Signataras Zigmas Vaišvila. “Desovietizacija” – tai ir klausimas KARAS ar TAIKA?

(4)

1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybę atkūrėme Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) pasiūlytu keliu – taikiai. Dalyvaujant okupacinės valdžios rinkimuose. Ne su ginklu stovėjome ir Baltijos kelyje, taikiai atkurtą valstybę apgynėme ir 1991 metais.

Aptariant „desovietizacijos“ absurdą, būtina suvokti, kada ir kodėl ši isterija prasidėjo, nes tai to paties klausimo – karas ar taika – sudėtinė dalis.

Tarybiniais metais nenaudojome rusicizmų „sovietinis“, „Sovietų Sąjunga“… Ir po nepriklausomybės atkūrimo kalbėjome ir rašėme lietuviškai – „tarybinis“, „Tarybų Sąjunga“… 

Tiesa, anglakalbė išeivija naudojo žodžius „sovietinis“, „Sovietų Sąjunga“. Angliškai „Tarybų Sąjunga“ yra „Soviet Union“. Gal iš už Atlanto taip rodyta savo svarba ar panieka okupantams?

Nepriklausomybę atkūrusi 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priimtus įstatymus ir nutarimus rašė lietuviškai – „tarybinis“, „TSRS“… Net po kruvinųjų 1991 m. sausio įvykių ir Medininkų žudynių tai nesikeitė. 

Tik po 1991 m. rugpjūtyje Maskvoje žlugusio pučo mūsų Aukščiausioji Taryba staiga pakeitė terminologiją.

Štai jos priimtame 1991-08-21 nutarime Nr.I-1687 „Dėl teisinio persekiojimo už veiksmus, nukreiptus prieš teisėtą Rusijos valdžią“ Rusija vadinama Rusijos Tarybų Federacine Socialistine Respublika“.

Tačiau Aukščiausiosios Tarybos 1991-08-22 įstatyme Nr.I-1691 „Dėl LKP (SSKP) turto paėmimo“ Tarybų Sąjungos komunistų partija (TSKP) jau vadinama SSKP: „1 straipsnis. LKP (SSKP), nelegaliai veikiančios Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdomas turtas neatlygintinai paimamas Lietuvos Respublikos nuosavybėn.“

Kas lėmė šį greitą Aukščiausios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio mąstymo ar tik išraiškos priemonių pasikeitimą?

Šiuose balsavimuose nedalyvavau, nes pagal Aukščiausiosios Tarybos Reglamentą mano, kaip Aukščiausiosios Tarybos deputato, balsavimo teisė buvo suspenduota, 1991 m. sausio 13 d. naktį mane išrinkus Ministro Pirmininko pavaduotoju.

Be to, prasidėjus pučui Maskvoje, Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius ir V. Landsbergis pasiūlė man pasiruošti Vyriausybės darbui pogrindyje. Anot jų, gerai žinojau sąjūdiečius.

Maskvoje keistai vykęs pučas kažkodėl didelio nerimo man nekėlė. Šį bei tą žinodamas apie Ministro Pirmininko Alberto Šimėno „dingimo“ 1991 m. sausio 13 d. naktį aplinkybes, pirmąją pučo naktį pasibasčiau Vilniuje, ir galop keliese pasislėpėme Žvėryne.

Be abejo, ne pas Vytautą Landsbergį. Su V. Landsbergiu ir G. Vagnoriumi susirašinėjau rašteliais, kuriuos perduodavo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vyrai.

Paaiškėjo, kad kitoje gatvės pusėje esančiame name slapukaudamas buvo įsikūręs Vilniaus OMON-o štabo vadas Vladimiras Razvodovas…

Pamatęs, kad pučas Maskvoje buksuoja, Centrinė televizija vis teberodo „Gulbių ežerą“, rugpjūčio 22 d. ryte grįžau į Vyriausybės rūmus ir prisistačiau G. Vagnoriui.

Ministro Pirmininko veidas, matyt, iš pykčio tapo raudonu. Sugniaužtais kumščiais jis artėjo prie manęs, automatiškai pasiruošiau gynimuisi.

Tačiau dvikovos išvengėme – į kabineto duris pasibeldė ir įėjo, neatspėsite, kas!? Ogi Česlovas Juršėnas: „Premjere, reikia pasitarti dėl Aukščiausios Tarybos darbotvarkės.“


Prisiminkime, kokias pareigas tuo metu Vyriausybėje vykdė Aukščiausios Tarybos deputatas Č. Juršėnas? Ogi buvo Ministro Pirmininko atstovu Aukščiausioje Taryboje.

Kitam panašiam politiniam G. Vagnoriaus eksperimentui nepritarė Aukščiausioji Taryba – netenkino jo teikimo skirti Gediminą Kirkilą ministru be portfelio. Vien Ministro Pirmininko valios tam nepakako.

Prisiminkime ir vėlesnės, jau G. Kirkilo vadovaujamos mažumos Vyriausybės, kurią Seime rėmė A. Kubiliaus vadovaujami „dešinieji“, projektą „2K“, Vytauto Landsbergio pasikalbėjimus Atgimimo metais su Algirdu Brazausku Vingio parke paslapčia nuo LPS Seimo tarybos narių.

Kodėl V. Landsbergis per naktį tapo toks drąsus, nors 1991 m. sausyje buvo susiruošęs išskristi į Lenkiją?

Išgirdęs jo klausimą dėl tokio Audriaus Butkevičiaus pasiūlymo jam, V. Landsbergio paklausiau, negi jis nesupranta, kad Maskvoje to tik ir laukia – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pabėgimo? 

V. Landsbergis sutiko ir liko Vilniuje.

Per 1991 m. rugpjūčio pučą Maskvoje nepasikalbėjau su V. Landsbergiu dėl „sovietinumo“. Buvo rimtesnių klausimų.

Grįžęs iš „pogrindžio“, be aibės kitų klausimų, kaip Lietuvos Vyriausybės įgaliotas atstovas, nedelsdamas suorganizavau susitikimą ir 1991 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje vykdžiau derybas su TSRS Vyriausybės įgaliotu atstovu TSRS Valstybės saugumo komiteto (rusiškai – KGB) pirmininko pavaduotoju Aleksandru Lebedevu.

Atmosfera prie VSK (KGB) rūmų Vilniuje kaito – minia su Aukščiausiosios Tarybos deputatais Kazimieru Uoka ir Emanueliu Zingeriu veržėsi į rūmus, kuriuose įsikūrusiai TSRS VSK (KGB) pavaldžiai pasieniečių kuopai buvo įsakyta šauti į kiekvieną įėjusį pašalinį.

V. Landsbergis mitinge prie M. Mažvydo bibliotekos susirinkusią minią taip pat ragino veržtis į šiuos VSK (KGB) rūmus. Sustabdžiau V. Landsbergį, per apsaugos vyrų raciją susiekęs su juo ir patikinęs, kad netrukus į rūmus įeisime taikiai.

Taip buvo pasirašyta pirmoji Lietuvos Respublikos tarpvalstybinė sutartis su TSRS – dėl TSRS VSK (KGB) padalinio Lietuvoje likvidavimo. Po sutarties pasirašymo į TSRS VSK (KGB) pastatą Vilniuje įžengėme drauge su A. Lebedevu, taikiai.

Saugoti rūmus pavedžiau Lietuvos VRM „Aro“ padaliniui. Dviguba šių rūmų apsauga buvo dar kurį laiką. Pagal pasirašytą sutartį.

V. Landsbergio pradrąsėjimas (?) tapti „antisovietiniu“ tapo pranašišku.

Ne tik dėl to, kad pučo metu, sužinojęs apie Vladimiro Žirinovskio, kuris 1991 m. birželio 12 d. RTFSR Prezidento rinkimuose rungėsi su Borisu Jelcinu, ketinimą atskristi į Lietuvą, Vytautas Landsbergis bene vieninteliu vienasmeniu Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko potvarkiu uždraudė Lietuvoje priimti lėktuvą su V. Žirinovskiu.

„Besidesovietizuojantis“ Vytautas Landsbergis, 1991 m. liepos 29 d. su B. Jelcinu pasirašęs Lietuvos ir Tarybų Rusijos tarpvalstybinę sutartį, kuria buvo pripažinta Lietuvos valstybė, netikėtai tapo dar ir „antirusišku“.

Po 1990 m. balandžio 20-21 dienoms įvykusio antrojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo, pakeitusio organizacijos pavadinimą į Lietuvos Sąjūdį, trečiajame suvažiavime 1991 m. gruodžio 14–15 dienomis buvo priimti nauji įstatai ir programa, uždrausta KGB agentams ir informatoriams, komunistinių organizacijų ir Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvusios LKP) nariams priklausyti Sąjūdžiui, bandyta Sąjūdį paversti partija. 

Tačiau bent tai nepavyko.

Įsijautęs į savo svarbą, V. Landsbergis sumanė tapti Prezidentu. Kaip ir B. Jelcinas. Todėl Aukščiausioji Taryba 1992 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-2374 paskelbė referendumą dėl Lietuvos Respublikos įstatymų „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ bei „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos ir dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo“.

Šis referendumas dėl stiprių galių Prezidento institucijos atkūrimo vyko 1992 m. gegužės 23 d., tačiau Tauta nepanoro stipraus Prezidento.

V. Landsbergio ir jo rėmėjų pyktis išsiliejo Aukščiausios Tarybos skilimu. Pusiau pasidalinę deputatai posėdžiavo atskirai, nepriiminėjo jokio bendro nutarimo ar įstatymo.

Šis demaršas buvo nutrauktas, abiem konfliktuojančioms Aukščiausiosios Tarybos deputatų pusėms susitarus dėl kompromisinio Konstitucijos projekto, penkerių metų Aukščiausiosios Tarybos kadencijos baigimo anksčiau laiko, pirmųjų po Nepriklausomybės atkūrimo Seimo rinkimų bei referendumo dėl Konstitucijos priėmimo.

Taip susiklostė istorinė 1992 m. spalio 25 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos diena. Lietuvos komunistų partija, persivadinusi į Lietuvos demokratinę darbo partiją, šiuose Seimo rinkimuose laimėjo konstitucinę daugumą.

Po šių įvykių 1993 m. gegužės 1 d. Vytautas Landsbergis įkūrė Tėvynės sąjungą – konservatorių partiją (TSKP). 

Simboliška, nes kažkada Lietuvos konservatorijos kolektyvas pasipriešino V. Landsbergio prašymui stoti į kitą TSKP (Tarybų Sąjungos komunistų partiją).

Žlugus ginkluotam savanorių maištui pakaunės miškuose prieš naujai išrinktus Seimą ir pirmąjį atkurtos valstybės Prezidentą A. Brazauską, V. Landsbergiui beliko intensyviai ir beatodairiškai eksploatuoti antirusišką kortą.

Nekreipiant dėmesio į tai, kad RTFSR Prezidentu buvo Borisas Jelcinas, kurio 1991 m. sausio 13 d. skrydis į Taliną ir griežta retorika Michailo Gorbačiovo atžvilgiu faktiškai sustabdė ginkluotą perversmą Lietuvoje ir Latvijoje.

Tačiau V. Landsbergiui nedera būtų skųstis A. Brazausko išrinkimu, nes pirmuosiuose Prezidento rinkimuose per kitus asmenis jis talkino A. Brazausko komandai prieš Stasį Lozoraitį, Lietuvos Vilties Prezidentą.

Likimo ironija yra ir tai, kad Lietuvos komunistų partija ir jos pirmasis sekretorius A. Brazauskas pirmieji buvo sumastę organizuoti Lietuvos Prezidento rinkimus.

Po 1989 m. gruodžio 19-20 dienomis įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP gruodžio 24-25 dienomis abiejų LKP atstovai (antroji – Mykolo Burokevičiaus vadovaujama neatskyrusi LKP ant TSKP platformos) buvo iškviesti Maskvon į TSKP CK plenumą, sušauktą, kad pasmerktų pirmą kartą TSKP istorijoje įvykusį respublikos Komunistų partijos atsiskyrimą nuo vienintelės ir pagal TSRS Konstituciją valdančiosios partijos, bei suteiktų paramą LKP / TSKP.

Po šio įvykio į neregėtas aukštumas šovė savarankiškos LKP ir A. Brazausko reitingai. 1989 m. gruodžio pabaigos ir 1990 m. sausio pradžios visuomenės apklausos (jas vykdė ir LPS) rodė, kad 73% Lietuvos gyventojų palankiai vertino savarankišką LKP, o Sąjūdį – 65%, A. Brazauską – 73%, o V. Landsbergį – 12%.¹

Dėl naujojo LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimų įstatymo LTSR 1989 m. rugsėjo 29 d. įstatymu Nr. XI-3251 pakeitus LTSR Konstituciją, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo vadovu buvo jau ne Prezidiumo Pirmininkas, bet Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas (103 straipsnis).

LTSR Konstitucijos 105 straipsniu buvo nustatyta, kad „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Tarybų Lietuvos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką šalyje ir tarptautiniuose santykiuose“.

Valdžios monopolį prarandanti Komunistų partija pasiūlė keisti Lietuvos TSR Konstituciją ir tiesiogiai rinkti LTSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką (Respublikos Prezidentą) – tai daryti 1990 m. vasario 24 d. drauge su rinkimais į 12-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiąją Tarybą, tikintis, kad A. Brazausko populiarumas padės komunistų dvikovoje su LPS.

Šį užsidegimą sustabdė Sąjūdis. LPS Seimo Tarybos 1989 m. spalio 31 d. pareiškime buvo sakoma, kad „sudėtingu pereinamuoju į visišką suverenitetą laikotarpiu sukoncentruoti visą valdžią vieno žmogaus rankose yra neatsakinga. Seimo taryba mano, kad Prezidento institucijos įkūrimas galimas tik demokratinėje nepriklausomoje Lietuvoje“.

LKP jau buvo pradėjusi rinkti parašus dėl referendumo už Prezidento institucijos Lietuvoje atkūrimą, o LTSR Aukščiausioji Taryba, nepaisydama vieningos Laikinosios politinės konsultacinės tarybos nuomonės priešintis šiai iniciatyvai, balsų dauguma klausimą buvo įtraukusi į sesijos darbotvarkę.

Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse grėsė rimtas LKP ir Sąjūdžio konfliktas. Tačiau netikėtai LTSR Aukščiausiosios Tarybos 15-oje sesijoje pristatytos LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo išvados dėl Prezidento institucijos buvo neigiamos.

Prezidiumo Pirmininko Vytauto Astrausko nuomonė buvo tvirta: „Kol gajūs autoritarizmo įpročiai, vieno asmens rankose sukaupti valdžią būtų gana problemiška ir neatsargu.“ Ir LTSR Aukščiausioji Taryba atmetė šį LKP pasiūlymą! Paaiškėjo, kad ir A. Brazauskas nebebuvo visagalis besikeičiančioje 11-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiojoje Taryboje.

Šiuos pranašiškus Vytauto Astrausko žodžius visu jų „gražumu“ įgyvendino Vytautas Landsbergis, šiandieninio Seimo paskelbtas pirmuoju faktiniu atkurtos Lietuvos valstybės vadovu, nors tokių pareigų Laikinajame pagrindiniame įstatyme, kurį Aukščiausioji Taryba priėmė 1990 m. kovo 11 d., nebuvo. Tai ne kartą nustatė ir Konstitucinis Teismas.

Beje, jei 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, 1990 m. kovo 11 d. šio okupacinio valdžios organo pirmininku išrinkusi Vytautą Landsbergį, nebūtų priėmusi Laikinojo pagrindinio įstatymo, kuriame nebeliko valstybės vadovo sąvokos, o būtų palikusi galioti Lietuvos TSR Konstituciją, tai Vytautas Landsbergis būtų galėjęs pretenduoti į pirmojo valstybės vadovo pavadinimą.

Mat Lietuvos TSR Konstitucijos 105 straipsniu buvo nustatyta, kad „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Tarybų Lietuvos pareigūnas“.

Tačiau Vytautui Landsbergiui, matyt, nelabai norėjosi vadintis „aukščiausiu Tarybų Lietuvos pareigūnu“. Tapo labai karingu „desovietizatoriumi“, kurio iniciatyva Aukščiausioji Taryba 1996 m. buvo pervadinta neegzistavusiu Atkuriamuoju Seimu, o vietoje savęs Lietuvos Prezidentu mums įsūdė Dalią Grybauskaitę – Rusijos Federacijos valstybės paslaptį, kuri Lietuvai kruvinaisiais 1991 metais darbavosi TSRS ambasadoje JAV.

Dėl to Stasys Lozoraitis šią „aktyvią visuomenininkę“ atsisakė priimti į darbą Lietuvos ambasadoje JAV.

Epilogas. Diskutuojant dėl paminklo Prezidentui Algirdui Brazauskui istorinėje prezidentūroje Kaune, Lietuvos socialdemokratų partijai (LDDP, t. y. LKP, tapo socialdemokratais, 2001 m. susijungusi su 1989 m. atkurta Lietuvos socialdemokratų partija), o ir valstybei, reikėtų sutvarkyti griūvančią Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko kapavietę Antakalnio kapinėse Vilniuje.

¹Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Vilnius, Tvermė, 2007, p. 403.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder