Londone jei tu nevažiuoji į turgų, tai turgus atvažiuoja pas tave

O tuo metu Londone. Čia yra tokia taisyklė: jei tu nevažiuoji į turgų, tai turgus atvažiuoja pas tave. Londono turgų flagmanas yra Borough Market. Mums iki jo pusvalandis kelio, bet mieste yra daug kitų nuolatinių ir kurie veikia tik savaitgaliais, kai į nustatytas vietas suvažiuoja pardavėjai, ūkininkai ir gatvės maisto gamintojai. Pas mus toks atvažiuoja kas antrą šeštadienį. Jis aikštėje praktiškai už kampo. Tai tikra rajono minišventė.

Visi sueina su vaikais ir šunimis, kažką perka, užkandžiauja. Beje, dideli šunys Londone nėra populiarūs, labai daug yra buldogų – ypač prancūziškų, taip pat angliškų, įvairių rūšių vipetų, taksų, nemažai labradorų, retriverių, įvairių veislių spanielių, visokių dekoratyvinių pūkių ir įvairiausių mišrūnų.

Tačiau visus juos vienija bendras bruožas – jokios agresijos, nei su nepažįstamais žmonėmis, nei su kitais šunimis. Visiška taika ir žaidimai. Ir dar vienas turgaus bruožas – muzika. Dabar jos nėra, bet vėl atsiras, kai gegužę baigsis karantino apribojimai. Tai spėkit – kokia muzika skamba turguje?

Dažniausiai du smokingus vilkintys vaikinukai gyvai dainuoja Franko Sinatros, Tomo Joneso, Neilo Diamondo ir kitas panašias dainas.

Turgus nedidelis, savotiškas minibaras. Šviežią mėsą ar jau kepimui paruoštas dešreles, įvairių skonių faršo kukulius, puikiuosius pamarinuotus šonkauliukus, „naminius“ kiaušinius, kraujinę dešrą, kuri čia vadinama Black pudding, parūkytą kumpį, rankų darbo mėsos žlėgtainius perkam pas labai mielą pardavėją, kuris atvažiuoja iš ūkio Kente.

Smagiai pasišnekam, jis kvietė aplankyti ūkį, bet vis nėra kada... Yra ispanė, kuri į plaukus visuomet būna įsisegus raudoną rožę. Iš jos perkam labai gerą mažo ūkio alyvuogių aliejų kepimui ir kitą - salotoms bei pagardinimui.

Ji turi ir visokiausių savo pačios marinuotų alyvuogių, česnakų ir kt. Tačiau mus labiausiai vilioja italų frakcija. Ir pats pirkimo procesas tampa labai mielu socializacijos procesu.

Beje, nors ir pardavėjai, ir pirkėjai – publika tarptautinė, tačiau čia vis dar galioja senoji anglų tradicija, kad visi kantriai stovi eilėje, bet kai jau ateina tavo eilė, tuomet gali take your time ir niekas tau už nugaros neburbės ir neragins suktis greičiai, blogiausiu atveju tiesiog pasitrauks iš eilės.

Specialūs santykiai sieja su Antonio, kuris yra iš Sardinijos ir prekiauja iš ten atvežtomis mažų gamintojų gėrybėmis – sūriais, aliejais, dešromis, pasta. Niekada neišeinu iš turgaus nenusipirkęs bent po gabalą organiškos ricotta ir peretta, namuose nuolat turim Pane Carasau. 

Tai garsioji Sardinijos duona – labai ploni ir traškūs apskriti lakštai. Iš Antonio dažnai pirkau internetu per pirmąjį griežtą karantiną. Jis to nepamiršo ir yra dėkingas už paramą jo mažam versliukui sunkiu metu, todėl ir santykiai mūsų specialūs.

Anąkart jis man sako: „Aš tau padarysiu papildomą nuolaidą, nes šita ricotta yra drėgnesnė nei įprasta, todėl sunkesnė“.

Smulkmena, bet smagu. Neseniai turguje pasirodė ir susipažinau su labai mielu kitu italu Gabriele, kuris anksčiau Veronoje turėjo savo restoranėlį.

Iš jo perku puikius itališkus risotto ryžius, taip pat kiekvieną kartą parsinešu jo gaminto risotto. Dabar susipažinau su nauju italu, kuris prekiauja jų mažo versliuko čia pat Londone pagamintais produktais.

Jų saldumynai – žudančiai skanūs. Ypač sausainiai. Tarp dviejų birių lazdyno riešutų skonio sausainukų yra itin švelnaus skonio grietinėlės sūrio putėsiai ir rūgšti vyšnia be kauliuko. Visas tas reikalas iki pusės panardintas į juodąjį šokoladą.

Tie sausainiai nėra pigūs, bet nepaprastai skanūs. Be to, ne taip skauda, kai moki mažam versliukui, kuris pats viską gamina. O atsisveikinimui - grazie mille!

 

 

 

 

 

IMG_1527.JPG

Sidebar placeholder