, nepasitaisys ir persikėlus į tūkstantmetines mokyklas – tai prognozuoja itin prasti šiųmetiniai matematikos, pernykščiai lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminų rezultatai.

Iš kur traukėme dabartinę švietimo kalbos politiką?

Keliakalbė švietimo sistema buvo itin propaguojama Sovietų Sąjungoje – štai kokia laisvė, kokia demokratija!

Tačiau visi neišvengiamai privalėjo mokėti vienintelę, nors taip ir neįvardytą, valstybinę kalbą – rusų. Lemtingoje 1979 m.

Taškento konferencijoje buvo pagrįsta, kaip visose tuometinėse respublikose reikia pereiti prie švietimo rusų kalba nesukeliant priešpriešos, kad galima būtų girtis neva demokratine santvarka, leidžiančia mokyklas vadinamosiomis vietinėmis kalbomis.

Tai štai ta sistema ir tebegyvuoja Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – daugiau nė vienoje Europos Sąjungos šalyje to nėra.

Tiesa, federacinėse valstybėse ugdomosios kalbos gali skirtis atskiruose kantonuose ar srityse, bet kitose valstybėse paprastai tai būna oficialioji valstybėje vartojama kalba.

Pavyzdžiui, Briuselyje ir ne vienoje Vakarų Europos sostinėje yra ir lietuviška, ir lenkiška mokyklos, bet jos yra visuomeninės, ne valstybinės, ir veikia būrelių principu kartą per savaitę, papildomai prie mokymosi valstybine kalba, o ne vietoje jo.

Tas pats modelis taikomas JAV.

Lietuvoje nuo pat pastarosios rusų okupacijos pradžios vėl imtos steigti rusiškos mokyklos, bet dėl pietryčių Lietuvos staiga apsigalvota ir nuo 1950 m. per porą metų net 370 mokyklų šiame krašte buvo paverstos lenkiškomis, nors dauguma vietinių ar gausiai atsikėlusių iš Baltarusijos gyventojų kalbėjo gudiškai, dalis – lietuviškai.

Procesą uoliai prižiūrėjo partijos instruktorius Višinskis – taip buvo padėti neva svetimkalbio Lietuvos regiono pamatai, dėl visa ko numatyta būsimoji lenkų autonomija, taip „laiku“ parodžiusi savo ragus per Sąjūdį. Pavyzdžiui, Šalčininkų krašte lenkiškai nė nebuvo šnekama, tik dvaruose, o ir tie kalbėjusieji lenkiškai beveik visi po karo išvažiavo į Lenkiją.

Tokia to krašto švietimo sistema sovietmečiu, kai namuose būdavo šnekama gudiškai, viešumoje rusiškai, o mokykloje mokoma lenkiškai, davė savo vaisių – menką išsilavinimo lygį, nekalbant jau apie beveik niekam iš jų tada neprieinamą aukštąjį mokslą.

Sąjūdžiui laimėjus, Lenkija ėmė kviestis įsigyti lenkų kortą ir mokytis Lenkijos aukštosiose.

Taip ir nebuvo sudaroma sąlygų mažinti atotrūkį tarp Šalčininkų bei Vilniaus rajonų ir visos Lietuvos.

Svetimi tarp savų. Kas kam arčiau prie širdies, rodo tai, kad, kol būdavo įmanoma, daugelis žiūrėdavo Rusijos ir Baltarusijos televizijas. Dabar neišprusę Lietuvos geradariai bruka Lenkijos televiziją, bet ji nepopuliari, nes ne sava.

O juk kokia televizijos galia, ypač provincijoje, galime įsitikinti iš Rusijos pavyzdžio.

Dabartinė Lietuvos valdžia tikrai nieko neketina keisti daugiakalbio švietimo srityje: vos prieš kelias dienas „Delfi“ pasirodžiusiame interviu švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė pasmerkė bet kokias iniciatyvas atsisakyti kitakalbio ugdymo Lietuvoje, o veidaknygėje netgi karštai įsipareigojo jį ginti: „Visos mokyklos Lietuvoje yra LIETUVOS mokyklos, nepriklausomai nuo to, kokia kalba mokoma, – visos dirba pagal valstybės nustatytus reikalavimus ir patvirtintas ugdymo programas.

Visose tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje mokoma lietuvių kalbos, dalis dalykų dėstoma lietuvių kalba. Visos mokyklos ugdo Lietuvos piliečius, jose netoleruojame jokių tautinės nesantaikos požymių.“

Štai taip. Net karas Ukrainoje netapo pamoka ir paskata atsisakyti okupacinio režimo primesto mokymo kitų valstybių kalbomis modelio.

Šį rudenį minėtoji ministrė ir Seimas patvirtino naujas bendrąsias pagrindinio ugdymo rusų ir lenkų tautinių mažumų gimtosios kalbos ir literatūros programas.

Pakitimų nenumatoma, ir toliau Lietuvoje bus ugdomi ne tik kitų kultūrų, kitokios istorinės savimonės žmonės, bet ir Lietuvos piliečiai, nepakankamai įvaldę valstybinę kalbą, nes didžioji dalis mokyklinio kurso jiems dėstoma ne lietuvių kalba, todėl jie negali tinkamai įsisavinti lietuviškos terminijos, adekvačiai suvokti Lietuvos istorinį ir kultūrinį kontekstą, patekę į Lietuvos darbo rinką neretai būna priversti pasijusti antrarūšiais.

Tik dviejų dalykų – pilietiškumo pagrindų ir nacionalinio saugumo ir krašto gynybos – programose nėra išlygų tautinėms mažumoms, dar lietuviškai dėstoma Lietuvos istorija ir Lietuvos geografija – suprask, kad kitokios istorijos ir geografijos mokoma jau nelietuviškai ir ne iš Lietuvos pozicijų. Vilnius 1920–1939 m. buvo okupuotas ar ne?

Lietuvos partizanai galvas padėjo už Tėvynės laisvę ar tiesiog buvo banditai, priešinęsi tuometinei valdžiai? Vadovėlių politiką reguliuoja ne ministerija, o privačios leidyklos.

Tai įrodė šiemet jau kilęs skandalas dėl rusų kaip užsienio kalbos vadovėlio turinio – paaiškėjo, kad ministerija nedaug ką gali keisti, nes mažai kas nuo jos tepriklauso.

Todėl neabejotina, kad Lietuvoje ir toliau bus ugdomi jos piliečiai, dėl mokymo ypatumų ne integruojami, o atstumiami nuo Lietuvos.

Kad būtų palaikomos Pietryčių Lietuvos autonomijos nuotaikos, diegiamas Klaipėdos rusų priešiškumas lietuviams.

Kad tęsdami savo protėvių tradicijas stotų ne į Lietuvos šaulių, o į harcerių sąjungą ir eitų prisiekti prie Vilniaus užgrobiko Pilsudskio organo kapo.

Taip vyksta kasmet gegužės 12 d., kai autobusais suvažiuoja Lenkijos vėliavomis nešini savivaldybių mokyklų mokiniai, jų tėvai ir mokytojai.

O Vilniaus savivaldybės darbuotoja „15min“ šį spalį viešai aikčiojo, jog Rasų kapinėse nupuvo ir nugriuvo patį Pilsudskį matęs medis – ne, ne ten pat palaidotą Basanavičių, o būtent Pilsudskį.

Koks valstybinės kalbos mokymas tose tautinių mažumų mokyklose, patvirtina ir faktas, kad Vilniaus miesto savivaldybė sudarė galimybę savo gyventojams kreiptis ne valstybine kalba, nes ne visi esą ją moka. Valstybinės kalbos jau daugiau kaip 30 metų mokoma visose Lietuvos mokyklose, tai kokių dar analfabetinių „senelių“ galima atkasti?

Ko tada tos mokyklos iš viso moko?

Estija ir Latvija nutarė žengti kitu nei Lietuva keliu. Estijos parlamentas, Rygikokas, patvirtino 2021–2035 m. estų kalbos strategiją, kurioje apibrėžti estų kalbos politikos tikslai ir nurodytos plėtros kryptys, – vykdant Konstitucijos priesaką per amžius išsaugoti estų tautą, kalbą ir kultūrą, užtikrinti galimybę vartoti estų kalbą Estijoje, puoselėti ir stiprinti estų kalbos, kultūros ir informacinės erdvės statusą bei prestižą.

Šiame dokumente suformuluoti kalbos politikos tikslai ir numatytos reikalingos lėšos, įvardytos už strategijos įgyvendinimą atsakingos valstybės struktūros.

Strategijoje ypatingas dėmesys skiriamas dviem uždaviniams – estiškos informacinės erdvės sukūrimui ir švietimo pertvarkai.

Estiška informacinė erdvė reiškia, kad Estijoje bus galima visais lygiais susižinoti estiškai, ypač pabrėžiama kokybiškos ir visavertės estiškos elektroninės erdvės sukūrimo ir palaikymo būtinybė: vertimai, registrai, valstybės ir savivaldybių valdymo sritys ir juos reguliuojantys įstatymai bei finansavimas.

Tai tiesiog Vinco Kudirkos šūkio „Lietuva lietuviams!“ estiškas atitikmuo. Bet juk ir Vokietijoje kiekvienas vokietis gali susižinoti vokiškai, prancūzas – Prancūzijoje.

Danijos valstybė svariai finansiškai remia danų kalbos kursus, kad būtų tenkinamas reikalavimas svetimšaliams įsidarbinant Danijoje išlaikyti danų kalbos egzaminą, net ir aukštosiose mokyklose iki trečio kurso dėstoma tik daniškai.

Suvokiant, koks svarbus yra švietimas, šiemet apsispręsta, kad iki 2030 m. visi Estijos ugdomojo proceso dalyviai jau bus perėję į ugdymą tik estų kalba.

Dabar prasidėjo intensyvus rengimosi periodas, nuo 2024 m. pasiryžta visų pirma visuose privalomai lankytinuose vaikų darželiuose, taip pat pirmose ir ketvirtose klasėse ugdymą vykdyti tik estų kalba.

Be abejo, jau iškilo mokytojų rengimo ir finansavimo problema, nes ne visi dabartiniai mokytojai sugebės persikvalifikuoti, dalis išeis į pensiją.

Tuo tarpu Lietuvoje 2020 m. net visa valanda per savaitę, nuo 4 iki 5 valandų (!), prailginus lietuvių kalbos mokymą nelietuviškai ugdančiuose darželiuose, kaip matyti, daugiau pokyčių nelaukiama.

Latvija irgi ryžtingai ėmėsi diegti latvių ugdomąją kalbą. Nesutrukdė nė dar nuo 2004 m. vykstančios aršios kovos Latvijos ir Europos teismuose, taip pat per rinkimus į šalies valdžią – Latvijos rusakalbių, kurių ten labai daug, mokyklose vis daugiau dalykų, iki 60 proc., jau imta mokyti latviškai.

Buvo sudarytas planas, kurio laikomasi iki šiol, kurios nelatviškų mokyklų klasės kuriais metais pereis prie ugdymo tik latvių kalba – perėjimo procesą numatyta baigti 2025 m., kai 3-iajame perėjimo etape 6-osiose ir 9-osiose klasėse ugdymas vyks tik latviškai. Latvijos ir Estijos patirtis nenugičijamai įrodo, kiek daug priklauso nuo valdžioje esančiųjų nusiteikimo.

Lietuvoje nuo 2011 m. įtvirtinta visose mokyklose vieninga lietuvių kalbos ir literatūros programa, o nuo 2013 m. įsigaliojo reikalavimas visiems privalomą valstybinį arba mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą laikyti lietuviškai. Ir prasidėjo visokios išlygos vertinant ir skaičiuojant klaidas...

Dabar visi baigiamieji egzaminai (išskyrus lenkų ir rusų kalbų bei literatūrų) laikomi lietuviškai.

Bet kaip gali būti geri jų rezultatai, jeigu be lengvatų vertinant neįstengiantys laikyti egzamino valstybine kalba mokiniai deramai nemoka ugdomųjų dalykų lietuviškų terminų? Kaip tokių rusiškų ir lenkiškų mokyklų abiturientai gali visavertiškai konkuruoti stodami į Lietuvos aukštąsias mokyklas ar darbo rinkoje?

Tai reikia ar nereikia šių jaunų piliečių Lietuvos valstybei?

Egzaminų atveju pavyzdys galėtų būti Lenkijos lietuviškos mokyklos: kadangi visi dalykai, išskyrus lietuvių kalbą, literatūrą ir Lietuvos istoriją, ten dėstomi iš lenkiškų vadovėlių, tai lenkiškų terminų mokėjimo problemų nekyla.

Suprantama, kad dabartinė valdžia ir didelė dalis mokslo bei kultūros elito nieku gyvu nesutiks kaip nors riboti lenkiškų mokyklų norų – Lenkija šiuo metu tokia draugiška Lietuvai!

Bet kas svarbiausia – Lenkija ir nereikalauja lenkiškų mokyklų Lietuvoje.

Tiesiog šiuo metu Lietuvoje būtų laikoma labai nemandagiu poelgiu ką nors siūlyti dėl lenkiškų mokyklų posūkio Lietuvos interesų link.

O dar, turint omenyje, kad trapi koalicija priklauso nuo laisviečių...

Pataikaujant jiems, galima aukoti ne tik teisinius principus, bet ir istorinę tiesą. Juk neabejojama, kad nedera remtis okupacinių režimų duomenimis, nustatant gyventojų tautybes ir kalbas, bet jeigu kitaip neįmanoma pateisinti lenkiškos asmenvardžių rašybos, tai duomenys tinka ir okupaciniai.

Konstitucinis Teismas gali ir patylėti, o ankstesnius jo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimus Seimui galima ignoruoti...

Visi jų išaiškinimai sakė, kad asmenvardžių įrašai pasuose nevalstybine kalba negalimi, bet Seimas ignoravo. Koalicijos sutartis sakė, kad šiuo klausimu koalicija neturi sutarimo ir netraukia į programą.

Bet išskyrus kelis užsispyrėlius, esančius ne toje partijoje, visi valdantieji vieningai balsuoja už valstybinės kalbos statuso naikinimą.

Tas pat ir dėl švietimo. Jeigu būtų keliamas tik rusiškų mokyklų klausimas – tikriausiai seniai būtų išspręstas pilietinės lietuvių tautos naudai, bet va lenkiškų mokyklų klausimo kelti negalima, o jį apeinant rusų segregacija būtų pernelyg akivaizdi. Prszepraszam, panowie...

O gal lenkai tėra priedanga, siekiant iš anksto sudaryti komfortiškas sąlygas rusinti Lietuvą, įsileidus Rusijos „pabėgėlius“, kuriems ant lėkštutės padėtas rusiškų mokyklų tinklas?

Juk iš Rusijos oficialiai nieko nepriimame, o realiai atvyksta dešimtys tūkstančių.

Nors ne, abejoju aš dėl tautos reikalų – naujoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje apie tautosaką numatoma kalbėti tik nuo 11 klasės: kam tos rūtelės.

Juk nebereiks guosti matušėlės, kad kovoj dėl Tėvynės kritęs jos sūnus didvyris, – emigruos ir tiek žinių, susisieks per skaipą.

Be to, galės turėti kelias pilietybes, tai ko čia dar plėšytis dėl kokios Lietuvos, jei svetur kariuomenės ir mokesčių galima išvengti?

Ir iš viso nebelieka programose nei tų savižudžių Margirių, nei žolės uostytojas Mykoliukas po pievas nebesivolioja, Severiutės ilgėdamasis, nes gal jam Ksaveras patrauklesnis...

Nebežinos, kodėl ryte iš Sąjūdžio suvažiavimo link šventinamos Katedros pro buvusius saugumo rūmus žygiuodami žmonės negalėjo patikėti, kad jie tikrai viešai dainuoja „Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų!..“

Nesupras, kodėl „mes be Vilniaus nenurimsim“, kodėl „kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo širdis“ – „Kibin Drive“ vietų nėra? Nežinos...

Tada priešas ar – dar didesnei nelaimei – sava valdžia galės diegti savo tiesas, nebūtinai su tikrove derančias.

To pavyzdys yra rusai Rusijoje.

Juk ne visi jie turbūt tokie baisūs širdyje, kokiais mes juos laikome, – tiesiog tiek metų propagandos juos pavertė mankurtais, žmonėmis be suopročio.

Štai kodėl švietimo politika – tai lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išlikimo garantas.

Ne tik iki šiol buvusieji valdžioje, bet ir daugelis mokslininkų bei kultūrininkų yra pasirinkę stručio poziciją – net vykstančio karo fone toliau atkakliai neigia tautinės savimonės ir valstybės savisaugos būtinumą.

Nuo 1990 m. Rusijoje imta švęsti birželio 12-oji, Rusijos diena, – būtent ji iki šių metų būdavo minima ir Vilniuje, viešai pasipuošus rusofašistine kolorado juostele.

Būtent gegužės 12-ąją, Vilniaus užgrobiko Pilsudskio mirties dieną, vyksta masinės eitynės Vilniuje.

Per šias šventes ne tautinė dvasia palaikoma ir gaivinama – tai dalies Lietuvos piliečių demonstratyvus kultūrinis ir politinis tapatinimasis su dviem tėvynėmis, menkai maskuojamo priešiškumo bei nelojalumo Lietuvai manifestacijos.

Didelę dalį šių antivalstybinių švenčių dalyvių sudaro jaunimas – kitakalbių mokyklų auklėtiniai.

Pagaliau turi būti aiškiai pasakyta: nors tokiose mokyklose neabejotinai dirba ir nemažai Lietuvai lojalių pedagogų, bet apskritai vien dėl jų kalbinio izoliuotumo nuo lietuviškojo pilietinio ir patriotinio ugdymo erdvės jose savaime randasi palanki dirva vešėti „rusiškojo pasaulio“ miražams ir nesiejančio savęs su Lietuva „kresų gyventojo“, neva įteisinto lenko korta, savimonei.

Bailiai vengiantys kelti ugdymo kalbos klausimą ir spręsti jį estų bei latvių pavyzdžiu Lietuvos politikai išduoda gyvybinius nacionalinio saugumo interesus.

Jie pasirodo esantys visiški trumparegiai, nesugebantys suprasti elementarios psichologinės tiesos, kad pakelti ginklą prieš tame pačiame mokyklos suole sėdėjusį bendraklasį visada būna sunkiau, negu prieš nelietuviškoje mokykloje išmokytos laikyti ,,nesava“ valstybės žmones, su kuriais nesieja nei tos pačios Tėvynės Lietuvos valstybinė kalba, nei bendra istorinė atmintis.

Mes ir jūs. Lietuvos mokyklai laikas išeiti iš sovietmečio ir žengti į ateitį.

Laima Kalėdienė, kalbininkė, profesorė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė